Жан-Поль Сартр - Žodžiai

* * *

Gyvenimą aš pradėjau taip, kaip tikriausiai ir baigsiu, — tarp knygų. Senelio kabinete jų buvo pilna; ir tik vieną kartą per metus buvo leidžiama nušluostyti nuo jų dulkes — prieš mokslo metų pradžią. Dar nemokėjau skaityti, o jau su pagarba žiūrėjau į šiuos sustatytus akmenis: tiesius ir pasvirusius, suglaustus kaip plytas knygų lentynose ar atokiai prakilniu atstumu išsirikiavusius eilėmis tartum menhyrai; jutau, kad nuo jų priklauso mūsų šeimos gerovė. Visi jie buvo vieni į kitus panašūs, ir aš siaučiau šioje mažytėje šventykloje, tarp žemų antikinių paminklų, kurie matė mane gimstantį, matys mirštantį ir kurių patvarumas laidavo man tokį patį ramų gyvenimą ateityje kaip ir praeityje. Slapta liečiau juos, kad mano rankos pajustų garbingas jų dulkes, tačiau neturėjau supratimo, ką su jais veikti, ir kas dieną sekiau akimis ceremoniją, kurios prasmė man taip ir likdavo neaiški: senelis, paprastai toks nerangus, jog motina turėdavo jam net užsegioti pirštines, šitais kultūriniais rakandais manipuliuodavo taip mitriai, tarytum kunigas prie altoriaus. Šimtus kartų mačiau, kaip jis atsistoja, nieko nematančiomis akimis išeina iš už stalo, keliais žingsniais atsiduria kitame kambario gale, tiesiai, nė akimirkos nedvejodamas, paima nuo lentynos tomelį, dviem pirštais — smiliumi ir nykščiu — sklaidydamas jo lapus eina atgal, sėdasi į fotelį ir, subraškinęs nugarėlę tartum naują batuką, iš karto atsiverčia „reikiamą puslapį“. Kartais prieidavau iš arčiau pasižiūrėti šių dėžučių, atsidarančių tartum austrių kiautai, ir tuomet išvysdavau pačius jų vidurius: pilkšvus, apipelijusius, šiek tiek pasigarbanavusius lapus, išmargintus juodomis gyslelėmis, prisigėrusius rašalo ir kvepiančius grybais.

Senelės kambary knygos ne stovėdavo, o gulėdavo; ji imdavo jas iš vienos bibliotekos, ir man niekad neteko matyti iš karto daugiau kaip dviejų. Žiūrėdamas į jas, aš visuomet prisimindavau naujametinius skanėstus, nes švelnūs ir žvilgantys jų lapai atrodydavo iškirpti iš blizgančio popieriaus. Šitie ryškiaspalviai, balti, beveik nauji niekučiai virto nereikšmingų paslapčių šaltiniu. Kiekvieną penktadienį senelė apsivilkdavo paltu ir sakydavo: „Nešu jas grąžinti“. Parėjusi nusiimdavo juodą skrybėlaitę su vualiu ir ištraukdavo jas iš movos, o aš suglumęs galvodavau: „Ar čia tos pačios?“ Senelė jas rūpestingai aplenkdavo, paskui, išsirinkusi vieną, sėsdavosi prie lango į gilų minkštą fotelį su patogia atrama galvai, užsidėdavo akinius, atsidusdavo iš laimės ir nuovargio, nuleisdavo blakstienas ir šypsodavosi ta vos pastebima geidulinga šypsena, kurią aš vėliau pažinau ant Džokondos lūpų; motina tylėdavo ir parodydavo ženklais man tylėti; aš galvodavau apie mišias, mirtį, miegą; mane gaubdavo kažkokia šventa tyla. Kartkartėmis Luiza sau viena sukikendavo; pasišaukusi dukterį, bakstelėdavo pirštu į knygą, ir abi moterys susižvalgydavo reikšmingais žvilgsniais. Tačiau aš nemėgau šių pernelyg prašmatnių knygelių; tai buvo apsišaukėlės, ir mano senelis neslėpė, kad tai žemesnio, grynai moteriško kulto objektas. Sekmadieniais, neturėdamas ką veikti, jis įeidavo į savo žmonos kambarį ir, nesugalvodamas ką pasakyti, sustodavo prie jos krėslo; visi sužiurdavo į jį, o jis barbendavo pirštais į lango stiklą; paskui, nieko nesugalvojęs, atsigręždavo į Luizą ir paimdavo iš rankų romaną. „Šarli! — sušukdavo ji piktai, — paskui aš nerasiu puslapio!“ Bet senelis jau skaitydavo, pakėlęs antakius; ūmai barkštelėdavo smilium į knygą: „Nesuprantu!“ — „Ką gi tu nori suprasti, pasiskaitęs iš vidurio!“ — prieštaraudavo senelė. Galų gale jis numesdavo knygą ant stalo ir, gūžtelėjęs pečiais, išeidavo.

