Жан-Поль Сартр - Žodžiai

Ilgą laiką šių knygų skaitymas buvo slaptas; Anai Mari netgi nereikėjo manęs įspėti: suvokdamas jų niekingumą, seneliui neprasitariau nė puse žodžio. Aš nusmukau į padugnes, puotavau, atostogas praleisdavau viešuose namuose, tačiau nepamiršau, kad mano tiesa — šventovėje. Kuriam galui pykinti Dievo tarną, pasakojant apie savo klystkelius? Karlas galiausiai aptiko mane nusikaltimo vietoje; jis užsirūstino ant moteriškių, o šios, pagavusios akimirką, kai jis nutilo atsikvėpti, suvertė visą kaltę man: aš pamatęs žurnalus, nuotykių romanus, ėmęs prašyti, reikalauti, argi jos galėjusios man atsakyti? Šis gudrus melas užčiaupė seneliui burną: juk aš pats, ir tiktai aš apgaudinėjau Kolombą su šitomis begėdiškai išsidažiusiomis mergšėmis. Aš, pranašiškas kūdikis, jaunas orakulas, literatūros Joas, turėjau pašėlusį patraukimą prie niekšybių. Nuspręsti turėjo jis: arba aš visai ne pranašas, arba reikia skaitytis su kiekviena mano užgaida, nesistengiant jų suprasti. Šarlis Šveiceris tėvas būtų viską sudeginęs; Šarlis Šveiceris senelis pasirinko sielvartingą atlaidumą. O man to ir tereikėjo — aš toliau gyvenau dvilypį gyvenimą. Ir niekad nesilioviau: net ir šiandien aš mieliau skaitau „Juodąją seriją“ negu Vitgenšteiną.

* * *

Savo skraidančioje saloje aš buvau pirmasis, neprilygstamasis; o vos tik patekau į paprastą aplinką, atsidūriau paskutinėje vietoje.

Senelis nusprendė atiduoti mane į Montenio licėjų. Vieną rytą jis nuvedė mane pas direktorių ir ėmė visaip jam girti: trūkumą aš teturįs vieną — esąs pernelyg išsivystęs pagal savo amžių. Direktorius su viskuo sutiko ir mane priėmė į aštuntą klasę. Aš tikėjausi, kad mokysiuos kartu su savo vienmečiais. Bet kur tau: po pirmojo diktanto senelis gavo kvietimą skubiai atvykti į mokyklą. Parėjo įdūkęs, išsitraukė iš portfelio kažkokį popiergalį, visą primargintą krevezonėmis, rašalo dėmėmis, ir metė jį ant stalo: tai buvo mano diktantas. Seneliui parodė mano rašybą „Per lauka bėga kyškis“ — ir bandė įtikinti, kad mano vieta dešimtoje parengiamojoje klasėje. Motina, išvydusi žodį „kyškis“, nesusilaikė ir prapliupo juoktis; ją nutildė senelis rūsčiu žvilgsniu. Iš pradžių jis kaltino mane, kad nesistengiau, ir pirmąsyk gyvenime išbarė, o paskui pareiškė, kad mokykloje manęs reikiamai neįvertinę; rytojaus dieną, nieko nelaukęs, mane iš licėjaus atsiėmė ir susipyko su direktoriumi.

Aš taip ir nesupratau, kas atsitiko, ir dėl savo nesėkmės nesisielojau: aš juk vunderkindas, tik nemoku taisyklingai rašyti, ir tiek. O be to, grįžti atgal į vienumą man buvo netgi malonu: aš džiaugiausi savo nepasisekimu. Net neapsižiūrėjau, kaip praleidau progą tapti pačiu savimi: man nusamdė privatų mokytoją — paryžietį poną Ljeveną. Jis ateidavo kone kiekvieną dieną. Senelis nupirko man asmenišką rašomąjį stalą — suolelį ir piupitrą iš nedažyto medžio. Aš sėdėdavau ant suolelio, o ponas Ljevenas vaikštinėdamas diktuodavo. Jis buvo panašus į Vensaną Oriolį, ir mano senelis tvirtino jį esant masoną. „Kai sveikindamasis paduodu jam ranką, — pasakodavo senelis su baimingu pasišlykštėjimu, kaip padorus žmogus, prie kurio kimba homoseksualistas, — jis nykščiu delne man nubrėžia masonišką trikampį“. Aš pono Ljeveno nekenčiau, nes jis niekaip nesusiprasdavo manęs pagirti: man rodos, jis mane laikė, ir ne be pagrindo, atsilikusiu vaiku. Jis dingo, nebeprisimenu kodėl — matyt, kam nors išplepėjo savo nuomonę apie mane.

