Жан-Поль Сартр - Žodžiai

Ir vis dėlto tikėjau: su naktiniais marškiniais, atsiklaupęs lovelėje, sudėjęs rankas, aš kas dieną melsdavausi, tačiau apie Dievulį galvodavau vis rečiau ir rečiau. Ketvirtadieniais motina vesdavo mane į abato Dibildoso mokyklą: tenai kartu su kitais nepažįstamais vaikais klausydavausi tikybos pamokų. Senelis buvo taip gerai pasidarbavęs, kad aš į kunigus žiūrėjau kaip į kokius neregėtus žvėris, ir nors jie buvo mano dvasios tėvai, tačiau dėl savo sutanų ir celibato man atrodė svetimesni už pastorius. Šarlis Šveiceris asmeniškai pažinojo abatą Dibildosą ir gerbė jį: „Tai doras žmogus“, — sakydavo jis, tačiau jo antiklerikalizmas buvo toks aiškus, jog, einant pro mokyklos vartus, man atrodydavo, kad žengiu į priešo stovyklą. Tuo tarpu aš nejutau kunigams jokios neapykantos: kai jie kalbėdavosi su manimi, jų veidai visuomet būdavo malonūs, prakilnūs, kupini gerumo ir susižavėjimo, žvilgsnis gilus — vis tai ypatybės, už kurias aš itin vertinau ponią Pikar ir kitas senas damas, draugaujančias ir kartu skambinančias su motina; tai buvo’ senelio neapykanta, o ne mano. Jam pirmajam atėjo į galvą patikėti mane savo draugui abatui, tačiau kai ketvirtadieniais vakare parvesdavo mažąjį kataliką namo, jis neramiai stebėdavo mane ir stengdavosi išskaityti iš akių, ar neįleido šaknų papizmas, ir neiškęsdavo manęs nepašiepęs. Šitokia dviprasmiška padėtis truko gal kokį pusmetį. Vieną gražią dieną aš įteikiau mokytojui rašinį apie Kristaus kančią; šeimoje jis buvo sukėlęs visuotinį susižavėjimą, ir motina pati jį savo ranka perrašė. Tačiau mokykloje darbas tesulaukė sidabro medalio. Nusivylimas mane pastūmėjo į netikėjimą. Iš pradžių Dibildoso mokyklą lioviausi lankyti dėl ligos, paskui dėl atostogų, o rudenį, prasidedant naujiems mokslo metams, pareiškiau visiškai nebeisiąs. Dar daugelį metų aš nenutraukiau oficialių ryšių su Visagaliu, tačiau privačiai su Juo nebesusitikdavome. Tik vieną kartą man pasirodė Jog Jis egzistuoja. Tuomet, bežaisdamas su degtukais, pradeginau kilimėlį, o kai jau rengiausi savo nusikaltimo pėdsakus užmaskuoti, staiga mane pamatė Dievas, aš pajutau Jo žvilgsnį savo galvos viduje ir ant rankų. Ėmiau blaškytis po vonios kambarį, baisingai iš visur matomas — gyvas taikinys. Mane išgelbėjo pasipiktinimas: aš įsiutau dėl tokio įžūlaus Jo nekuklumo ir ėmiau keiktis, murmėdamas kaip senelis: „Po velnių, po šimts velnių!“ Daugiau Jis niekad į mane nebežiūrėjo.

Štai ir papasakojau, kaip niekais nuėjo pašaukimas: man reikėjo Dievo, Jį man davė, aš Jį priėmiau, nesuprasdamas, kad Jo ir ieškojau. Neįleidęs šaknų mano širdyje, Jis kurį laiką ten dar skurdo, paskui numirė. Ir šiandien, kai kas nors man užsimena apie Jį, aš be kartėlio pajuokauju lyg senas mergininkas, susitikęs buvusią gražuolę: „Prieš penkiasdešimt metų, jei ne tas nesusipratimas, klaida, atsitiktinumas, kuris mus išskyrė, tarp mūsų galėjo kas nors būti“.

