Жан-Поль Сартр - Žodžiai

Aš geros prigimties, tačiau to dar maža: reikia, kad būčiau pranašas, nes vaikų lūpomis byloja tiesa. Jie tebėra artimi gamtai, vėjas ir jūra jų broliai: klausytis mokanti ausis jų čiauškėjime gali išgirsti daug miglotų pamokymų. Seneliui kitados teko plaukti su Anri Bergsonu per Ženevos ežerą. „Mano susižavėjimui nebuvo ribų, — pasakojo jis. — Aš negalėjau atsigrožėti spindinčiomis bangų keteromis ir vandens raibuliavimu. Tuo tarpu Bergsonas sėdėjo ant lagamino ir žiūrėjo į valties dugną sau po kojomis“. Iš to kelionės epizodo senelis padarė išvadą, kad poetinis mąstymas geriau negu filosofija. Ir jis mąstė, stebindamas mane: išsitiesęs šezlonge, su alaus stiklu po ranka, žiūrėdavo, kaip aš lakstau ir straksiu po sodą, ieškodavo mano padrikame tauškėjime išminties ir jos rasdavo. Vėliau aš pasijuokiau iš tos jo manijos, o dabar gailiuosi: tai buvo mirties artėjimo ženklas. Ekstaze Šarlis norėjo nugalėti baimę. Jis žavėjosi manimi kaip puikiu žemės kūriniu, stengdamasis įtikinti save, jog viskas yra gerai, netgi mūsų varganas galas. Visur — kalnų viršūnėse, jūros bangose, tarp žvaigždžių, mano jaunos gyvybės šaltinyje — jis ieškojo gamtos, besiruošiančios pasiimti jį atgal į save, trokšdamas ją apglėbti visą ir su viskuo sutikti, net ir su kapo duobe, kuri jau vėrėsi. Mano lūpomis jam bylojo ne Tiesa, o jo paties mirtis. Nieko stebėtina, jei pirmųjų mano vaikystės metų laimė turėjo gedulo skonį: juk laisvę man suteikė viena mirtis, atėjusi pačiu laiku, o visų palankumą – kita, seniai laukiama. Bet juk kiekvienas žino, kad pitijų pranašystės eina iš ano pasaulio ir visi vaikai yra mirties veidrodžiai.

Be to, mano seneliui labai patikdavo erzinti savo sūnus. Visą gyvenimą šis baisus tėvas juos engė; jie ant pirštų galų įeina į kabinetą ir atranda jį klūpantį priešais varvanosį: sprogti galima iš piktumo! Kartais kovoje vaikai ir seniai dažnai veikia sutartinai: vieni pranašauja, kiti juos aiškina. Gamta kalba, o patirtis komentuoja: vidurinei kartai lieka tik vykdyti. Jei nėra vaiko, gali laikyti pudelį: praeitais metais šunų kapinėse, skaitydamas antkapiuose graudulingą panegiriką, atpažinau savo senelio posakius: šunys moka mylėti, jie jautresni už žmones, ištikimesni; jie taktiški, turi neklaidingą instinktą, kuris leidžia pažinti gėrį, atskirti geruosius nuo blogųjų. „Polonijau, — šaukė viena sielvartaujanti šeimininkė, — tu geresnis negu aš: tu nebūtum likęs gyventi po mano mirties, o aš gyvenu“. Su manim kartu ėjo vienas mano draugas amerikietis: netekęs kantrybės, jisai spyrė cementiniam šuniui ir nuskėlė ausį. Aš jį suprantu: kas per daug myli vaikus arba gyvulius, myli juos žmonių sąskaita.

Taigi aš — ateities pudelis. Aš pranašauju. Plepu kaip vaikas, mano žodžiai įsimenami, vėliau kartojami man, aš vėl šneku panašius dalykus. Kartais kalbu kaip suaugęs: įsigudrinau, lyg niekur nieko, „senauti“. Tokie postringavimai — poemos; jų receptas paprastas: reikia tiktai, nieko nepaisant, aklai, kaip pakliuvo, skolintis ištisus sakinius iš suaugusiųjų, paskui dėlioti juos, kaip užėjo ant seilės, ir kartoti, nesistengiant suprasti. Trumpai tariant, aš pranašauju tikra to žodžio prasme, o kiekvienas išsiaiškina kaip patinka. Mano širdies gilumoje gimsta Gėris, o mano jaunos Sąmonės miglose — Tiesa. Gėriuosi aš savimi nedvejodamas: mano gestuose ir žodžiuose, pasirodo, slypi kažkas, ko aš nesuvokiu, tačiau suaugusiesiems tas stačiai krinta į akis. Bet jau tiek to! Aš jiems mielai teiksiu tą subtilų malonumą, nors man pačiam jis ir neprieinamas. Mano paikiojimas darosi panašus į kilnumą: kažkokie vargšai žmonės kentėjo, kad neturi vaikų; susigraudinęs, pagautas altruizmo, aš išnirau iš nebūties ir įsikūnijau vaikystėje, kad jiems atrodytų, jog turi sūnų. Motina ir senelė dažnai skatina mane kartoti didžiojo gailestingumo aktą, kurio dėka aš atsiradau šiame pasauly: jos pataikauja Šarlio Šveicerio įnoriams, jo teatrinių efektų pamėgimui, ruošia jam siurprizus. Paslepia mane už kokio baldo, aš tūnau nekvėpuodamas, moterys išeina iš kambario arba apsimeta mane pamiršusios, aš išnykstu. Įeina senelis, išvargęs ir paniuręs, toks, koks būtų, jei aš negyvenčiau pasauly; ūmai aš iššoku iš savo slėptuvės — teikiuosi užgimti; senelis mane pastebi, įsitraukia į žaidimą, pragiedrėja, kelia rankas į dangų: aš esu — ir jam nebereikia didesnės laimės. Žodžiu, padovanoju save; aš visuomet ir visur dovanoju save; dovanoju viską: vos tiktai kur praveriu duris, tuojau pat kaip senelis pagalvoju, jog visus nustebinau savo pasirodymu. Pastatau ką nors iš kubelių ar smėlio bandelę iškepu ir tuojau pat šaukiu visa gerkle: kas nors būtinai atbėga ir stebisi; dar vieną padariau laimingą. Valgymas, miegas ir atsargumo priemonės prieš blogus orus — tai svarbiausios pramogos ir svarbiausi įsipareigojimai mano gyvenimo rituale. Kai valgau, visi mane stebi kaip karalių; ir jei valgau su apetitu, girdžiu pagyrimus; net senelė, ir ta, šaukia: „Koks jis protingas, kad taip išalko!“