Kurį laiką gyvenome Arkašone, ir ten lankiau pradinę mokyklą: to reikalavo demokratiški senelio principai. Bet vis viena senelis norėjo, kad mane laikytų atokiau nuo prastuomenės vaikų. Mokytojui mane jis pristatė tokiais žodžiais: „Mielas kolega, atiduodu jūsų globon tai, ką turiu brangiausio“. Ponas Baro buvo su barzdele ir pensnė; jis užsuko pas mus į vilą išgerti stiklo muskato ir sakėsi didžiuojąsis pasitikėjimu, kurį jam parodė vidurinės mokyklos mokytojas. Klasėje mane pasodino į specialų suolą šalia katedros, o per pertraukas laikydavo prie savęs. Man atrodė, kad taip ir turi būti; ką manė apie tokią privilegijuotą mano padėtį „liaudies sūnūs“ — lygiateisiai mano draugai — nežinau: manau, kad jiems į tai buvo nusispjaut. Mane jų triukšmingumas vargino, ir nuobodžiauti šalia pono Baro, kai jie eidavo lenktynių, man atrodė prakilnu.

Savo mokytoją aš gerbiau dėl dviejų priežasčių: jis norėjo man gero ir jam bjauriai dvokė iš burnos. Suaugusieji turi būti bjaurūs, susiraukšlėję, įkyrūs; kai jie imdavo mane ant rankų, būdavo beveik malonu įveikti tam tikrą pasibjaurėjimą: tai buvo įrodymas, jog dorybėmis ne taip jau lengva puoštis. Aš žinojau paprastų, banalių džiaugsmų: lakstyti, šokinėti, valgyti skanėstus, bučiuoti švelnų ir kvepiantį motinos skruostą; tačiau kur kas labiau vertinau džiaugsmus su priemaišomis, kuriems reikėdavo pastangų, — tokius, kokius patirdavau pagyvenusių vyrų draugijoje: pasibjaurėjimas, kurį jausdavau, buvo neatskiriama jų prestižo dalis: aš painiojau bodėjimąsi su rimtumu. Buvau snobas. Kai ponas Baro pasilenkdavo prie manęs, jo alsavimas buvo man rafinuota kankynė, bet aš uoliai traukdavau koktu jo dorybių kvapą. Vieną dieną ant mokyklos sienos pastebėjau kažkokį naują užrašą, priėjau ir perskaičiau: „Dėdulė Baro — šūdžius“. Man širdis ėmė pašėlusiai daužytis, apstulbęs negalėjau pajudėti iš vietos, — mane apėmė baimė. „Šūdžius“ — tikriausiai vienas iš tų „negražių“ žodžių, kurie knibžda žodyno padugnėse ir su kuriais niekad nesusiduria gerai išauklėti vaikai; šis trumpas ir storžieviškas žodis buvo kupinas šlykštaus primityvių gyvūnų paprastumo. Man buvo per daug jau ir to, kad jį perskaičiau: pasižadėjau niekad jo neištarti, netgi pašnabždomis. Aš nenorėjau, kad šis prie sienos prikibęs tarakonas įšoktų man į burną ir ten, galugerklyje, pavirstų niūriu krebždesiu. Jei apsimesčiau jo nepastebėjęs, galbūt tuomet jis vėl įlįstų atgal į plyšį sienoje. Bet vos tik atitraukdavau nuo jo akis, jos įsmigdavo į tą žeminantį pavadinimą „dėdulė“, kuris mane dar daugiau baugino: juk, šiaip ar taip, apie „šūdžiaus“ prasmę galėjau tik spėlioti, o kas mūsų šeimoje vadinama „dėdulė toks ir toks“, puikiai žinojau — tai buvo sodininkas, laiškininkas, tarnaitės tėvas, žodžiu, visi nusenę vargetos. Kažkam ponas Baro, mokytojas, mano senelio kolega, atrodė senas vargeta. Kažkur, kažkieno galvoje sukosi ši liguista ir nusikalstama mintis. Bet kieno gi galvoj? Ar kartais tik ne mano? Galbūt pakanka tik perskaityti šmeižikišką užrašą, ir tu jau esi šventvagystės bendrininkas? Man vaidenosi, kad kažkoks žiaurus pamišėlis tyčiojasi iš mano mandagumo, kurį aš kasryt patiriu nusiimdamas kepurę ir tardamas: „Labas rytas, pone mokytojau“, ir kartu rodėsi, jog tas pamišėlis esu aš pats, o bjaurūs žodžiai ir šlykščios mintys knibžda mano širdyje. Kodėl gi aš, pavyzdžiui, negalėčiau visa gerkle riktelėti: „Šitas senas suskretėlis dvokia kaip kiaulė?“ Sušnabždėjau: „Dėdulė Baro dvokia“, ir viskas aplinkui ėmė suktis; aš verkdamas nubėgau. Kitą rytą jau vėl buvau kupinas pagarbos ponui Baro, jo celiulioidinei apykaklei ir varlikei po kaklu. Tačiau kai jis pasilenkė ties mano sąsiuviniu, aš nusigręžiau ir sulaikiau kvapą.