O nebuvo nieko. Tačiau mano reikalai darėsi vis prastesni. Senelį erzino mano ilgi plaukai: „Juk tai berniukas, — sakydavo jis mano motinai, — o tu iš jo darai mergaitę; nenoriu, kad mano vaikaitis taptų šlapia višta!“ Ana Mari spyrėsi, man rodos, ji mielai būtų sutikusi, kad aš iš tikrųjų būčiau buvęs mergaitė; kokia laimė jai būtų buvę atgaivinti savo pačios liūdną vaikystę ir padaryti ją laimingą. Bet dangus jos neišklausė, ir ji surado kitą išeitį: aš būsiu kaip angelas — neaiškios lyties, bet kažkuo moteriškas. Pati būdama švelni, ji įskiepijo ir man švelnumą; ko dar trūko, pridėjo vienuma, ir aš nepritapau prie nutrūktgalviškų žaidimų. Vieną kartą — man tuomet buvo septyneri metai — senelis pagaliau išėjo iš kantrybės: jis paėmė mane už rankos ir pareiškė, jog einam pasivaikščioti. Bet vos tik pasukom už gatvės kampo, jis įstūmė mane į kirpyklą, sakydamas: „Padarysime mamai siurprizą“. Man baisiai patiko siurprizai. Jų namuose niekad ir netrūkdavo. Šelmiškas ir geraširdiškas slapukavimas, netikėtos dovanos, suvaidintas paslapties atskleidimas, o po to glėbesčiavimasis — toks buvo mūsų gyvenimo būdas. Kai teko man operuoti apendiksą, motina nė žodžiu neprasitarė apie tai Karlui, nenorėdama, kad jis jaudintųsi, nors jis ir šiaip nebūtų jaudinęsis. Dėdė Ogiustas davė mums pinigų; tylomis išvažiavome iš Arkašono ir pasislėpėme Kurbevua klinikoje. Trečią dieną po operacijos Ogiustas nuėjo pas senelį: „Ateinu pranešti tau gerą naujieną“, — pasakė jis. Meilus ir iškilmingas jo balsas suklaidino Karlą: „Tu vėl vedi?“ — „Ne, — atsakė dėdė šypsodamasis, — bet viskas puikiai praėjo“. — „Kas viskas?“ ir t.t., ir t.t. Žodžiu, vaidinimai buvo kasdieninė mano duona, ir aš ramia širdimi žiūrėjau, kaip ritasi garbanos balta servetėle, veržiančia man kaklą, ir, kažko nublankusios, krinta ant grindų; namo parėjau triumfuodamas ir plikai nukirptas.

Pasigirdo šūksniai, tačiau be bučinių, ir motina užsidarė savo kambary išsiverkti: jos mergaitę iškeitė į berniūkštį. Bet ir ne tai buvo blogiausia: kol apie mano ausis rangėsi plaukų garbanos, ji galėjo nepastebėti į akis krintančio mano negražumo. Tuo laiku mano dešinė akis jau buvo pradėjusi temti. Motina nebegalėjo daugiau apsigaudinėti. Net ir patsai senelis atrodė suglumęs; jam patikėjo brangiausią turtą, o jis parvedė namo rupūžiuką; taip jis pats griovė savo ateities džiaugsmus. Mami žvilgčiojo į jį su šypsena. „Karlas ir pats neturi kuo džiaugtis — vaikšto nosį nukabinęs“, — pasakė ji paprastai.

Ana Mari iš gerumo nuslėpė nuo manęs tikrąją savo sielvarto priežastį. Ji buvo man atskleista, ir labai šiurkščiai, vėliau, kai buvau dvylikos metų. Bet jaučiausi aš vis tiek kažko nesavas. Dažnai pastebėdavau, kaip šeimos draugai žiūri į mane susirūpinę arba sumišę. Publikai įtikti kas kartą darėsi vis sunkiau; turėjau nertis iš kailio, ieškodavau efektų ir ėmiau maivytis. Patyriau senstančios aktorės kančias: supratau, kad patikti gali ir kiti. Atminty įstrigo du epizodai, kiek vėlesni, tačiau nepamirštami.

Man buvo devyneri metai, lijo lietus, o Nuaretablio hotelyje mes buvome dešimt vaikų — dešimt kačių viename maiše. Kad turėtume užsiėmimą, senelis sutiko parašyti ir surežisuoti patriotinę pjesę su dešimčia veikėjų. Bernaras, vyriausias iš viso būrio, vaidino paniurusį, tačiau geraširdį dėdulę Štruthofą. Aš buvau jaunas elzasietis: mano tėvas priėmė Prancūzijos pilietybę, ir aš dažnai slapčia per sieną eidavau su juo pasimatyti. Man buvo parinktos jaudinančios replikos: turėdavau ištiesti dešinę ranką ir, palenkęs galvą, priglaudęs putlų skruostą prie savo peties, sušnabždėti: „Sudie, sudie, mūsų brangus Elzasai“. Per repeticijas man sakydavo, jog aš žavus; man tai nebuvo naujiena. Vaidinome sode; scena buvo tarp dviejų ožekšnių ir namo sienos; tėvai susėdo pintose kėdėse. Vaikai, išskyrus mane, išdykavo kaip pakvaišę. Įsitikinęs, kad pjesės pasisekimas mano vieno rankose, aš dėl bendro reikalo nėriausi iš kailio, stengiausi patikti; man atrodė, kad visų akys įsmeigtos į mane. Ir persistengiau: aplodismentai atiteko Bernarui, kuris ne taip maivėsi. Ar aš tą supratau? Vaidinimui pasibaigus, Bernaras vaikščiojo tarp žiūrovų ir rinko aukas: aš prislinkau prie jo iš užpakalio ir trūktelėjau už barzdos — barzda liko mano rankose. Tai buvo premjero pokštas publikai prajuokinti; straksėjau įsismaginęs čia viena koja, čia kita ir mosavau ranka su iškeltu trofėjum. Niekas neprasijuokė. Motina paėmė mane už rankos ir greitai nusivedė į šalį: „Kas tau pasidarė? — paklausė ji manęs su širdgėla. — Tokia graži buvo barzda! Visi net aiktelėjo iš nustebimo“. Tuo tarpu atskubėjo senelė su paskutinėmis naujienomis: Bernaro motina kažką užsiminusi apie pavydą. „Matai, kas išeina, kai pernelyg lendi į priekį!“ Aš pasprukau nuo jų, nubėgau į kambarį ir, atsistojęs priešais spintos veidrodį, ilgai vaipiausi.