Aš be paliovos kuriu save: esu ir tas, kuris dovanoja, ir tas, kurį dovanoja. Jei gyventų tėvas, aš žinočiau savo teises ir pareigas; o dabar — jis miręs, ir man apie jas nieko neteko girdėti: aš neturiu teisių, kadangi mane gaubia meilė; neturiu nė pareigų, nes viską darau iš meilės. Vienintelis įsipareigojimas — patikti; viskas parodai. Kas per kilniaširdiškumo puota mūsų šeimoje: senelis man duoda pragyvenimą, o aš jam — laimę; mano motina aukojasi visiems. Kai šiandien pagalvoju, vien jos pasiaukojimas man atrodo tikras; tačiau tuomet buvom linkę apie tai nekalbėti. Šiaip ar taip, mūsų gyvenimas tėra ceremonijų virtinė, ir mes visą laiką praleidžiame vieni kitiems rodydami pagarbą. Aš stebiu vyresniuosius su sąlyga, kad jie mane garbintų; esu nuoširdus, atviras, švelnus kaip mergaitė. Nieko blogo negalvoju, pasitikiu žmonėmis: visi yra geri, nes visi patenkinti. Visuomenė man atrodo kaip griežta nuopelnų ir įtakos hierarchija. Tie, kurie yra kopėčių viršuje, visa, ką turi, atiduoda tiems, kurie yra žemiau jų. Tačiau aš neturiu jokio noro užimti aukščiausiosios pakopos: žinau, kad ji rezervuota griežtiems, geros valios žmonėms, kurių dėka viešpatauja tvarka. Aš tupiu ant mažytės šoninės kartelės, netoli jų, o spindesys nuo manęs sklinda ligi pat kopėčių viršaus ir ligi apačios. Žodžiu, laikausi kuo atokiau nuo pasaulietinės valdžios: nei apačioj, nei viršuj, nei kur kitur. Būdamas dvasininko vaikaitis, aš jau nuo pat vaikystės pasižymėjau paveldėtomis ypatybėmis; esu pateptasis, kaip ir bažnyčios kunigaikščiai, ir turiu kunigiško linksmumo. Su žemesniais elgiuosi kaip su lygiais: švento melo dėka padariau juos laimingus, tačiau reikia, kad jie nors kiek tuo tikėtų. Su savo aukle, laiškininku ir kalaite aš kalbuosi kantriai, nekeldamas balso. Šiame tvarkingame pasaulyje yra vargšų. Yra taip pat avinėlių penkiomis kojomis, Siamo dvynių, traukinių katastrofų: ir niekas dėl šių anomalijų nekaltas. Dori vargšai nežino, kad jų paskirtis — duoti progos mūsų kilniaširdiškumui pasireikšti. Tie vargšai nedrąsūs, jie slankioja patvoriais; aš išbėgu, įspaudžiu jiems į delną pinigėlį, o svarbiausia — nusišypsau jiems kaip lygiems. Pažiūrėti jie atrodo kvaili, ir man nemalonu jų liesti, tačiau prisiverčiu: juk tai savęs išbandymas; o be to, reikia, kad jie mane mylėtų: toji meilė puoš jų gyvenimą. Žinau, kad jie neturi pačių reikalingiausių daiktų, ir man malonu būti jiems prabangos dalyku. Pagaliau, kad ir kiek jie skurstų, niekada nekentės tiek, kiek mano senelis: kai jis buvo mažas, keldavosi dar neišaušus ir patamsy rengdavosi; o žiemą, norėdamas nusiprausti, turėdavo pirma pramušti ąsotyje ledą. Laimė, nuo to laiko viskas pasikeitė. Mano senelis tiki pažanga, aš taip pat — tai tas ilgas ir status kelias, kuris veda prie manęs.