Doris Piserchia - Erdvėvaikšta

Smūgiai kitoje sienos pusėje ar jos viduje buvo reguliarūs, kaip ritmingą dunksėjimą sukeliantis transporto priemonės judėjimas per vienodais tarpais kelyje paklotus latakus. Kai prispaudžiau prie šalto paviršiaus savo kaktą, man pasirodė, jog girdžiu tuksenimą.

Aš taip įnikau klausytis garsų, jog pastebėjau būrį plaukūnų tik tada, kai jie atsidūrė visiškai šalia. Jie praplaukė penkiais metrais žemiau, pernelyg arti, kad pamėginčiau sprukti. Nugara prisiplojau prie Vandenų pasaulio lubų kietumos ir stengiausi nedreifuoti. Tai nebuvo lengva, kadangi pastovūs dundesiai iš aukščiau stengėsi nublokšti mane šalin.

Jei būčiau buvusi normalaus dydžio, jie būtų susekę mane tą pačią akimirką. Bent jau taip maniau. O kad manęs nepastebėjo, galėjo būti susiję ir su didžiuliu staiga ant manęs kritusiu šešėliu. Visa penkiukė plaukė labai tingiai, tarsi išsirengę į popietinį pasivaikščiojimą, tačiau aš žinojau, jog tai žvalgai, medžiojantys tokius šnipelius kaip aš. Taip pat įtariau, kad jie dirbo kaulalaužei psichei, vardu Erma.

Visi penki buvo dideli bei stiprūs ir galėjo greitai mane sutvarkyti, bet, kadangi nesitikėjo iš mažų įsibrovėlių jokios grėsmės, tai vykdė savo apžiūrą gerokai žemiau saugomos sienos. Jų žvilgsniai buvo nukreipti į apačią, tad kai praplaukė po manimi bei dingo iš akių, pasijutau kaip tikras laimės kūdikis. Prabėgo dar daug laiko, kol išdrįsau pajudėti. Jie tikrai turėjo mane pamatyti. Nesupratau, kaip galėjo pražiopsoti.

Tęsdama savo tyrinėjimą, ištisas valandas šniukštinėjau aplink bei kaišiojau visur nosį, kol supratau, jog virš manęs ne plokščia siena ar lubos, o didžiulis apskritas vamzdis.

Man nepavyko visko užbaigti per vieną dieną. Tris savaites po keletą popietės valandų plaukiojau Vandenų pasaulyje, kol išsiaiškinau, kur veda vamzdis. Paaiškėjo, jog tai tas pats senas pažįstamas, kurį regėjau Gotlande, tik tiek, kad čia buvojo pradžia. Paremtas ant plūduriuojančių sijų, jis nėrė pro didelį mėlyną žiedą.

Tikrai nusivyliau suvokusi, kad Erma nesiskyrė nuo visų kitų nusikaltėlių. Ji norėjo aukso puodo vaivorykštės gale. Prilygo bet kuriam alchemikui, svajojančiam mėšlą paversti auksu. Vandenų pasaulio skystis vamzdžiu keliavo į Gotlandą, kur virsdavo tiršta, rūgštiška medžiaga, o šioji savo ruožtu pasirodydavo Žemėje dar kitu pavidalu. Ilgai netruko, kol suvokiau, kokia toji elementų kombinacija. Juoda, tiršta ir reta, ji reiškė skirtumą tarp civilizacijos bei Akmens amžiaus. Erma iki kaklo skendėjo naftoje.

Kiekvieną kartą, kai pasirodydavau Mutate, tučtuojau prisistatydavo Patė su Mike ir imdavo mane grizinti.

— Kuo aš kalta, kad matau žiedus geriau už jus, — teisinausi.

— Nesąmonė, — tarė viena jų. Manau, kad Mikė. Ji turėjo mažą apgamėlį pačiame kaktos viduryje. — Tik sėkmė leidžia tau taip greitai dingti, kai mes nematome. Mūsų pareiga — priversti tave sėdėti pamokose. Nejau tau nerūpi, kad galime netekti darbo?

— Neypatingai.

Už šią pastabąjos uždėjo man odinius pakinktus ir lyg kokį šunelį tampė po mokyklos teritoriją, retsykiais dar ir spirtelėdamos man į uodegą.

— Pasvarstyk apie tai, — tarė Patė. — Ir pasistenk suprasti, kad mūsų pragyvenimas svarbiau už tavo išdidystę. Nuolat ir nepaliaujamai kartok sau šią mintį, kol ji prasimuš pro tavo storą kaukolę.

