Жан-Поль Сартр - Žodžiai

* * *

Tai buvo rojus. Kas rytą pabudęs negalėdavau atsidžiaugti, kad man nusišypsojo pašėlusi laimė: gimiau pačioje darniausioje šeimoje ir pačioje gražiausioje pasaulio šaly. Sutikęs ką nors nepatenkintą, piktindavausi: kuo jie gali skųstis? Maištininkai. Itin didelį susirūpinimą man kėlė senelė: skaudama širdimi įsitikinau, kad ji nepakankamai manim gėrisi. Ir iš tikrųjų Luiza mane permatė kiaurai. Ji atvirai peikė mane, kad esu pamaiva, tuo tarpu nedrįso to prikišti savo vyrui; sakė, kad aš klounas, pliuškis, vaipūnas, ir reikalavo, kad liaučiausi maivęsis. Aš piktinausi, juoba kad jaučiau ją tyčiojantis ir iš senelio. Jos lūpomis kalbėjo „visa neigianti dvasia“. Aš jai atsikirsdavau, ji reikalaudavo atsiprašyti; būdamas tikras, kad rasiu pritarimą, nesutikdavau. Senelis, nieko nelaukdamas, naudodavosi proga parodyti savo silpnumą: stodavo mano pusėn prieš žmoną, kuri įsižeidusi atsikeldavo ir nuėjusi užsidarydavo savo kambary. Sunerimusi ir bijodama senelės kerštingumo, motina kalbėdavo pašnibždomis ir versdavo kaltę tėvui, kuris, gūžčiodamas pečiais, kiūtindavo į savo kabinetą; tuomet motina imdavo mane įtikinėti, jog reikia eiti atsiprašyti. Aš pajusdavau savo galią: aš — šventasis Mykolas, parbloškęs Piktąją dvasią. Galų gale, kad viskas baigtųsi, nueidavau pas senelę ir nenoromis atsiprašydavau. Šiaip ar taip, aš, žinoma, ją dievinau — juk ji mano senelė. Mane įpratino ją vadinti Mami, o šeimos galvą – jo elzasietišku Karlo vardu. Karlas ir Mami skambėjo geriau negu Romeo ir Džuljeta, negu Filimonas ir Baukidė. Motina šimtą kartų per dieną man kartodavo ir, žinoma, ne be tikslo: „Karlemami mūsų laukia; Karlemami bus patenkinti. Karlemami...“ — glaudžia šių keturių skiemenų sąjunga pabrėždama puikų tų žmonių tarpusavio sutarimą. Aš, žinoma, būdavau tik pusiau apmulkintas, bet dėjausi apmulkintas visiškai — pirmiausia savo paties akyse. Nuo žodžio šešėlis krito ant daikto: Karlemami dėka aš galėjau įsivaizduoti šeimos vienybę esant neišardomą ir ne taip jau menką dalį Šarlio nuopelnų priskirti Luizai. Mano senelę, netvirtą būtybę, linkusią į nuodėmę, kas akimirką galinčią suklupti, prilaikė angelų rankos ir žodžio galybė.

