Жан-Поль Сартр - Žodžiai

Iš prancūzų kalbos vertė

Aldona Merkytė

Turinys

I Skaityti

II Rašyti

Skiriu poniai Z.

I SKAITYTI

Apie 1850 metus Elzase vienas vaikais apsikrovęs mokytojas, nebeturėdamas kitos išeities, pasidarė krautuvininku. Tačiau šis perkrikštas nusprendė atsirevanšuoti: jeigu jis negali ugdyti protų, vienas jo sūnų ugdys sielas; šeimoje bus pastorius — būtent Šarlis. Bet Šarlis išsisuko — pabėgo iš namų paskui kažkokią cirko jojikę. Tėvas įsakė jo portretą nugręžti į sieną ir uždraudė minėti jo vardą. Kieno dabar eilė? Ogiustas nedelsdamas pasekė tėvo pavyzdžiu: atsidėjo prekybai, ir jam sekėsi. Liko ryškesnių polinkių neturintis Luji: tėvas ėmėsi pats tvarkyti šio romaus berniuko likimą ir, daug nesvarstydamas, padarė jį pastoriumi. Luji paklusnumas vėliau pažengė taip toli, jog jis pats savo ruožtu davė pasauliui pastorių — Alberą Šveicerį, kurio gyvenimas žinomas visiems. O Šarlis taip ir nepavijo savo jojikės; kilnusis tėvo gestas jam uždėjo neišdildomą žymę: visą gyvenimą jis siekė kažko didaus ir nėrėsi iš kailio, smulkias aplinkybes pūsdamas ligi didelių įvykių. Kaip matome, jis nevengė šeimyninio pašaukimo, tik norėjo atsidėti ne tokio griežto pobūdžio dvasinei veiklai, kur įžadai būtų suderinami su jojikėmis. Dėstytojo darbas pasirodė tinkamas: Šarlis nusprendė pasidaryti vokiečių kalbos mokytoju. Jis apgynė disertaciją apie Hansą Saksą, pasirinko tiesioginį metodą, kurį vėliau pasiskelbė pats sukūręs, išleido kartu su ponu Simono rimtą vadovėlį „Deutsches Lesebuch“ ir kopė aukštyn: Makonas, Lionas, Paryžius. Paryžiuje vienų išleistuvių proga jis pasakė kalbą, kuri buvo išleista specialiu leidimu: „Pone ministre, ponios, ponai, brangūs vaikai! Jūs niekad neatspėsit, apie ką aš jums kalbėsiu šiandieną! Apie muziką!“ Jis lengvai kurdavo proginius eilėraščius. Šeimos ratelyje mėgo sakyti: „Luji iš mūsų pamaldžiausias, Ogiustas turtingiausias, o aš protingiausias“. Broliai juokdavosi, brolienės kramtydavo lūpas. Makone Šarlis Šveiceris vedė vieno advokato kataliko dukterį Luizą Gijemen. Savo povestuvinę kelionę ji prisimindavo su pasibjaurėjimu: jaunikis, dar nesibaigus vakarienei, ištempė ją iš užstalės ir įgrūdo į traukinį. Luiza, ir septyniasdešimt sulaukusi, vis dar negalėjo pamiršti, kaip kažkokios stoties bufete jie valgė porų salotas: „Šarlis susikrovė sau visus svogūnėlius, o man paliko laiškus“. Porą savaičių jie praleido Elzase, neatsistodami nuo stalo; broliai savo tarme pasakojo vulgarius anekdotus; pastorius kartkartėmis atsigręždavo į brolienę ir iš krikščioniško gailestingumo išversdavo jai. Luiza nedelsdama pasirūpino per pažintį gydytojo pažymėjimu, kuris išvadavo ją nuo vedybinio gyvenimo pareigų ir davė teisę į atskirą miegamąjį; ji skųsdavosi migrena, įprato dažnai gulinėti, nepakęsdavo triukšmo, karščiavimosi, entuziazmo — viso šiurkštaus, primityvaus ir teatrališko Šveicerių gyvenimo. Šios gyvos ir gudrios, tačiau šaltos moters galvosena buvo blaivi ir smerktina, o jos vyro — pagirtina ir miglota, bet kadangi jis buvo melagis ir lengvatikis, ji viskuo abejojo: „Jie sako, kad Žemė sukasi, bet iš kurgi žino?“ Gyvendama tarp dorybingų apsimetėlių, ji ėmė nekęsti apsimetimo ir dorybių. Toji subtili realistė, patekusi į šiurkščių spiritualistų šeimą, iš priešiškumo tapo volterininke, net neskaičiusi Voltero. Ši dailutė, apkūni, ciniška ir žaisminga moteris virto grynu neigimu; vienu antakio kilstelėjimu ar vos pastebima šypsena ji paversdavo niekais bet kokį pasipūtimą, ir ne tam, kad kiti matytų, o vien tik savo malonumui. Ją graužė visa neigiantis išdidumas ir niekinimo egoizmas. Su niekuo ji nesutikdavo — buvo pernelyg išdidi, kad kovotų dėl pirmos vietos, ir per daug ambicinga, kad pasitenkintų antrąja. „Mokėkite taip elgtis, — sakydavo ji, — kad jūsų ieškotų“. Ir jos ieškojo: iš pradžių labai, paskui vis mažiau ir mažiau, kol pagaliau nebematydami pamiršo. Ji beveik nebesitraukdavo nuo savo fotelio ir lovos. Būdami natūralistai ir puritonai, — šių dorybių derinys ne toks jau retas, kaip daugelis mano, — Šveiceriai mėgo statesni žodį, kuris, labai krikščioniškai paniekindamas kūną, tuo pat metu liudija apie karštą pritarimą natūralioms jo funkcijoms. Luiza mėgo užuominas. Ji skaitė vieną po kito lengvus romaniukus ir vertino ne tiek fabulą, kiek tą permatomą rūbą, į kurį ji būdavo įvilkta: „Tai įžūlu, bet gerai parašyta, — sakydavo ji reikšmingai. — Nesigilinkite, mirtingieji!“ Ši šaltuolė moteris vos nemirė iš juoko skaitydama Adolfo Belo „Liepsningąją merginą“. Su malonumu pasakodavo vestuvių nakties anekdotus, kurie visuomet blogai baigdavosi: vienur vyras per savo šiurkštų nekantrumą nusukdavo žmonai sprandą į lovos galą, kitur jaunąją rasdavo ryte pasislėpusią ant spintos, nuogą ir apstulbusią. Luiza gyveno prieblandoje; Šarlis įeidavo pas ją, praverdavo langines, uždegdavo visas lempas, ji dangstydavosi ranka akis ir dejuodavo: „Šarli, tu mane apakinsi!“ Tačiau jos protestas neperžengdavo konstitucinės opozicijos ribų: Šarlis jai kėlė baimę, nepaprastai erzino, kartais, priešingai, žadino draugiškus jausmus, ji tenorėjo vieno — kad jis jos neliestų. Bet vos jis pakeldavo balsą, ji tuojau pat jam nusileisdavo. Jis visai netikėtai padarė jai keturis vaikus: mergaitę, kuri mirė visai mažytė, du berniukus ir dar vieną mergaitę. Nežinia, iš abejingumo ar iš lojalumo jis leido auklėti juos katalikais. Netikinti Luiza iš neapykantos protestantizmui įkvėpė vaikams pamaldumą. Abudu berniukai stojo į motinos pusę; nejučia ji pasistengė, kad jie nutoltų nuo nenuramdomo tėvo. Šarlis to net nepastebėjo. Vyresnysis Žoržas pasirinko Politechnikos institutą; antrasis, Emilis, tapo vokiečių kalbos mokytoju. Jisai man mįslė: žinau, kad liko nevedęs ir visais atžvilgiais sekė tėvu, nors jo ir nemylėjo. Galiausiai tėvas ir sūnus susipyko; po to keletą kartų įspūdingai taikėsi. Emilis gyveno paslaptingai; jis dievino savo motiną ir ligi pat mirties laikėsi įpročio nieko nepranešęs ją slapta lankyti: apiberdavo ją bučiniais ir glamonėmis, po to imdavo kalbėti apie tėvą, iš pradžių su ironija, paskui su įtūžiu, ir galų gale, trenkęs durimis, išeidavo. Man rodos, ji mylėjo jį, bet ir pribijojo: šie du šiurkštūs ir sunkaus būdo vyrai ją vargino, ir ji labiau mėgo Žoržą, kurio niekad nebūdavo namie. Emilis numirė 1927 metais, pamišęs iš vienišumo: po jo pagalviu rado revolverį, o lagaminuose šimtą porų kiaurų kojinių ir dvidešimt porų numintų batų.

