Жан-Поль Сартр - Žodžiai

Ana Mari pasisodino mane priešais, ant mažos vaikiškos kėdutės; pasilenkė, nuleido blakstienas, užmigo. Ir staiga šis statulos veidas prabilo gipsiniu balsu. Aš apstulbau: kas pasakoja, apie ką ir kam? Mano motinos nebebuvo: nei šypsnio, nei jokio mus siejančio ženklo, aš pasijutau nuo jos atskirtas. Be to, nebepažinau jos kalbėsenos. Iš kur joje atsirado tas tvirtumas? Galų gale supratau: kalbėjo knyga. Ir iš jos lipo sakiniai, kurie man kėlė baimę: tai buvo tikri šimtakojai; jie knibždėjo skiemenimis ir raidėmis, tęsė dvibalsius, virpino dvigubus priebalsius; šitie dainuojantys, nosiniai, sukapoti pauzėmis ir atsikvėpimais, kupini man nežinomų žodžių sakiniai žavėjosi patys savimi ir savo vingiais, visai nesidomėdami manimi: kartais jie dingdavo, dar net nesuspėjus man jų suprasti, o kartais man jau būdavo viskas aišku, bet jie vis dar teberiedėdavo didingai ligi pat galo, nepaaukodami dėl manęs nė kablelio. Matyt, ne man tie žodžiai buvo skirti. O ir pati pasaka užsivilko puošnesnį rūbą: miško kirtėjas, jo žmona su dukterimis ir fėja, — visi tie paprasti, į mus panašūs žmoneliai tapo didingi; apie jų skarmalus buvo kalbama iškilniai, žodžiai nublankindavo daiktus, veiksmai pavirsdavo apeigomis, įvykiai — ceremonijomis. Iš kažkur pasipylė klausimai: senelio leidėjas, daugiausia leidžiąs mokymo priemones, tiesiog ieškojo progų pamankštinti jaunus savo skaitytojų protus. Man pasirodė, jog kažkas klausinėja vaiką: ką jis būtų daręs miško kirtėjo vietoje? Kuri iš dviejų seserų jam labiau patinkanti? Kodėl? Ar teisingai nubausta Babetė? Tačiau nebuvau visiškai tikras, ar tas vaikas — tai aš, ir atsakyti nedrįsau. Pagaliau įsidrąsinęs atsakiau, bet baugštus mano balsas kažkur nugrimzdo, ir man pasivaideno, jog aš — jau nebe aš. Ana Mari taip pat kažkokia kita — akla aiškiaregė: man pasirodė, jog esu visų motinų vaikas, o ji — visų vaikų motina. Kai pasaka pasibaigė, skubiai atėmiau iš jos knygas ir, pasibrukęs po pažastim, išsinešiau net nepadėkojęs.

Ilgainiui man net ėmė patikti šitoks išsijungimas ir pavirtimas nebe savim pačiu: Morisas Bušoras palinkdavo prie vaikų su tuo standartiniu rūpestingumu, kokiu didelėse parduotuvėse skyrių vedėjai sutinka savo klientes: tai glostė mano savimeilę. Iš anksto pagamintos pasakos man ėmė labiau patikti už improvizacijas; pamėgau griežtą žodžių eilės tvarką: kad ir kiek kartų skaitytum, jie visuomet sugrįždavo atgal, visuomet tie patys, ta pačia tvarka — aš jų laukdavau. Anos Mari pasakose herojai gyveno kaip Dievas davė, lygiai kaip ir ji pati: čia jie kiekvienas turėjo savo likimą. Man atrodė, tarsi bažnyčioje klausyčiau mišių: visi vardai ir veiksmai amžinai kartodavosi iš naujo.

Ėmiau pavydėti savo motinai ir nusprendžiau šį vaidmenį iš jos paveržti. Nusičiupau knygą „Kino išgyvenimai Kinijoje“, nusinešiau į sandėliuką; ten susirangiau ant sudedamosios lovelės ir vaizdavausi skaitąs: vedžiojau akis juodomis eilutėmis, nepraleisdamas nė vienos, ir balsu sekiau sau kažkokią pasaką, rūpestingai ištardamas kiekvieną skiemenėlį. Mane aptiko, — o gal aš ir pats pasistengiau, kad aptiktų, — pasigirdo nuostabos šūksniai, ir buvo nutarta, jog atėjo laikas mane mokyti raidžių. Buvau stropus kaip katechumenas; ir net atskirai pats mokydavausi: užsiropštęs ant sudedamosios lovelės su Hektoro Malo „Be šeimos“, kurią mokėjau atmintinai, aš, pusiau pasakodamas, pusiau slebizuodamas, „perskaičiau“ ją nuo pradžios ligi galo: kai užverčiau paskutinį puslapį, jau mokėjau skaityti.

