Жан-Поль Сартр - Žodžiai

Kasdieniniame gyvenime viskas buvo aišku: mes lankydavomės pas solidžius žmones, kurie kalbėdavo garsiai ir aiškiai, o savo tvirtinimus grįsdavo sveikais principais, liaudies išmintimi ir nuo eilinių piliečių tesiskirdavo tam tikru dvasiniu rafinuotumu, prie kurio aš jau seniai buvau pripratęs. Jų nuomonė, vos pareikšta, mane įtikindavo savo tyru ir naiviu aiškumu; motyvuodami savo poelgius, jie visuomet pasitelkdavo tokius nuobodžius argumentus, jog netekdavo abejoti jų tikrumu; o vidiniai išgyvenimai, jų pačių maloniai išdėstyti, mane ne tiek jaudino, kiek mokė: tai buvo iš anksto išspręsti, išgalvoti ir visuomet tie patys konfliktai; o kai jie pripažindavo savo klaidas, tai visuomet jos būdavo menkos: jie kiek pasikarščiavę, sveiką protą aptemdęs perdėtas pyktis, nors, be abejonės, teisėtas; laimė, jie laiku atsipeikėję. Nesančiųjų nuodėmės, žymiai sunkesnės, visuomet jiems būdavo atleistinos: mūsų namuose niekas neapkalbėdavo, o tik su apgailestavimu konstatuodavo kieno nors charakterio ydas. Aš klausydavausi, suprasdavau, pritardavau; tokios kalbos man atrodydavo raminančios, ir neapsirikdavau — jomis to ir būdavo siekiama: nieko nėra nepataisomo, iš esmės niekas nesikeičia, tuščias išviršinis bruzdesys neturi trikdyti mūsų daliai skirtos mirtinos ramybės.

Svečiai išsiskirstydavo, aš likdavau vienas ir, sprukęs iš šių nuobodžių kapinių, atrasdavau gyvenimą ir paikystes knygose. Vos tik atvertęs pirmąją knygą, vėl susidurdavau su ta nežmoniška, neramia mintimi, kuri mano protui būdavo pernelyg didinga ir miglota — ji taip greitai šokinėdavo nuo vieno dalyko prie kito, jog aš, suglumęs, nieko nebesuvokdamas, šimtą kartų per puslapį pamesdavau ją. Mano akyse dėjosi tokie dalykai, kuriuos senelis tikriausiai būtų laikęs neįtikėtinais, tačiau jie buvo neginčijamai tikri, kaip ir visa, kas parašyta. Personažai išdygdavo kaip iš po žemių, mylėjosi, pykosi, žudė vienas kitą; tas, kuris likdavo gyvas, sielvartaudavo, kol pats nueidavo į kapą pas savo draugą ar švelnią mylimąją, ne taip seniai jo paties nužudytą. Ką gi reikėjo daryti? Gal turėjau, kaip suaugusieji, smerkti, sveikinti ar teisinti? Tačiau atrodė, kad šie keistuoliai nė iš tolo nesivadovauja mūsų principais, o jų motyvų, jeigu kartais ir užsimindavo apie juos, aš vis viena nesuprasdavau. Brutas užmuša savo sūnų, Mateo Falkonė — irgi. Matyt, šitaip jie įpratę. Tuo tarpu iš mūsų pažįstamų šitokių priemonių niekas nesigriebė. Medone kartą senelis buvo susipykęs su dėde Emiliu, ir aš girdėjau, kaip sode jie abudu garsiai barėsi: tačiau neatrodė, kad senelis būtų norėjęs jį užmušti. Kažin kaip jis žiūri į savo vaikų žudytojus? Aš pats šiuo klausimu vengiau ką nors spręsti: mano gyvybei pavojus negrėsė, nes buvau našlaitis, ir tokios pompastiškos žmogžudystės man atrodė net šiokia tokia pramoga, tačiau apsakymai, kur buvo apie jas rašoma, man rodės, pritaria joms, ir tai mane glumino. Pavyzdžiui, Horacijus — aš vos galėdavau susilaikyti nespjovęs į graviūrą, kur jisai su šalmu, iškėlęs nuogą kalaviją, vejasi vargšę Kamilę. Karlas kartais niūniuodavo:

Nėra genčių artimesnių

Kaip brolis ir sesuo...

Aš nebesusigaudydavau: jei man būtų nusišypsojusi laimė turėti seserį, nejaugi ji man būtų artimesnė už Aną Mari? Už Karlemami? Išeina, kad ji būtų mano mylimoji. Mylimoji man dar miglotas žodis, jį aš dažnai sutikdavau Komelio tragedijose. Mylimieji bučiuojasi, pasižada gulėti vienoje lovoje (keistas paprotys — kodėl gi ne dviejose, greta stovinčiose, kaip mudu su motina?). Daugiau aš nieko nežinojau, tačiau nujaučiau po spindinčiu šios sąvokos apvalkalu glūdint kažkokią gaivališką jėgą. Šiaip ar taip, turėdamas seserį, nebūčiau išvengęs kraujomaišos. Aš netgi apie tai svajojau. Kas tai? Iškrypimas? Užgintų jausmų maskavimas? Labai gali būti. Aš turėjau vyresnę už save seserį — motiną ir troškau turėti jaunesnę. Net ir šiandieną 1963 metais — iš visų giminystės ryšių šis vienintelis mane jaudina1. Dažnai tarp moterų ieškojau tos negimusios sesers, ir tai buvo didelė klaida: mano prašymas būdavo atmetamas, turėdavau mokėti teismo išlaidas. Ir vis viena, rašant šias eilutes, manyje užverda anas pyktis ant Kamilės žudiko; jis toks karštas ir toks gyvas, kad aš imu galvoti, ar tiktai Horacijaus nusikaltimas nėra vienas iš mano antimilitarizmo šaltinių: kariškiai žudo savo seseris. Aš jam būčiau parodęs, šitam kareivai. Prie sienos tokį! Ir tuziną kulkų į pilvą!