Ana Mari, jauniausioji duktė, savo vaikystę prasėdėjo ant kėdės. Ją išmokė nuobodžiauti, tiesiai sėdėti ir siūti. Mergaitė turėjo gabumų — vardan gero tono buvo nuspręsta neleisti jiems išsikeroti; ji buvo graži — pasirūpinta nuo jos tai nuslėpti. Šie kuklūs ir išdidūs buržua manė, kad grožis per brangus jų kišenei ir per žemas jų luomui. Jų nuomone, grožis tiko vien markizėms ir kekšėms. Luizos išdidumas buvo visiškai bergždžias: bijodama apsirikti, ji nepripažino netgi aiškiausiai matomų gerųjų savo vyro, vaikų, savo pačios ypatybių. Šarlis nemokėjo suprasti, kas gražu, kas ne, — jis painiojo grožį su sveikata ir nuo to laiko, kai žmona ėmė sirguliuoti, nusiraminimo ieškojo su tvirtomis, ūsuotomis ir raudonskruostėmis idealistėmis, kurios visuomet gerai jausdavosi. Po penkiasdešimties metų Ana Mari, vartydama šeimos albumą, pastebėjo, kad jos būta gražuolės.

Maždaug tuo pačiu laiku, kai Šarlis Šveiceris susitiko su Luiza Gijemen, vienas kaimo gydytojas vedė turtingo Perigoro dvarininko dukterį ir apsigyveno su ja niūrioje Tivjė miestelio gatvėje, priešais vaistinę.