Жан-Поль Сартр - Žodžiai

Ilgą laiką jisai šokdindavo mane ant ištiestos kojos, dainuodamas: „Mano žirgas, kai išjoju, barsto kelią obuoliais“, o aš kvatodavau iš tokio nešvankumo. Dabar jis nebedainavo, o pasisodino mane ant kelių ir įdėmiai pažvelgė į akis: „Aš esu žmogus, aš esu žmogus, — kartojo jis oratoriškų balsu, — ir niekas, kas žmogiška, man nesvetima“. Jis smarkiai perdėjo: Platonas išvijo iš savo respublikos poetus, o Karlas vijo inžinierius, pirklius ir turbūt karininkus. Fabrikai, jo nuomone, gadino peizažą, o iš tiksliųjų mokslų jam patiko vien tikslumas. Gerinji miestelyje, kur mes paprastai praleisdavome antrąją liepos pusę, dėdė Žoržas nusivesdavo mus į metalo liejyklą: ten būdavo karšta, mus stumdydavo šiurkštūs, prastais drabužiais apsirengę žmonės; milžiniško triukšmo apkurtintas, aš mirdavau iš baimės ir nuobodulio; senelis žiūrėdavo į tekantį lydinį ir iš mandagumo švilptelėdavo, tačiau jo akys nepagyvėdavo. Užtat Overnėje rugpjūčio mėnesį jis naršydavo po kaimus ir, aptikęs kokią seną mūro sieną, sustodavo lyg įbestas, stuksendavo plytas lazdos galu ir su užsidegimu kalbėdavo: „Va, štai čia, mano mažuli, prieš tavo akis galų-romėnų siena“. Jis vertino taip pat bažnyčių architektūrą ir, nors papistų nekentė, negalėdavo praeiti pro bažnyčią, nežvilgtelėjęs į vidų, jeigu ji būdavo gotiška; jeigu romėniška — tai pareidavo nuo jo nuotaikos. Jis beveik nebevaikščiojo į koncertus, nors kadaise buvo uolus jų lankytojas: mėgo Bethoveną, jo patetiką, didžiulius orkestrus; mėgo Bachą, nors ne taip karštai. Kartais jis prieidavo prie pianino ir neatsisėsdamas paimdavo nelanksčiais pirštais keletą akordų; senelė su santūria šypsena sakydavo: „Šarlis improvizuoja“. Jo sūnūs — ypač Žoržas — gerai skambino; jie nepakentė Bethoveno ir užvis labiau mėgo kamerinę muziką; senelis dėl tokio skonio skirtumo nesisielojo ir geraširdiškai sakydavo: „Šveiceriai — iš prigimties muzikantai“. Kartą, kai man buvo dar tik dvi savaitės, suaugusiesiems pasirodė, kad aš pralinksmėjau, išgirdęs šaukšto dzingtelėjimą, ir senelis paskelbė, jog aš turįs klausą.

Vitražai, kontrforsai, raižyti portalai, choralai, mediniai ar akmeniniai krucifiksai, eiliuotos meditacijos ar poetiniai sąskambiai — visos šios žmogaus dvasios apraiškos neišvengiamai mus vedė prie dievybės. Tuo labiau kad prie jų reikėjo prijungti gamtos grožybes. Tas pats įkvėpimas kūrė Dievo kūrinius ir didžiuosius žmonių veikalus; ta pati vaivorykštė spindėjo krioklių putoje, mirguliavo tarp Flobero eilučių, švytėjo Rembranto drobių šviesoje ir šešėliuose: vadinosi ji Dvasia. Dvasia Dievui bylojo apie žmones, o žmonėms — apie Dievą. Grožyje mano senelis matė realią Tiesą ir kilniausių polėkių šaltinį. Kai kuriais ypatingais atvejais, kai kalnuose užeidavo audra, kai Viktorą Hugo apimdavo įkvėpimas — galima būdavo pasiekti Aukščiausią Tašką, kur susilieja Tiesa, Grožis ir Gėris.