Kitą rudenį motina nusprendė mane atiduoti į panelių Pupon mokyklą. Reikėjo užkopti mediniais laiptais, įeiti į klasę antrame aukšte; vaikai tylomis susėsdavo pusračiu; klasės gilumoje, atsirėmusios į sieną, tiesutėlės sėdėdavo motinos ir stebėdavo mokytoją. Vargšių mergaičių, kurios mus mokė, svarbiausioji pareiga buvo lygiai paskirstyti šitiems vunderkindų akademijos nariams pagyrimus ir gerus pažymius. Jei kuri nors iš jų pristigdavo kantrybės ar pasirodydavo pernelyg patenkinta kieno nors geru atsakymu, panelės Pupon netekdavo mokinių, o mokytoja — vietos. Mes buvome trisdešimt akademikų, bet mums niekad nelikdavo laiko persimesti žodžiu. Vos tik baigdavosi pamoka, kiekviena motina plėšriai puldavo prie savojo ir, nė neatsisveikinusi, paskubomis išsitempdavo jį namo. Semestro gale motina mane iš mokyklos atsiėmė: mes ten dykinėją, o be to, ji nebeturinti jėgų pakelti kaimynų žvilgsnių, kai prieina mano eilė būti giriamam. Madmuazelė Mari Luiza, jaunutė šviesiaplaukė su pensnė, kasdien už elgetišką atlyginimą dėstanti po aštuonetą valandų panelių Pupon mokykloje, sutiko slapta nuo direktorių privačiai mokyti mane namie. Kartkartėmis ji sustodavo diktavusi ir sunkiai iš gilumos atsidusdavo: sakydavosi mirtinai pavargus, gyvenime esanti baisiai vieniša, kažin ką atiduotų, kad tik ištekėtų, ir nesvarbu už ko. Bet galų gale pradingo ir ji: namiškiai kalbėjo, kad ji nieko manęs neišmokiusi, bet aš manau, jog seneliui ji pasirodė per daug suvargusi. Šis teisuolis niekad neatsisakydavo padėti kenčiantiems, bet bjaurėjosi juos kviestis po savo stogu. Apsižiūrėta kaip tik laiku: madmuazelė Mari Luiza mane demoralizavo. Aš tikėjau, kad žmogui atlyginama pagal nuopelnus, o apie madmuazelę Mari Luizą girdėjau, kad ji verta pagyrimo, tad kodėl gi jai taip šykščiai moka?