Bet atvertus kitą puslapį raidės man įrodinėjo, kad klystu: sesers žudiką reikėjo išteisinti. Kelias akimirkas aš negalėjau atgauti kvapo, trypiau kojomis žemę tarsi bulius, žiūrėdamas į raudoną skraistę. Nieko nepadarysi – reikdavo sutikti: buvau dar per jaunas. Matyt, viską supratau klaidingai; kodėl Horacijų reikia išteisinti, buvo tikriausiai dėstoma toje begalybėje aleksandrino eilučių, kurių aš neperpratau arba iš nekantrumo praleidau. Man patiko toks neaiškumas, patiko ir tai, kad įvykiai nuo manęs visą laiką sprunka: aš jausdavausi išmuštas iš kasdienybės vėžių. Gal šimtą kartų skaičiau paskutinius „Ponios Bovari“ puslapius; pagaliau išmokau ištisas pastraipas mintinai, tačiau vargšelio našlio elgesys man nepasidarė aiškesnis: jis rado Rodolfo laiškus, bet negi dėl to verta užsiželdinti barzdą? Jis niūriai žvilgčiojo į Rodolfą, matyt, pyko ant jo — bet už ką gi iš tikrųjų? Ir kodėl jisai Rodolfiu sakė: „Aš ant jūsų nepykstu?“ Kodėl Rodolfas laikė jį Juokingu ir netgi šlykščių?“ Paskui Šarlis Bovari numirė: iš sielvarto ar nuo ligos? Ir kam dar gydytojas jam darė skrodimą, jei viskas buvo baigta? Patiko man tas atkaklus priešinimasis, kurio aš niekada galutinai neįveikdavau; apmulkintas, išvargintas mėgaudavausi dvilypiu malonumu — suprasti ir drauge nesuprasti: čia ir buvo gyvenimo tirštuma. Žmogiškoji širdis, apie kurią taip mielai kalbėdavo senelis šeimoje, man visur atrodė banali ir tuščia, išskyrus knygas. Painūs vardai veikdavo mano nuotaiką: jie, pats nežinau kodėl, įvarydavo man baimę arba nuliūdindavo. Ištaręs „Šarbovari“, išvysdavau kažkur niekur didžiulį apskarusį barzdočių, slankinėjantį už tvoros: tai būdavo nepakeliama. Šį kankinantį malonumą teikė dviejų prieštaringų baimių mišinys. Bijojau stačia galva įpulti į šį neįtikimą pasaulį ir amžinai klajoti po jį kartu su Horacijumi ir Šarbovari be vilties kada nors atrasti kelią atgal į Le Gofo gatvę, pas Karlemami ir motiną. Antra vertus, aš nuvokiau, kad šitos sakinių virtinės suaugusiems skaitytojams atskleidžia kažkokią prasmę, kuri man niekaip nesiduoda sugaunama. Rinkau akimis ir dėjau į galvą nuodingus žodžius, kurie buvo nepalyginti turtingesni, negu aš maniau; nesuprantama jėga per tuos žodžius, kurie pasakojo nieko bendra su manimi neturinčių pamišėlių istorijas, žadindavo manyje žiaurią širdgėlą, sugriuvusio gyvenimo pajautimą: nejaugi aš užsikrėsiu, mirsiu apsinuodijęs? Rydamas Žodį, pats ryjamas vaizdų, aš apskritai išlikau vien todėl, kad šiedu tuo pat metu grėsę pavojai buvo nesutaikinami. Vakaro prieblandoje, klaidžiodamas po žodžių džiungles, krūpčiodamas nuo mažiausio šlamesio, kiekvieną parketo trakštelėjimą laikydamas kieno nors riksmu, aš tarsi atrasdavau kalbą, kokia ji buvo pirmykštėje būklėje, be žmogaus. Su kokiu baimingu palengvėjimu, su kokiu nusivylimu aš vėl grįždavau į šeimos kasdienybę, kai įėjusi motina uždegdavo šviesą ir šūktelėdavo: „Vargšas mano mažulis, visai susigadins akis!“ Suglumęs pašokdavau, imdavau šūkauti, lakstyti, maivytis. Tačiau, net ir sugrįžęs į savo vaikystę, tebesukau sau galvą: apie ką kalba knygos? Kas jas rašo? Kodėl? Apie šias mane kamuojančias mįsles pasisakiau seneliui, kuris pagalvojęs nusprendė, jog atėjo metas mane iš jų išvaduoti, ir taip ėmėsi reikalo, jog paliko man neišdildomą žymę.