Aš atradau savo religiją: knyga man tapo svarbiau už viską. Biblioteka atrodė šventovė. Aš, kulto tarno vaikaitis, gyvenau ant pasaulio stogo, septintame aukšte, ant aukščiausios centrinio medžio šakelės: jo kamienas buvo lifto kiaurymė. Basčiausi po kambarius, išeidavau į balkoną, žiūrėdavau iš viršaus į praeivius, sveikindavau pro pinučius savo kaimynę Liusetę Moro, kuri savo amžiumi, šviesiomis garbanomis ir jaunu moteriškumu buvo panaši į mane, paskui vėl sugrįždavau į celę arba į priebažnytį , o mano aš niekada iš ten neišeidavo: kai motina vesdavosi mane į Liuksemburgo sodą, — o tai būdavo kasdien, — tos žemumos tematė mano kiautą, o prisikėlęs palaimintojo kūnas niekad neapleisdavo savo laktos, manau, jog ir lig šiol jis tebėra tenai. Kiekvienas žmogus turi savo vietą: jos aukštis nepriklauso nei nuo pretenzijų, nei nuo orumo — viską nulemia vaikystė. Mano aukštis — septintasis Paryžiaus aukštas su stogų vaizdais. Ilgai aš slėniuose dusau, lygumos mane slėgė: aš vos vilkau kojas, tarsi Marso planetoje, mane gniuždė trauka; pakakdavo atsistoti ant kurmiarausio, ir aš vėl džiūgaudavau: sugrįždavau į savo simbolišką septintąjį aukštą, vėl kvėpuodavau išretėjusiu grožinės literatūros oru, Pasaulis terasomis driekėsi po mano kojomis, ir kiekvienas daiktas nuolankiai meldė sau vardo — duoti vardą reiškė iš karto daiktą sukurti ir užvaldyti. Be šitos svarbios iliuzijos aš niekad nebūčiau rašęs.

Šiandien, 1963 metų balandžio 22 dieną, aš taisau šį rankraštį vienuoliktame naujo namo aukšte: pro langą matau kapines, Paryžių, melsvas Sen Klu kalvas. Tai, galima sakyti, mano užsispyrimas. Ir vis dėlto viskas pasikeitė. Jei vaikystėje būčiau siekęs šios aukštos padėties, tai tokį karvelidžių pamėgimą būtų reikėję laikyti garbės troškimo, tuštybės vaisiumi, noru atsigriebti už mažą ūgį. Bet ne, man nereikėjo ropštis į šventąjį savo medį: aš jau sėdėjau jame ir nenorėjau iš jo išlipti; ne virš žmonių iškilti stengiausi — norėjau sklandyti eterio platybėse kartu su neapčiuopiamais daiktų pavidalais. Vėliau aš ne tik nebegalvojau kokiais nors balionais kilti į aukštybes, bet kaip įmanydamas stengiausi leistis į gelmes: prireikė švininių padų. Kai nusišypsodavo laimė, man kartais pavykdavo ant smėlio dugno palytėti povandeninio pasaulio gyventojus, kuriems aš turėdavau sugalvoti vardus. O kitąkart nieko negalėdavau padaryti: kažkoks neįveikiamas lengvumas laikydavo mane paviršiuje. Galiausiai mano aukštimatis sugedo, ir dabar kartais esu parašiutininkas, kartais naras, o dažnai ir abu kartu, kaip ir tinka tokiems kaip aš: iš įpratimo gyvenu ore ir be ypatingų vilčių knaisiojuosi po gelmes.

