Жан-Поль Сартр - Žodžiai

O ko gi aš turėjau klausyti? Man rodo jauną milžinę ir sako, jog tai mano motina. O aš pats ją linkęs laikyti vyresniąja seserim. Aiškiai matau, jog ši mergelė, gyvenanti kitų priežiūroje ir visų nuolankiai klausanti, turi man tarnauti. Aš ją myliu, bet kaip man ją gerbti, jei niekas kitas jos negerbia? Mūsų bute trys kambariai: vienas — senelio, antras — senelės, o trečias — „vaikų“. „Vaikai“ — tai mudu su motina: abu nepilnamečiai ir abu išlaikytiniai. Tačiau visas dėmesys tik man vienam. Mano kambaryje stovi mergaitės lova. Joje mergaitė miega viena ir pabunda skaisti: aš dar nepramerkęs akių, o ji jau bėga į vonią nusimaudyti; grįžta visiškai apsirengusi: nejaugi ji būtų galėjusi mane pagimdyti? Ji pasipasakoja man savo bėdas, aš jos klausausi su užuojauta: vėliau aš ją vesiu, kad galėčiau globoti. Prižadu jai, kad niekam neleisiu jos skriausti ir visa savo jauna įtaka tarnausiu jai. Bet nejaugi aš galiu jos klausyti? Maldaujamas iš gerumo jai nusileidžiu. O be to, ji niekuomet man ir neįsakinėja: lyg tarp kitko nupasakoja, ką aš netrukus padarysiu, ir pagiria mane už tai: „Mano mažytis bus toks geras, protingas ir leis įlašinti į nosytę vaistų“. Ir aš leidžiuos įviliojamas į šių jaukių pranašavimų spąstus.

Dar liko patriarchas: jis buvo toks panašus į Dievą Tėvą, jog žmonės dažnai net apsirikdavo. Kartą jis įėjo į bažnyčią per zakristiją, o kunigas tuo tarpu grasino atšalėliams dangaus rūstybe: „Dievas yra čia! Jis mato jus!“ Staiga parapijonys išvydo pro sakyklą į juos žiūrintį didelį barzdotą senį, ir visi išbėgiojo. O kartais, kaip pasakoja senelis, jie puldavo prieš jį ant kelių. Seneliui tokie apsireiškimai ėmė patikti. 1914 metų rugsėjį jis pasirodė žmonėms viename Arkašono kine. Mudu su motina sėdėjom balkone ir staiga išgirdome senelio balsą, reikalaujantį šviesos, aplinkui jį kažkokie kiti ponai vaizdavo angelus ir šaukė: „Pergalė! Pergalė!“ Dievas užlipo ant scenos ir perskaitė pranešimą apie pergalę prie Mamos. Kai jo barzda dar tebebuvo juoda, jis vaizduodavo Jehovą, ir aš įtariu, kad Emilis mirė per jį, žinoma, netiesiogiai. Šis Rūstybės Dievas troško savo sūnų kraujo. Tačiau aš atsiradau į jo gyvenimo pabaigą, kai barzda buvo žila, nuo tabako pageltusi, ir tėvo vaidmuo jau atsibodęs. Jei būčiau buvęs jo sūnus, esu tikras, kad jis nebūtų atsispyręs pagundai mane pavergti — tiesiog iš įpratimo. Mano laimė, kad priklausiau numirėliui. Buvau niekieno žemė — senelis galėjo manim naudotis, tačiau aš jam nepriklausiau: buvau jo „džiaugsmas“, nes jis troško, kad jo gyvenimo pabaiga būtų džiaugsminga; jis nusprendė laikyti mane ypatinga likimo malone, veltui gauta dovana, kurios visuomet galima atsisakyti. Ko gi jis būtų galėjęs iš manęs reikalauti? Vien tik faktas, kad aš esu, jam buvo didžiausia laimė. Jis buvo Meilės dievas su Dievo Tėvo barzda ir Dievo Sūnaus širdimi. Uždėdavo rankas man ant galvos, ir aš jausdavau viršugalviu jo delno šilumą, o jis iš susigraudinimo drebančiu balsu vadindavo mane mažuliu, ir šaltos jo akys drėkdavo nuo ašarų. Visi sakydavo: „Dėl to vaikigalio jis visai pamišo!“ Mane jis dievino – tai buvo aišku. Bet ar mylėjo? Man sunku spręsti, ar toks viešai demonstruojamas jausmas nuoširdus, ar dirbtinis: neatrodė, kad būtų buvęs labai prisirišęs prie kitų savo vaikaičių; tiesa, jis matydavo juos retai, ir jiems jo nereikėjo. Tuo tarpu aš visiškai priklausiau nuo jo: jis garbino manyje savo kilniaširdiškumą.

