Жан-Поль Сартр - Žodžiai

Būtų buvę puiku, jei aš būčiau sugyvenęs su savo kūnu. Tačiau mudu — jis ir aš — buvome keista pora. Skurde augdamas, vaikas nesuka sau galvos: kai nepritekliai ir ligos kamuoja jo kūną, nepateisinamos gyvenimo sąlygos pateisina jo egzistavimą; jo teisė gyventi paremta badu, nuolatiniu mirties pavojumi; jis gyvena, kad nenumirtų. Tuo tarpu aš nebuvau nei pakankamai turtingas, kad manyčiau turįs savo paskirtį, nei toks vargšas, kad mano norai būtų buvusi būtinybė. Prie stalo aš atlikdavau man uždėtą pareigą maitintis, ir kartais — nedažnai — Dievas suteikdavo man tą malonę, kurios dėka mes galime valgyti nesibjaurėdami, — apetitą. Nerūpestingai alsuodamas, virškindamas, tuštindamasis, aš gyvenau, nes buvau pradėjęs gyventi. Kūnas, tas mano nupenėtas bendrakeleivis, nekamavo manęs savo siautuliais ar nesuvaldomais reikalavimais: apie save jis primindavo virtine švelnių negalavimų, kuriais suaugusieji labai rūpindavosi. Tuo metu kiekviena save gerbianti šeima privalėjo turėti bent vieną silpnos sveikatos vaiką. Aš kaip tik buvau tam tinkamas, nes, ką tik užgimęs, vos nenumiriau. Nuo manęs nenuleisdavo akių, skaičiuodavo pulsą, matuodavo temperatūrą, liepdavo iškišti liežuvį. „Ar tau neatrodo, kad jis išbalęs?“ — „Čia tokia šviesa“. — „Aš tau sakau, jis iš tikrųjų sulyso!“ — „Betgi, tėveli, mes jį vakar svėrėme“. Tokių rūpestingų žvilgsnių varstomas, aš jausdavausi pavirtęs daiktu, kambarine gėle. Galiausiai mane paguldydavo lovon. Dusdamas nuo karščio, prakaituodamas po apklotais, aš nebežinodavau, kas mane kamuoja: mano kūnas ar mano negalavimas.

* * *

Ketvirtadieniais pas mus pietaudavo ponas Simono, mano senelio bendradarbis. Aš pavydėjau šiam penkiasdešimtmečiam vyrui mergaitės skruostais, pomaduotais ūsais ir dažytu kuodu. Kai Ana Mari, stengdamasi palaikyti kalbą, paklausdavo jo, ar jis mėgstąs Bachą, kur jam geriau patinką — pajūry ar kalnuose, ar malonu jam prisiminti savo gimtąjį miestą, jis valandėlę mąstydavo, vidinį žvilgsnį įsmeigęs į granitinį savo pomėgių masyvą. Radęs tenai reikalingas žinias, jis abejingu balsu, linkčiodamas galva, atsakydavo mano motinai. Koks laimingas žmogus! — galvodavau. Tikriausiai jis kas rytą atsikelia su šventiška nuotaika, iš kažkokio didžiai iškilnaus taško apžvelgia visas savo viršūnes, keteras ir slėnius, paskui saldžiai pasirąžo, sakydamas: „Tai iš tikrųjų aš: nuo galvos ligi kojų ponas Simono“. Žinoma, ir aš galėjau klausiamas puikiausiai atsakyti, kas man patinka, ir netgi paaiškinti kodėl; tačiau, likęs vienas, aš jau nebesusivokdavau savo pomėgiuose: nepajėgdavau ne tik jų konstatuoti — turėdavau juos gaudyti, stumdyti, įkvėpti jiems gyvybę; net nebegalėdavau pasakyti, ką labiau mėgstu — jautienos filė ar veršienos kepsnį. Būčiau kažin ką atidavęs, kad tik manyje kas nors būtų įkurdinęs nelygų peizažą su stūksančiais kaip uolos įgeidžiais. Kai ponia Pikar, taktiškai įpindama meilių žodelių, sakydavo mano seneliui: „Šarlis — nuostabi būtybė“, arba „Kiekviena būtybė — mįslė“, aš pasijusdavau galutinai pasmerktas. Liuksemburgo sodo akmenėliai, ponas Simono, kaštonai, Karlemami — tai buvo būtybės. O ne aš: aš nebuvau nei toks patvarus, nei toks gilus, nei toks neįžvelgiamas. Aš buvau niekas, buvau beviltiškai perregimas. O nuo tos dienos, kai sužinojau, jog ponas Simono, toji statula, tas monolitas, be viso kito, dar ir būtinai reikalingas pasauliui, mano pavydui nebuvo ribų.