Ir vis dėlto senelis man turėjo papasakoti apie rašytojus. Padarė jis tai taktiškai, be entuziazmo. Suminėjo man visų šių garsių žmonių pavardes; likęs vienas, aš kartojau, nepraleisdamas nė vieno vardo, nuo Heziodo ligi Hugo; tai buvo Šventieji ir Pranašai. Šarlis Šveiceris, kaip sakėsi pats, juos garbino. Tačiau jie sudarė jam keblumų: jie trukdė Žmogaus kūrinius tiesiogiai priskirti Šventajai Dvasiai. Todėl širdies gilumoje jis labiau mėgo bevardžius autorius, statytojus, kukliai pasitraukusius į savo katedrų šešėlį, ar daugasmenį liaudies dainų kūrėją. Jis neturėjo nieko prieš Šekspyrą, nes jo asmenybė nežinoma. Nei prieš Homerą — dėl tos pačios priežasties. Nei dar prieš keletą kitų autorių, kurie, galimas daiktas, visai negyveno. Tuos, kurie nepanoro ar nesugebėjo nutrinti savo gyvenimo pėdsakų, senelis pateisindavo tik tuo atveju, jei jie būdavo mirę. Tačiau savo amžininkus smerkė visus urmu, darydamas išimtį tik Anatoliui Fransui ir Kurtelinui, kuris jį linksmino. Šarlis Šveiceris su pasitenkinimu priimdavo pagarbą, kuri buvo rodoma senyvam jo amžiui, išsilavinimui, grožiui bei dorybėms; šis liuteronas neišsižadėjo labai bibliškos minties, kad Visagalis palaiminęs jo Namus. Prie stalo jis ne kartą susikaupdavo, kad galėtų iš aukščiau apžvelgti savo gyvenimą, ir sakydavo: „Mano vaikai, kaip gera, kai neturi nieko sau prikišti“. Jo ūmumas, didystė, puikybė ir kilnumo pamėgimas slėpė proto bailumą, kurį jam įskiepijo religija, epocha ir universiteto aplinka. Dėl šios priežasties jis jautė slaptą pasibjaurėjimą kanonizuotomis savo bibliotekos pabaisomis, perėjūnais ir apgavikais, kurių knygas širdies gilumoje laikė nešvankybėmis. Aš klydau; santūrumą, kuris prasiverždavo pro dirbtinį entuziazmą, laikiau teisėjo griežtumu; senelio luomas buvo aukštesnis už rašytojų. Šis kulto tarnas tikino mane, jog, šiaip ar taip, genialumas — tai skola: pelnyti jį reikia didelėmis kančiomis, kukliai ir tvirtai pakeltais išmėginimais; galų gale išgirsi balsus ir tuomet rašysi, ką jie diktuos. Tarp pirmosios Rusijos revoliucijos ir Pirmojo pasaulinio karo, penkiolikai metų praėjus po Malarmė mirties, tada, kai Danielis de Fontanenas atrado Andrė Zido „Žemiškąjį peną“, vienas XIX amžiaus sūnus skiepijo savo vaikaičiui Liudviko-Pilypo laikų idėjas. Sakoma, jog taip galima paaiškinti kaimiečių inertiškumą: tėvai išeina į laukus, o sūnūs lieka senelių globoje. Aš išėjau į startą, atsilikęs aštuoniasdešimt metų. Ar graužtis man dėl to? Nežinau: mūsų visuomenė nestovi vietoje, ir atsilikimas kartais suteikia tam tikro pranašumo. Šiaip ar taip, man numetė kaulą, o aš jį uoliai nugraužiau, jog jis paliko perregimas. Senelis norėjo man nejučiomis įdiegti pasibjaurėjimą rašytojais — tais tarpininkais. Rezultatas buvo visai priešingas: aš supainiojau talentą su nuopelnais. Šie šaunūs žmoneliai buvo panašūs į mane: kai aš gražiai elgdavausi, kantriai kęsdavau savo „popas“, turėdavau teisę į laurų vainiką, į atpildą — tam ir vaikystė. Karlas Šveiceris man parodė kitus vaikus, kurie, kaip ir aš, buvo prižiūrimi, kentėjo, gavo atpildą ir sugebėjo visą gyvenimą išlikti kūdikiais. Kadangi aš neturėjau brolių, seserų nei draugų, tai rašytojai tapo man pirmaisiais draugais. Kaip ir jų romanų herojai, jie mylėjo, žiauriai kentėjo, bet svarbiausia — viskas baigdavosi gerai; aš prisimindavau jų kančias su kiek linksmu grauduliu: kaip turėjo būti patenkinti tie vaikinai, kaip jie sau vieni galvodavo: „Tai pasisekė! Gims puikus posmas!“