Senelis, žinoma, buvo teisus, nes knygos — jo amatas. Aš tai žinojau: jis man rodė vienoj lentynoj sustatytus storus tomus rudais kolenkoro viršeliais. „Va, šitos, mažyli, parašytos tavo senelio“. Kaip galima nesididžiuoti! Mano senelis — amatininkas, gaminąs šventus daiktus, toks pat vertas pagarbos, kaip vargonų meistras ar bažnytinių rūbų siuvėjas. Aš matydavau, kaip jis dirba: kasmet išeidavo nauja „Deutsches Lesebuch“ laida. Per atostogas visa šeima nekantriai laukdavo korektūros: Šarlis negalėjo pakęsti dykinėjimo ir visą laiką vaikščiodavo suirzęs. Pagaliau laiškininkas atnešdavo išsipūtusius minkštus paketus, žirklėmis perkirpdavome virvutes, ir senelis, išvyniojęs laužinio skiltis, paklodavo valgomajame ant stalo ir braukydavo jas raudonu pieštuku; ties kiekviena spaustuvės klaida jis nusikeikdavo pro dantis, tačiau nieko nebeaprėkdavo, nebent tarnaitę, kai ši ketindavo dengti stalą. Visi būdavo patenkinti. Aš, atsistojęs ant kėdės, žiūrėdavau sužavėtas į juodas eilutes, išmargintas kruvinais brūkšniais. Šarlis Šveiceris pasisakė man turįs mirtiną priešą — savo leidėją. Senelis niekada nebuvo labai geras skaičiuotojas: išlaidus iš nerūpestingumo, dosnus iš pagyrūniškumo, jis galų gale, jau gerokai vėliau, susirgo senatvės liga — šykštumu, kurį sukelia impotencija ir mirties baimė. Tuo metu liga reiškėsi dar tik keistu nepasitikėjimu: kai gaudavo paštu jam siunčiamą honorarą, jis keldavo rankas į dangų ir šaukdavo, kad jį baigią papjauti, arba įeidavo į senelės kambarį ir niūrus jai pranešdavo: „Mano leidėjas plėšia vidury šviesios dienos“. Tokiu būdu prieš mano nustebusias akis atsivėrė žmogaus išnaudojimas. Jei ne šita šlykštynė, — dar laimė, kad ji ribota, — pasaulis būtų puikiai sutvarkytas: šeimininkai — kiekvienas pagal savo galimybes — sumoka darbininkams, kiekvienam pagal nuopelnus. Ir kam dabar tie vampyrai leidėjai griauna tvarką, gerdami vargšo senelio kraują? Mano pagarba šiam šventam žmogui augo tuo labiau, kad jo pasiaukojimas nesulaukė atpildo: aš iš pat mažų dienų buvau nuteiktas pedagoginį darbą laikyti sakramentu, o literatūrą — aistra.

Dar nemokėjau skaityti, o jau buvau toks snobas, kad įsigeidžiau turėti savų knygų. Senelis nuėjo pas savo sukčių leidėją ir gavo poeto Moriso Bušoro „Pasakas“, kurias, anot jo, vienas žmogus, žiūrintis į pasaulį vaiko akimis, paėmė iš folkloro ir pritaikė vaikams. Man parūpo tuojau pat pradėti ceremoniją, kuri įšvęstų mane į jų savininkus. Paėmiau abu tomelius, pauosčiau, apčiupinėjau ir, subraškinęs nugarėlę, nerūpestingai atsiverčiau „reikiamą puslapį“. Deja, vis tiek nejutau, kad knygos mano. Dar bandžiau su jomis elgtis kaip su lėlėmis — supti, bučiuoti, mušti, bet vis viena nieko neišėjo. Galiausiai, vos sulaikydamas ašaras, nunešiau jas ir padėjau motinai ant kelių. Ji pakėlė nuo siuvinio akis: „Ką tau paskaityti, mano mažuli? Apie fėjas?“ Aš netikėdamas paklausiau: „Apie fėjas? Argi jos ten?“ Ši pasaka man buvo gerai žinoma: motina dažnai ją sekdavo, prausdama mane, ir stabtelėdavo tiktai kai trindavo odekolonu ar pasilenkdavo po vonia iš rankų išslydusio muilo paimti, o aš nerūpestingai klausydavausi taip gerai žinomo pasakojimo; ir matydavau tiktai Aną Mari, mergaitę, kurią kasryt mano pramerktos akys išvysta pirmiausia; girdėdavau tiktai jos nedrąsų ir nuolankų balsą; patikdavo klausytis, kaip ji kalba, nepabaigdama sakinio, delsia, ieškodama žodžio, paskui staiga atgauna pasitikėjimą savimi ir čia pat jį vėl praranda, leidžia jam išsklisti, jis dingsta, pabiręs melodingais garsais, o po pauzės vėl atsiranda. Pati pasaka tebūdavo tik priedas — ryšys tarp jos monologų. Visą laiką, kol ji sekdavo, mes būdavome vieni, kažkur pasislėpę, toli nuo žmonių, dievų ir žynių, dvi miško stirnos su kitomis stirnomis — fėjomis. Aš niekaip negalėjau patikėti, jog kažkas parašė ištisą knygą vien tam, kad joje atsidurtų šis menkutis mūsų kasdieninio gyvenimo epizodas, kvepiantis muilu ir odekolonu.