Gyvųjų kalbų institute buvo šventė. Mano motina skambino Šopeną, susirinkusieji plojo virpančioje dujinių lempų šviesoje, visi kalbėjo, senelio nurodymu, prancūziškai: tęsdami, gomuriniu balsu, kupinu senamadiško grakštumo ir oratoriško iškilmingumo. Aš ėjau iš rankų į rankas, nepasiekdamas žemės. Ir staiga, kai dusau vienos vokiečių romanistės glėbyje, senelis iš savo garbės aukštybių perskaitė nuosprendį, kuris sužeidė mane į pačią širdį: „Šiandien čia kažko trūksta — būtent Simono“. Išsprūdęs iš romanistės glėbio, aš nulindau į kampą — išnyko visi svečiai; triukšmingo rato viduryje išvydau stulpą: tai buvo ponas Simono, kurio nei kūno, nei sielos čia nebuvo. Šitas stebuklingas nebuvimas suteikė jam kitą pavidalą. Ne jis vienas nedalyvavo iš Instituto: kai kurie mokiniai sirgo, kiti buvo iš anksto atsiprašę; tačiau tai buvo atsitiktiniai ir nereikšmingi faktai. Trūko tiktai pono Simono. Pakako vien ištarti jo vardą, ir į šią perpildytą salę tartum peilis įsmigo tuštuma. Aš apstulbau, kad žmogus gali turėti savo nuosavą vietą. Savo vietą: bedugnę, kurią atveria visuotinis laukimas, tarsi nematomas įsčias, iš kur jis, rodėsi, staiga vėl gali užgimti. Tačiau jei ponas Simono, plojimams aidint, būtų išdygęs iš žemės, jei net moterys būtų puolusios bučiuoti jam rankų, aš būčiau atsipeikėjęs: akivaizdus pasirodymas visuomet atšaldo. Dabar šis žmogus — tyras, virtęs gryna neigiama esme, išlaikė nekintantį deimanto skaidrumą. O kadangi mano likimas lėmė kiekvieną akimirką būti tarp tam tikrų žmonių, tam tikroje Žemės rutulio vietoje ir žinoti, jog esu tenai nereikalingas, tai aš norėjau, kad visi kiti žmonės visose kitose žemės vietose manęs pasigestų kaip vandens, kaip duonos, kaip oro.

Šis troškimas man galėjo kiekvieną dieną išsprukti iš burnos. Šarlis Šveiceris teikė viskam didelę svarbą, tuo stengdamasis nuslopinti savo širdgėlą, kurios, seneliui gyvam esant, nesuvokiau ir kurią tik dabar pradedu suprasti. Dangus laikėsi ant jo kolegų pečių. Tarp šių Atlantu buvo gramatikos žinovų, filologų, lingvistų, ponas Lijon-Kanas ir žurnalo „Revue pedagogique“ vyriausiasis redaktorius. Apie juos jis kalbėdavo pamokančiu tonu, kad mes geriau suvoktume jų reikšmę: „Lijon-Kanas — savo dalyko žinovas. Jo vieta Akademijoje“, arba: „Šureris sensta; tačiau tikėkimės, kad jiems dar užteks proto neišleisti jo į pensiją: fakultetui tai būtų neapsakomas nuostolis“. Apsuptas nepakeičiamų senių, kurie netrukus turėjo išnykti, pasmerkdami Europą gedului ar gal net barbarystei, aš būčiau viską pasauly atidavęs, kad tik savo širdyje būčiau išgirdęs paslaptingo balso tariamą nuosprendį: „Šitas mažylis Sartras — savo dalyko žinovas: jei vieną dieną jo netektume, Prancūzijai būtų neapsakomas nuostolis!“ Buržuazijos vaikams akimirkos — amžinybė, nes praeina bedykinėjant: aš norėjau tapti Atlantu tuojau pat, būti juo amžinai ir nuo amžių; nesuvokiau netgi, jog, norint juo tapti, reikia dirbti. Man reikėjo aukščiausio teismo, reikėjo dekreto, įtvirtinančio mano teises. Bet kurgi buvo teisėjai? Vyresnieji buvo praradę autoritetą savo veidmainiavimu; šiuos teisėjus aš nušalinau, o kitų nemačiau.

Aš, suglumęs kirminėlis, būtybė be tikėjimo, be įstatymų, be prasmės ir be tikslo, ieškodavau užuovėjos šeimyninėje komedijoje, sukiodamasis, lakstydamas, skrajodamas nuo vienos apgaulės prie kitos. Gelbėjausi nuo savo nepateisinamo kūno ir jo ištižusių paslapčių; užtekdavo tiktai paleistam vilkučiui susidurti su kliūtimi ir sustoti — ir sumišusį mažąjį komediantą apimdavo kvaišas apstulbimas. Bičiulės mano motinai pasakė, jog aš esu liūdnas, jog mačiusios mane svajojantį. Motina prispaudė mane prie krūtinės ir juokdamasi tarė: „Tu toks linksmutis, visuomet dainuoji! Ko gi tau liūdėti? Juk tu turi visa, ko tik nori“. Ji sakė tiesą: lepinamas vaikas neliūdi; jis nuobodžiauja kaip koks karalius. Kaip šuo.

Aš esu šuo: žiovauju, skruostais man rieda ašaros, ir aš jaučiu, kaip jos rieda. Aš — medis, vėjas įsisuka į mano šakas ir palengva jas judina. Aš — musė, ropoju lango stiklu, nuslystu žemyn ir vėl ropoju. Kartais juntu, kaip laikas bėgdamas glosto mane, o kartais — užvis dažniausiai — jaučiu, kaip jis stovi vietoje. Virpančios akimirkos subyra, palaidoja mane ir ilgai ilgai merdi; nuvytusias, tačiau dar gyvas, jas iššluoja, į jų vietą griūva kitos, kur kas gaivesnės, tačiau tokios pat bevaisės; ir šitoks nuobodulys vadinamas laime. Motina man kartoja, kad esu laimingiausias iš visų vaikų. Kaip galėčiau ja netikėti — juk tai tiesa! Kad esu vienišas, aš niekad negalvoju: pirmiausia nežinau, kaip tai pavadinti, o be to, aš ir nesistebiu — visą laiką esu tarp žmonių. Tai yra mano gyvenimo fonas, mano džiaugsmų šaltinis, mano minčių penas.