* * *

Yra pasaulyje tikrai blogų žmonių — tai prūsai, kurie atėmė iš mūsų Elzasą-Lotaringiją ir visus laikrodžius, išskyrus vieną – juodojo marmuro laikrodį, kuris stovi senelio kambary ant židinio ir kurį jam padovanojo kaip tik viena jo mokinių vokiečių grupė: nežinia tik, iš kur jis pavogtas. Man perka Hansi knygas, rodo paveikslėlius: nejaučiu jokios antipatijos tiems rausviems marcipaniniams storuliams, neregėtai panašiems į mano dėdes elzasiečius. Mano senelis 1871 metais pasirinko Prancūziją ir dabar kartkartėmis važiuoja į Gunsbachą ar Pfafenhofeną aplankyti tų, kurie pasiliko. Traukiniuose, kai vokietis kontrolierius paklausia bilieto, ar kavinėje, kai oficiantas nesiskubina priimti užsakymo, Šarlis Šveiceris užsiplieskia patriotiniu pykčiu; abi moterys kimba jam už rankų: „Šarli! Pagalvok tik! Jie mus išsiųs, ir viskas!“ Senelis kelia toną: „Tegul tik pabando mane išsiųsti: čia aš namie!“ Mane pastumia prie jo kelių, aš žiūriu į jį maldaujančiu žvilgsniu, jis aprimsta: „Na, tegu sau, tik dėl mažylio“, — atsidūsta jis, braukdamas savo sausais pirštais man per galvą. Tokios scenos mane nuteikia prieš jį, o ne prieš okupantus. Pagaliau ir Gunsbache Šarlis neištveria nesupykęs ant savo brolienės; ne vieną kartą per savaitę jis sviedžia servetėlę ant stalo ir, trenkęs durimis, išeina iš valgomojo; o juk brolienė visai ne vokietė. Po pietų mes maldaujame ir kūkčiojame priėjo kojų, o senelis tyli tartum žalvarinė kaukė. Tad kaipgi nesutikti su senelės nuomone: „Šarliui Elzasas kenksmingas. Nėra ko jam ten taip dažnai važinėti“. Be to, ir aš pats nejaučiu ypatingos meilės elzasiečiams, kurie su manim elgiasi be pagarbos, ir ne taip jau gailiu, kad juos iš mūsų atėmė. Pasirodo, aš per dažnai vaikštau pas Pfafenhofeno bakalėjininką poną Blumenfeldą ir trukdau jį dėl kiekvieno nieko. Teta Karolina „užsiminė“ apie tai mano motinai; o motina pasakė man. Nors kartą mudu su Luiza einam išvien: ji nekenčia vyro giminės. Strasbūre iš viešbučio kambario, kur mes susirinkę, išgirstu šaižius garsus ir dunksėjimą; pribėgu prie lango — kariuomenė! Sužavėtas žiūriu, kaip pagal vaikiškos muzikos taktą žygiuoja Prūsija, imu ploti. Senelis nepajuda iš vietos, jis kažką bamba. Motina prieina ir sušnibžda man į ausį, kad pasitraukčiau nuo lango. Aš paklausau, tačiau patempiu lūpą. Po šimts, juk vokiečių aš nekenčiu, bet ne iš įsitikinimo. Pagaliau ir pats Šarlis gali sau leisti nežymią dozę šovinizmo: 1911 metais, išsikėlę iš Medono, mes apsigyvenome Paryžiuj, Le Gofo gatvėje Nr.l. Senelis išėjo į pensiją ir, kadangi reikėjo išlaikyti mus, įsteigė Gyvųjų kalbų institutą, kur atvykę užsieniečiai mokėsi prancūzų kalbos. Tiesioginiu metodu. Mokiniai daugiausia buvo iš Vokietijos. Mokėsi jie gerai: senelis, niekuomet neskaičiuodamas, dėdavo luidorus į švarko kišenę; naktimis nemigos kankinama senelė įslinkdavo į prieškambarį pasiimti savo duoklės, „kad nė lapė nesulotų“, kaip ji pati sakydavo dukteriai. Žodžiu, priešas mus maitino. Karas su Vokietija grąžintų mums Elzasą, bet sužlugdytų Institutą: Šarlis — už taikos išlaikymą. O be to, juk yra ir gerų vokiečių — kad ir tie, kurie ateina pas mus į svečius: raudonveidė ūsuota rašytoja — „Šarlio Dulcinėja“, kaip ją vadina Luiza, kikendama pavydžiu juoku, arba nuplikęs daktaras, kuris priremia mano motiną prie durų ir bando pabučiuoti; kai ji nedrąsiai pasiskundžia, senelis užrinka: „Per jus aš turiu susipykti su visais!“ Paskui, gūžtelėjęs pečiais, nusprendžia: „Tau, dukrele, pasivaideno“, ir kalta lieka motina. Visi tie svečiai supranta, kad reikia žavėtis manimi ir viskuo, ką aš darau, todėl klusniai tampo mane: vadinasi, kad ir kokios jie kilmės, vis vien turi kažkokį, nors ir miglotą, supratimą apie Gėrį. Per Instituto įkūrimo sukaktuves pas mus daugiau kaip šimtas svečių, lengvas šampanas, mano motina ir madmuazelė Mute skambina Bachą keturiomis rankomis; aš, apvilktas dangiško muslino drabužėliais, su žvaigždėmis plaukuose ir sparnais, vaikštau nuo vieno svečio prie kito ir siūlau mandarinus iš pintinėlės. Visi aikčioja: „Tikras angelas!“ Išeina, kad ne tokie jau blogi jie žmonės. Savaime suprantama, mes neatsisakėme keršto už kenčiantį Elzasą: šeimos ratelyje patylomis, kaip ir giminės iš Gunsbacho ir Pfafenhofeno, mušame bošus patyčių ginklu: šimtus kartų nenuilsdami kvatojamės iš tos studentės, kurios prancūzų kalbos rašinyje buvo toks sakinys: „Šarlota, skausmo partrenkta, stovėjo prie Verterio kapo“, arba iš to jauno dėstytojo, kuris per pietus ilgai su nepasitikėjimu žiūrėjo į meliono riekelę, o paskui suvalgė ją su visais grūdais ir žieve. Šitokie jų išsišokimai man žadina atlaidumą: vokiečiai — žemesnės būtybės, tik jų laimė, kad turi tokius kaimynus — mes juos apšviesim.

Beūsio pabučiavimas — kaip kiaušinis be druskos, sakydavo tais laikais; aš pridursiu, kad tai kaip Gėris be Blogio, kaip mano gyvenimas nuo 1905 iki 1914 metų. Jei žmogus išryškėja tik prieštaravimuose, tai aš buvau įsikūnijęs neryškumas; jei meilė ir neapykanta — dvi medalio pusės, tai aš nemylėjau nieko. Kitaip ir negalėjo būti: negalima reikalauti, kad žmogus neapkęstų kitų ir jiems patiktų. Arba patiktų ir mylėtų.

O gal aš Narcizas? Net ir ne Narcizas: pernelyg rūpindamasis patikti, pamirštu save. Atvirai kalbant, man nelabai įdomu kepti smėlio bandeles, kreivezoti ką nors popieriuje ar atlikti gamtinius reikalus: bet kuris mano darbas šiokią tokią vertę mano akyse įgyja tik tuomet, kai bent vienas suaugęs juo susižavi. Laimė, plojimų netrūksta: nesvarbu, ar jie klausosi mano tauškėjimo, ar „Fugos meno“, jų lūpose ta pati vylingo mėgavimosi ir pataikavimo šypsena; tai rodo, kad savo esme esu kultūrinė vertybė. Aš visas prisigėręs kultūros ir dabar spinduliuoju ją atgal savo šeimai, kaip tvenkinys kad vakare grąžina per dieną sukauptą šilumą.