Galiu nuoširdžiai prisipažinti, kad visą tą laiką, kai pažinojau Gorvyną, niekada jo nemėgau. Jis buvo gudrus, protingas, manieringas, šaltas, pedantiškas, diktatoriškas, kaprizingas ir keistas paukštelis. Tačiau jis buvo ir vienintelis žmogus mieste, arba, kitaip tariant, neturėjau daugiau su kuo pasikalbėti. Dvynės tikros kvėšos, Tedvaras nuolat kuo nors į mane svaidydavo, vos tik priėjo priartėdavau, tuo tarpu kiti mano amžiaus mokiniai priklausė vyriškajai giminei ir vertino mane tik kaip pašalietę. Iš pradžių, man einant pro šalį koridoriumi, jie laidydavo grubias pastabas, tačiau liovėsi, kai ėmiau išradinėti įvairius svaidomus daiktus, tokius, kaip rašalo kamuoliukai, medaus balionai, dvokiančios bombos ir panašiai. Pagarsėjau kaip perkarusi vargeta, kuri viską priima labai rimtai.

Kai kalbėdavausi su Gorvynu, jis klausydavosi manęs, nutaisęs niekinančią išraišką, ir nuolat globėjiškai murmčiojo. Beveik visi mano pažįstami sutikdavo, kad jis truputėlį pričiuožęs. Direktoriaus kėdė jam atiteko dar palyginti neseniai. Kartais beveik visus mokinius jis išnuomodavo pramonei, kitoms mokykloms ar privatiems asmenims, kuriems prireikdavo mutuolių. Gorvynas atidžiai juos kontroliavo, siųsdamas sargūnes patikrinti, ar jie gerai prižiūrėti ir ar nepatiria šiurkštaus elgesio, pasistengdavo, kad laiku sugrįžtų atgal, tačiau nemanau, kad darydavo tai iš širdies. Jeigu mes visi kristume negyvi, jis tučtuojau patrauktų į savo laboratoriją eksperimentuoti.

Gorvynas siųsdavo mane į M rinkti dri ir kirminų kriauklių, kad galėtų ištirti jų normaliuosius analogus ir patikrinti, kaip juos paveikė apsilankymas kitame matmenyje. Iš visų mano matytų bei girdėtų transmutacijų, vėžlio virtimas M aplinkoje į kriauklėje lindintį kirminą buvo pats neįdomiausias. Ar šis gyvūnėlis nukeliautų į Gotlandą, ar į Vandenų pasaulį, jis netapdavo niekuo kitu, išskyrus kirminą kriauklėje, o skirtumas tarp abiejų kaitų buvo labai nežymus. Vienas turėjo tvirtą išorę, galinčią atlaikyti aukštos temperatūros ir agresyvių elementų poveikį, o kitas — tokią pat tvirtą išorę, galinčią sugerti ir panaudoti vandenį. Kirminiškoji dalis atrodė visiškai tokia pati, nors jų vidaus organų veikla turėjo iš esmės skirtis.

Gorvynas pareiškė, kad, pasak nuogirdų, tas pat ištikdavo ir arklį, kuris, įžengęs į bet kurį matmenį, virsdavo sparnuotu Pegasą primenančiu organizmu. Tačiau jis negalėjo to patikrinti, nes dėl apmažėjusios populiacijos arkliai brangiai kainavo, o ypač dideli žiedai retai nusileisdavo ant žemės.

Eksperimentai man atrodė betiksliai, nors šią nuomonę pasilaikiau sau. Mano protarpinis dri parankioj imas negalėjo suteikti Gorvynui norimų žinių, kadangi jis neturėjo galimybių ištirti juos prieš permainą, tačiau jam pačiam atrodė, kad visiškai pakanka ir tos informacijos, kurią išpešdavo iš mano sugrąžintų triušių, voverių, skunkų, vėžlių ir kitų padarų. Kai paklausdavau, ar rado juose kokių nors nuokrypių, Gorvynas išvydavo mane į pagrindinį pastatą ir liepdavo Patei su Mike lydėti mane į ir iš pamokų. Jis buvo tikrai pričiuožęs.

Suminkštėjo tik tada, kai sutikau, kad pririštų mane prie savo mechaninės keistenybės ir įrašytų mano smegenų bangas. Daikčiukas priminė praėjusių laikų mirties bausmių vykdymo kėdes, buvo šaltas, metalinis ir smirdėjo akumuliatorių rūgštimi. Atlikdamas paruošiamuosius veiksmus, Gorvynas raukėsi ir piktai dėbčiojo.

— Puikiai žinau, ką darau, beje, kaip visada, — tarė jis, pririšdamas mano rankas bei kojas.

— Jūs ruošiatės mane pribaigti, — pareiškiau. — Žinau, kad manęs nemėgstate.

— Tu apsigalvojai? Tik pasakyk, ir grįši į pagrindinį pastatą.

— Diržai pernelyg veržia. Koks čia daikčiukas?

— Laidų karūna. Ji nepakenks.

— Ar tai visiškai teisėta?

— Ne visai. Nori pasitraukti?

— Taip.

— Per vėlu.

Nebuvo jokios prasmės vėliau klausti, ką jis sužinojo iš eksperimento ir ar iš viso ką nors sužinojo. Manau, kad jis beveik nuolatos meluodavo.

— Buvo įdomu, nes karūną panaudojau tik antrą kartą, o tavo smegenų veikla niekuo nesiskiria nuo nemutuolio. Tuos pačius rezultatus būčiau gavęs ir su normaliu monitoriumi.