Жан-Поль Сартр - Žodžiai

Mano akyse jie nebuvo mirę, bent jau ne visai: jie įsikūnijo knygose. Komelis buvo raudonveidis, raukšlėtas storulis odine nugara ir dvokė klijais. Ši nemaloni ir rūsti žmogysta, kalbanti sunkiai suprantamais žodžiais, braižydavo man savo kampais šlaunis, kai aš ją nešdavau. Bet vos tik atsiversdavau, ji išskleisdavo man savo graviūras, niūrias ir švelnias kaip prisipažinimai. Floberas buvo nedidelis vyriokas, drobiniais rūbais, be jokio kvapo, strazdanotas. Viktoras Hugo daugybe pavidalų iš karto tupėjo visose lentynose. Tiek apie kūnus; o dėl jų sielų, tai jos pleveno čia pat, nesiskirdamos su veikalais: puslapiai buvo langai, iš lauko pusės glausdavosi prie stiklo kažkieno veidas ir sekdavo mane; aš apsimesdavau nieko nepastebįs ir, neatplėšdamas akių nuo žodžių, skaitydavau toliau, o velionis Šatobrianas nenuleisdavo nuo manęs įdėmaus žvilgsnio. Tokios neramios valandėlės greit praeidavo; likusį laiką aš dievindavau savo žaidimų draugus. Vertinau juos labiau už viską, todėl nė kiek nenustebau, kai išgirdau pasakojant, kad Karolis V pakėlęs nuo žemės Ticiano teptuką: būta čia ko — juk karaliai tam ir yra! Tačiau rašytojų aš negerbiau; negi juos girsi už tai, kad jie didūs? Jie tik atliko savo pareigą. Aš smerkiau kitus už tai, kad jie maži. Trumpiau tariant, viską supratau atvirkščiai ir išimtį paverčiau taisykle: žmonių giminė tapo mažu išrinktųjų būreliu, apsuptu nuolankių gyvulių kaimenės. Bet svarbiausia — kadangi senelis per daug nevertino rašytojų, tai ir aš negalėjau į juos visai rimtai žiūrėti. Po Viktoro Hugo mirties jis liovėsi skaitęs: neturėdamas kitokio darbo, laisvalaikiu jis iš naujo skaitydavo tas pačias knygas. Bet svarbiausia jo pareiga buvo versti. Širdies gilumoje „Deutsches Lesebuch“ autorius pasaulinę literatūrą laikė tik pagalbine medžiaga. Nenoromis jis skirstė autorius pagal reikšmingumą, tačiau ši fasadinė hierarchija menkai teslėpė jo utilitarines simpatijas: Mopasanas tiekėjo mokiniams vokiečiams geriausius tekstus vertimui iš prancūzų kalbos; Gėtė, visa galva pranokstantis Gotfridą Kelerį, buvo neprilygstamas vertimui į prancūzų kalbą. Kaip humanistas, senelis niekino romanus, tačiau, kaip kalbos mokytojas, labai juos vertino dėl leksinės medžiagos. Ilgainiui atėjo laikas, kai jis pakęsdavo vien tik rinktines ištraukas, ir po keleto metų man teko matyti, kaip jis gėrėjosi „Ponios Bovari“ fragmentu, kurį Mirono buvo įtraukęs į savo „Chrestomatiją“, o tuo tarpu pilni Flobero raštai jau dvidešimt metų laukė, kada jis teiksis susidomėti jais. Jaučiau, kad senelis pelnosi iš mirusiųjų, ir ši aplinkybė komplikavo mano santykius su jais: dėdamasis juos garbinąs, Šarlis elgėsi su jais kaip tinkamas ir netgi nesivaržė kapoti jų dalimis, kad būtų patogiau versti iš vienos kalbos į kitą. Taip man iš karto atsiskleidė rašytojų didybė ir menkystė. Merimė, savo nelaimei, atitiko mokymo programą ir todėl turėjo gyventi dvilypį gyvenimą: ant ketvirtos lentynos bibliotekoje tupėjo „Kolombą“, nekalta blizganti šimtasparnė balandėlė, tik niekas jos nematė, niekieno