Atvirai kalbant, jo pažiūra į kilnumą buvo nelabai nuosaiki: mat jis, XIX amžiaus vaikas, kaip ir daugelis kitų, kaip pats Viktoras Hugo, tarėsi esąs Viktoras Hugo. Mano nuomone, šis gražus ilgabarzdis žmogus, visuomet galvojantis apie naują savo vaidmenį, kaip ir girtuoklis, be paliovos galvojantis apie naują išgėrimą, buvo auka dviejų naujų technikos išradimų: fotografavimo meno ir meno būti seneliu. Jo laimė ir kartu nelaimė, jis buvo fotogeniškas, mūsų namuose visos sienos buvo nukabinėtos jo fotografijomis, o kadangi tuo metu momentalių nuotraukų dar nedarydavo, jis pamėgo pozavimą ir gyvuosius paveikslus; dėl menkiausios priežasties sustodavo, sustingdavo, suakmenėdavo: jis iš galvos kraustėsi dėl šių trumpučių amžinybės akimirkų, kai pavirsdavo savo paties statula. Dėl tokio gyvųjų paveikslų pamėgimo jis mano atminty išliko vien kaip sustingęs projekcinės lempos paveikslas: aš sėdžiu miške ant išvirtusio kamieno, man penkeri metai; Šarlis Šveiceris su panama, šviesiu flaneliniu kostiumu juodais dryžiais, baltos pikė liemene, su laikrodžio grandinėlės ruožu; ant raištelio kabo pensnė; senelis pasilenkia prie manęs, iškelia pirštą su auksiniu žiedu ir kalba. Aplinkui tamsu ir drėgna, tiktai šviečia senelio barzda: mat aureolę jis nešioja ant smakro. Aš nežinau, ką jis sakė: pernelyg stengiausi klausyti, todėl nieko negirdėjau. Manau, kad šis senas Imperijos respublikonas man aiškino piliečio pareigas ir pasakojo buržuazijos istoriją: viešpatavo kadaise karaliai, imperatoriai, jie buvo labai blogi; žmonės juos išvijo, ir viskas ėmė klotis kuo puikiausiai. Vakarais, kai išeidavome į kelią jo pasitikti ir pasipildavo iš funikulieriaus keleivių minia, mes jį tuojau pat pastebėdavome dėl aukšto ūgio ir baletmeisterio eisenos. Dar iš tolo, vos tik mus pastebėjęs, senelis paklusdavo nematomo fotografo nurodymams ir „nutaisydavo pozą“: barzdą atkišdavo, visas išsitempdavo, kulnis suglausdavo, krūtinę išpūsdavo, rankas plačiai išskėsdavo. Tai pamatęs, aš kiek palinkdavau į priekį ir apmirdavau, tartum bėgikas prieš pat startą ar paukštelis, turintis tuojau pat išlėkti iš aparato. Valandėlę mes taip stovėdavome vienas priešais kitą — graži Saksonijos porceliano grupė; paskui aš pasileisdavau bėgti — berniukas su vaisiais ir gėlėmis, su savo senelio laime — ir, dėdamasis uždusęs, įsikniaubdavau jam į kelius, o jis pakeldavo mane nuo žemės, išmesdavo ant ištiestų rankų aukštyn ir vėl prispausdavo prie krūtinės, šnibždėdamas: „Tu mano turtas!“ Tai būdavo antroji figūra, turinti didelį pasisekimą tarp praeivių. Mes vaidindavome nesibaigiančią komediją iš daugybės įvairiausių skečų: būdavo ten ir flirto, ir lengvų nesutarimų, geraširdiško erzinimosi ir atlaidaus pabarimo, meilės nesusipratimų, švelnaus slapukavimo ir aistros; mes prasimanydavome savo meilei kliūčių, kad paskui galėtume džiaugtis jas nugalėję. Kartais aš ko nors užsispirdavau, tačiau net ir užgaidos nenustelbdavo mano nepaprasto jautrumo; kaip ir tinka seneliui, jis rodė kilnią, nuoširdžią tuštybę ir aklą neapdairumą — visas Viktoro Hugo rekomenduojamas neleistinas silpnybes. Jei motina ir senelė mane būtų nubaudusios ir palikusios vien tik su duona ir vandeniu, senelis būtų nešęs man uogienę; tačiau užguitoms moterims tai nė į galvą neateidavo. Be to, aš buvau geras vaikutis: mano vaidmuo taip man patiko, kad visai neketinau jo atsižadėti. Iš tikrųjų skubotas tėvo pasišalinimas apdovanojo mane labai nežymiu „Edipo kompleksu“: jokio „superego“, sutinku, tačiau ir jokio agresyvumo. Motina pilnutinai priklausė man, niekas neginčijo mano teisės ramiai ją turėti: aš nežinojau, kas yra prievarta ir neapykanta, buvau apsaugotas nuo karčios pavydo patirties. Niekad neatsitrenkęs į aštrius tikrovės kampus, iš pradžių maniau ją esant linksmą ir atlaidžią. Prieš ką gi tad galėjau maištauti? Niekuomet kieno nors kito užgaidos nesikėsino į mano laisvę.