Iš džiaugsmo pakvaišau: dabar jau jie mano, tie džiovinti balsai mažyčiuose herbaruose, balsai, kuriuos mano senelis atgaivindavo savo žvilgsniu, kuriuos jis girdėdavo, o aš — ne! Dabar jų klausysiuosi, man skambės ausyse šitos iškilmingos kalbos, aš žinosiu viską. Man leido knaisiotis po knygų lentynas, ir aš pradėjau šturmuoti žmogiškąją išmintį. Tatai ir nulėmė mano likimą. Vėliau man daugybę kartų teko girdėti, kaip antisemitai prikaišiojo žydams, kad jiems esą svetimos gamtos pamokos ir nebyli jos kalba; aš atsakydavau: „Jei taip, tai aš didesnis žydas už pačius žydus“. Veltui ieškočiau savyje sodrių kaimietiškos vaikystės prisiminimų, malonaus jos nerūpestingumo. Niekad aš nekapstinėjau žemės, nelaipiojau po medžius prie lizdų, nerinkau žolelių ir nesvaidžiau į paukščius akmenimis. Knygos buvo man paukščiai ir lizdai, naminiai gyvuliai, arklidės ir laukai; biblioteka — pasaulis, atsimušęs veidrodyje; tokia pat kaip ir jis begalinė, įvairi, neįžvelgiama.

Aš leisdavaus į nutrūktgalviškus žygius: reikėdavo užsikeberioti ant kėdžių, stalų, nors galėdavo ištikti griūtis ir mane palaidoti. Viršutinių lentynų knygos man ilgą laiką išliko nepasiekiamos; kai kurios kitos — vos tik jas atsiverčiau — buvo atimtos; o dar kitos — pačios nuo manęs slėpdavosi: aš jas pradėdavau skaityti, rodos, padėdavau atgal į vietą, o paskui ištisą savaitę niekur neberasdavau. Knygose užtikdavau siaubingų dalykų: atsiverčiu kokį albumą, kaip tik pasitaiko spalvota įklija, o ten — šlykštūs vabzdžiai kuža prieš mano akis. Išsitiesęs ant kilimo, aš leisdavausi į bergždžias keliones po Fontenelį, Aristofaną, Rablė: sakiniai, kaip ir daiktai, nenorėdavo man paklusti; tekdavo į juos geriau įsižiūrėti, sukti aplinkui, apsimesti, jog traukiesi, ir staiga vėl sugrįžti, užklupti juos netikėtai: bet dažniausiai jie savo paslapties man neišduodavo. Aš buvau Laperuzas, Magelanas, Vaško da Gama; atrasdavau keistų laukinių genčių: „heautontimorumenų“ aleksandrinu išverstoje Terencijaus komedijoje, „idiosinkraziją“ kažkokiame lyginamosios literatūros veikale. Apokopa, chiazmas, parangonas ir šimtai kitokių nesuprantamų ir neprieinamų juodaodžių netikėtai išnirdavo kur nors lapo pabaigoje ir vienu tik savo pasirodymu sumaišydavo ištisą pastraipą. Šie neįkandami ir tamsūs žodžiai, kurių prasmę sužinojau tik po dešimties ar penkiolikos metų, net ir šiandieną man tebėra migloti: tai mano atminties puvėsiai.

Biblioteką sudarė daugiausia prancūzų ir vokiečių klasikai. Buvo taip pat gramatikų, keli žymesni romanai, Mopasano novelių rinktinė, veikalų apie meną: Rubensas, van Deikas, Diureris, Rembrantas — naujametinės mokinių dovanos seneliui. Skurdus pasaulėlis. Tačiau didysis Laruso enciklopedinis žodynas man atstodavo viską: pasiimdavau kurį nors tomą nuo priešpaskutinės lentynos už rašomojo stalo, A-Bello, Belloc-Ch ar Ci-D, Mele-Po arba Pr-Z (šie raidžių junginiai man tapo vardais, žyminčiais žmogiškojo pažinimo sektorius; buvo, pavyzdžiui, sektorius Ci-D arba sektorius Pr-Z su savo fauna ir flora, su savo miestais, įžymiais žmonėmis ir mūšiais); vargais negalais užsikeldavau ant senelio stalo, pasidėdavau ant biuvaro, atsiversdavau ir leisdavausi ieškoti tikrų paukščių, gaudyti tikrų drugelių, kurie tupėdavo ant tikrų gėlių. Žmonės ir žvėrys gyveno kaip tik tenai: graviūros buvo jų kūnas, tekstas — jų siela, ypatingoji jų esmė; išėjus iš namų, galima buvo sutikti vien tik blankias jų kopijas, daugiau ar mažiau artimas savo prototipams, tačiau niekad neprilygstančias jiems tobulumu: zoologijos sode gyvenančios beždžionės ir Liuksemburgo sode vaikščiojantys žmonės buvo toli gražu ne tokie tikri kaip ten. Faktiškai būdamas platonininkas, aš ėjau nuo žinojimo prie daikto; idėja man atrodė kur kas realesnė negu daiktas, nes su ja susidurdavau pirma ir susidurdavau kaip su daiktu. Pasaulį pirmiausia išvydau knygose: pritaikytą, suklasifikuotą, suskirstytą, įprasmintą, tačiau vis vien bauginantį; ir knyginio savo patyrimo „chaotiškumą“ aš painiojau su realių įvykių atsitiktinumu. Iš čia ir kilo tas idealizmas, kurio atsikratyti neįstengiau ištisus trisdešimt metų.