žvilgsnis neteršė jos skaistumo. Užtat apatinėje lentynoje ta pati skaistuolė blaškėsi po nešvariais rudais viršeliais, nedidelėje dvokiančioje knygiūkštėje; siužetas nei kalba nebuvo pasikeitę, tiktai pridėtos vokiškos pastabos ir žodynėlis; be to, aš sužinojau skandalingiausią faktą, kuriam galėjo prilygti tik Elzaso Lotaringijos užgrobimas, — knygelė buvo išleista Berlyne. Dukart per savaitę senelis ją dėdavosi į portfelį, ji buvo visa dėmėta, raudonai subraižyta, apsvilinta, ir aš jos nekenčiau: tai buvo pažemintas Merimė. Vos tik atvertęs ją, aš mirdavau iš nuobodulio: skiemenys mano akyse skirdavosi vienas nuo kito kaip Institute, kur juos diktavo senelis. Be to, kas buvo šie įprasti ir neatpažįstami ženklai, išspausdinti Vokietijoje skaityti, jei ne prancūziškų žodžių klastotė? Dar vienas šnipinėjimo būdas: reikėtų tik pakrapštyti, ir iš po gališko apvalkalo būtų išlindę grėsmingi germaniški žodžiai. Ilgainiui aš ėmiau abejoti, ar tik nėra dviejų „Kolombų“: viena jų — neprijaukinta ir tikra, kita — apgaulinga ir didaktiška, kaip yra dvi Izoldos.

Mano mažųjų draugų negandos įtikino mane, jog esu jiems lygus. Aš neturėjau nei talento, nei jų nuopelnų ir kol kas dar nemaniau rašyti, tačiau, kaip kulto tarno vaikaitis, iš prigimties buvau už juos pranašesnis; nebuvo jokios abejonės, kad mano likimas nulemtas: manęs laukė ne jų kankinio vainikas, kuris visuomet siejasi su skandalu, o šventi įžadai; aš, kaip ir Šarlis Šveiceris, stovėsiu kultūros sargyboje. Be to, aš juk buvau gyvas ir kupinas energijos; tiesa, dar nemokėjau pjaustyti mirusiųjų, tačiau jau primesdavau jiems savo užgaidas: imdavau juos į rankas, nešiodavau, pasidėdavau ant parketo, atsiversdavau, užversdavau, ištraukdavau juos iš nebūties ir vėl atgal nugramzdindavau; tie apkarpyti žmonės buvo mano lėlės, o šis skurdus paralyžiuotas gyvenimas po mirties, vadinamas jų nemirtingumu, kėlė man pasigailėjimą. Senelis pritarė tokiam mano familiarumui: visi vaikai turi savyje įkvėpimo liepsnelę, jiems nėra ko pavydėti poetams, nes poetai tėra vaikai. Aš visai netekau galvos dėl Kurtelino, sekiodavau paskui virėją ir net virtuvėje balsu jai skaitydavau „Teodora ieško degtukų“. Iš tokio mano susižavėjimo visi gardžiai juokėsi, nenuilstamos pastangos išpūtė ir pagarsino šią aistrą. Vieną gražią dieną senelis lyg tarp kita ko pasakė: „Kurtelinas turėtų būti šaunus vyrukas. Jei tu jį taip myli, kodėl gi jam neparašai?“ Aš ir parašiau. Šarlis Šveiceris vedžiojo mano plunksną ir nusprendė, kad reikia laiške palikti rašybos klaidų. Prieš keletą metų tą laišką paskelbė laikraščiai, ir jis gerokai mane suerzino. Baigiau laišką žodžiais „būsimasis jūsų draugas“ — man tai atrodė visiškai natūralu: aš bičiuliavausi su Volteru ir Komelių, tai kodėl gyvas rašytojas turėtų nepriimti mano draugystės? Kurtelinas jos nepriėmė ir gerai padarė: atsakydamas vaikaičiui, jis būtų susidūręs su seneliu. Tuomet mes griežtai pasmerkėm jo tylėjimą: „Aš sutinku, — kalbėjo Šarlis, — kad jis turi daug darbo, bet nors ir pats velnias tau ten trukdytų, vaikui atsakyti reikia“.