Aš klusniai leidžiuosi apaunamas batais, man lašina vaistus į nosį, šukuoja plaukus, mane prausia, aprengia ir nurengia, šluosto ir pusto; nieko nėra malonesnio, kaip vaidinti gerą vaiką. Aš niekad neverkiu, beveik nesijuokiu, netriukšmauju; kai buvau ketverių, mane kartą nutvėrė sūdant uogienę — greičiausiai dariau tai iš meilės mokslui, o ne iš blogos valios; šiaip ar taip, tai vienintelis nusikaltimas, kurį atsimenu. Sekmadieniais mūsų damos eina į bažnyčią pasiklausyti geros muzikos, garsaus vargonininko. Nei viena, nei antra religijos nepraktikuoja, tačiau kitų pamaldumas jas nuteikia muzikinei ekstazei: kol gaudžia tokata, jos tiki Dievą. Šios dvasinio pakilimo valandėlės man yra pačios saldžiausios: aplinkui visi tarytum miega — pats laikas rodyti, ką moku, ir aš, atsiklaupęs ant suolelio, pasiverčiu statula; nesujudinu nė piršto; žiūriu tiesiai priešais save nemirksėdamas, kol per skruostus ima riedėti ašaros. Turiu, žinoma, titaniškai kovoti, nes nutirpusias kojas daigo smulkutės adatėlės, tačiau esu tikras, kad nugalėsiu, ir taip pasitikiu savo tvirtumu, jog drąsiai žadinu sau pačius nuodėmingiausius norus, kad paskui pajusčiau malonumą juos atmesti: o kas, jei dabar pašokčiau ir surikčiau: „Bum bum!“ Arba, užlipęs ant kolonos, nusišlapinčiau į švęstą vandenį? Kai po šių bauginančių vizijų sulaukiu motinos pagyrimo, jis dar labiau pradžiugina mane. Be to, aš apgaudinėju save: deduosi esąs pavojuje, kad tik dar didesnė būtų garbė, o iš tikrųjų tie visi gundymai nė vieną akimirką neapsuka man galvos — aš pernelyg bijau skandalo; jeigu ir noriu ką nustebinti, tai tik savo dorybėmis. Šios lengvos pergalės įtikina mane, jog iš prigimties esu geras; man tereikia nesipriešinti savo polinkiams, ir esu apiberiamas pagyrimais. Blogi norai bei mintys, jei kartais ir pasireiškia, kyla iš išorės; vos tik įsibrovę į mano vidų, jie ima silpti, blankti: aš — blogiui nepalanki dirva. Esu doras iš pamėgimo pozuoti, ir man niekad nereikia nei stengtis, nei prievartauti savęs: aš kuriu. Turiu karališką laisvę, tartum aktorius, pavergęs publiką ir tobulinąs savo vaidmenį. Manim žavisi, vadinasi, esu žavingas. Paprasčiausias dalykas – juk pasaulis taip puikiai sutvarkytas. Man sako, kad esu gražus, ir aš tikiu. Jau kuris laikas į dešinę akį įsimetė giedravalkis, ir nuo jo ateity aš liksiu vienaakis ir žvairas, bet kol kas dar nežymu. Mane visą laiką fotografuoja, o paskui motina nuotraukas retušuoja spalvotais pieštukais. Viena tų nuotraukų išliko: aš joje šviesiaplaukis, garbanotas, skruostai rausvi, apvalūs, žvilgsnyje meili pagarba įsigalėjusiai tvarkai; papūstose lūputėse — veidmainingas išdidumas: žinau, ko esu vertas.