Dar ir šiandien aš tebesergu šia ne per sunkia liga — familiarumu. Garsingiems numirėliams be ceremonijų tapšnoju per petį; apie Bodlerą, Floberą rėžiu viską iš peties, o kai mane už tai kas nors papeikia, man knieti atkirsti: „Nesikiškit į mūsų reikalus. Šitie jūsų genijai priklauso man, aš juos laikiau savo rankose, karštai mylėjau ir visiškai negerbiau. Kodėl turėčiau su jais ceremonytis?“ Tačiau nuo Karlo humanizmo, to kunigiško humanizmo išsivadavau tik tuomet, kai supratau, kad kiekvienas žmogus yra žmogus. Pagijimas — liūdnas dalykas: žodžiai netenka savo kerimosios galios, plunksnos herojai, buvę man lygūs, praranda privilegijas, virsta eiliniais žmonėmis, ir mano gedulas darosi dvigubai didesnis.

Tai, ką čia parašiau, melas. Tiesa. Nei tiesa, nei melas, kaip visa, kas rašoma apie bepročius, apie žmones. Aš kuo tiksliausiai atkūriau faktus, kiek man leido atmintis. Bet kiek savo kliedesiu aš tikėjau pats? Tai svarbiausias klausimas, ir atsakyti į jį nesiryžtu. Vėliau patyriau, kad galime apie savo jausmus žinoti visa, nežinome tik, ar jie stiprūs, tai yra nuoširdūs. Netgi poelgiai negali būti kriterijumi, bent kol neįrodyta, kad jie ne poza, o įrodyti ne visuomet lengva. Spręskite patys: vienas tarp suaugusiųjų, aš buvau suaugusiojo miniatiūra ir skaičiau suaugusiųjų knygas; tai skamba nenatūraliai, nes, šiaip ar taip, aš tuomet juk buvau vaikas. Savęs dėl to nekaltinu — konstatuoju faktą, ir viskas; o vis dėlto mano ekspedicijos ir medžioklės buvo šeimyninės komedijos dalis, visų susižavėjimo objektas, ir aš tai žinojau — taip, žinojau; kas dieną įstabusis vaikas trikdė senelio nebeskaitomų knygų ramybę. Aš gyvenau ne pagal savo amžių, kaip kartais kai kas gyvena ne pagal savo išgales: stengiasi, vargsta, išlaidauja — vis dėl žmonių akių. Vos tik pravėręs senelio kabineto duris, aš atsidurdavau inertiškuose senio viduriuose: didžiulis rašomasis stalas, biuvaras, raudono ir juodo rašalo dėmės ant rausvo sugeriamojo popieriaus, liniuotė, klijų buteliukas, įsisenėjęs tabako kvapas, o žiemą žioruojanti kilnojamoji krosnelė ir traškantis žėrutis — tai buvo patsai Karlas, įsikūnijęs daiktuose: mano palaimai nieko daugiau nebetrūkdavo — aš lėkdavau prie knygų. Ar nuoširdžiai? O ką tai reiškia? Kaip aš galiu dabar, ypač po tiek metų, nustatyti tą neapčiuopiamą ir nepastovią ribą, kuri skiria nuoširdumą nuo apsimetinėjimo? Aš atsiguldavau kniūbsčias ant grindų, veidu į šviesą, priešais mane — atversta knyga, iš dešinės — parausvinto vandens stiklinė, iš kairės — uogiene apteptos duonos riekė lėkštelėje.