Жан-Поль Сартр - Žodžiai

Lietingomis dienomis Ana Mari klausdavo manęs, kur aš norėčiau eiti, ir mudu ilgai svyruodavome, ką pasirinkti: cirką, Šatlė teatrą, Elektros paviljoną ar vaškinių figūrų muziejų; paskutinę akimirką su iš anksto apgalvotu nerūpestingumu nutardavome eiti į kiną. Vos tik praverdavome duris, ant slenksčio pasirodydavo senelis ir klausdavo: „Kur išeinat, vaikai?“ — „Į kiną“, — atsakydavo motina. Jis suraukdavo antakius, ir motina skubiai pridurdavo: „Į „Panteoną“, čia, visai šalia, tik perėjus Suflo gatvę“. Senelis gūžtelėdavo pečiais ir mus išleisdavo; artimiausią ketvirtadienį, susitikęs Simono, jisai klausdavo: „Norėčiau žinoti, Simono, kaip jums, rimtam žmogui, tai atrodo? Mano duktė vedžioja vaikaitį į kiną!“ O ponas Simono taikiai atsakydavo: „Pats aš ten niekad nebuvau, bet žmona kartais nueina“.

Seansas būdavo prasidėjęs. Mes apgraibomis sekdavome paskui bilietininkę, šen bei ten užkliūdami; aš jausdavausi konspiratoriumi; virš mūsų galvų per salę driekdavosi baltos šviesos pluoštas, po kurį skraidydavo dulkės ir dūmai; žvengdavo pianinas, sienose spingsėdavo violetinės elektros kriaušės, man gerklę gniauždavo lako ir dezinfekuojamųjų vaistų kvapas. Tas kvapas manyje sumišdavo su šitos žmoningos tamsos išmonėmis; aš čiulpdavau violetines lempeles, jausdavau rūgštoką jų skonį. Perbraukęs nugara žmonių kelius, atsisėsdavau ant girgždančios kėdės, motina, kad geriau matyčiau, pakišdavo man po užpakaliu sulankstytą antklodėlę, ir aš pagaliau įsmeigdavau akis į ekraną, kur išvysdavau švytinčias kreidines dėmes, mirksinčius peizažus, vagoj amus lietaus ruožų; lietus niekad nesiliaudavo pliaupęs, netgi skaisčiausiai šviečiant saulei, net kambariuose; kartais per kokios nors baronienės svetainę perlėkdavo ugninis asteroidas, o baronienė visai neatrodydavo nustebusi. Man patikdavo tas lietus, tas nenutrūkstamas skubėjimas, neduodąs ramybės sienai. Pianistas paimdavo pirmuosius „Fingalio grotos“ akordus, ir visiems būdavo aišku, kad pasirodys nusikaltėlis — baronienė iš baimės būdavo nei gyva, nei mirusi. Tačiau vietoj gražaus, kiek pajuodusio jos veido atsirasdavo violetinis užrašas: „Pirmosios dalies pabaiga“. Ūmus atsipeikėjimas, šviesa. Kur aš? Mokykloje? Įstaigoje? Jokių pagražinimų: atverčiamų kėdžių eilės su apačioje kyšančiomis spyruoklėmis, sienos išdažytos ochra, ant grindų primėtyta nuorūkų, prispjaudyta. Salėje — tirštas balsų gaudesys, žmonės vėl atgavę žadą, durininke, garsiai šūkaudama, pardavinėja ledinukus, motina nuperka man, aš deduosi į burną ir čiulpiu violetines lempeles. Žmonės trinasi akis, stebisi, pamatę savo kaimynus. Kareiviai, artimiausių gatvių tarnaitės; kažkoks prakaulus senukas kramto tabaką, garsiai kvatoja vienplaukės darbininkės: tai ne mūsų aplinkos žmonės; laimė, vienur kitur iš to galvų parterio kyšo ir raminamai siūbuoja didžiulės skrybėlės.

Velionis mano tėvas ir mano senelis, nuolatiniai antrojo balkono lankytojai, socialinės teatro hierarchijos įpratinti, pamėgo ceremonialą: jei kur susirenka daug žmonių, reikia juos atskirti ritualo barjerais — kitaip jie išsipjaus. Tuo tarpu kinas bylojo visai ką kita; atrodė, jog šią margą publiką sutraukė čia ne šventė, bet katastrofa: etiketės nebeliko, ir atsiskleidė pagaliau tikrasis žmonių ryšys, jų tarpusavio artimumas. Aš bjaurėjausi ceremonijomis, dievinau minias: ir matyti jų man teko visokių, tačiau tokį nuogumą, tokį besąlygišką bendravimą kiekvieno su visais, tokį sapną atmerktomis akimis, tokį miglotą suvokimą, jog būti žmogumi pavojinga, vėliau man teko matyti tiktai 1940 metais karo belaisvių stovykloje XII D.

Motina pamažu įsidrąsino ir ėmė mane vedžioti į Bulvaro kino sales: į „Kineramą“, „Foli Dramatik“, „Vodevilį“, „Gomon Palasą“, kuris tuo metu buvo vadinamas „Hipodromu“. Aš mačiau ten „Zigomarą“ ir „Fantomą“, „Macisto žygius“, „Niujorko paslaptis“. Paauksinimai gadino man visą malonumą. „Vodevilis“, iš teatro paverstas kinu, nenorėjo atsisakyti savo buvusios didybės: ligi paskutinės akimirkos raudona užuolaida su auksiniais kutais dengdavo ekraną; nuaidėdavo trys dūžiai, skelbiantys seanso pradžią, orkestras užgrodavo uvertiūrą, uždanga pakildavo, gesdavo lempos. Mane erzino šitoks nedarnus ceremonialas, visa ta suplėkusi prabanga, kuri tik didino atstumą tarp herojų ir publikos; mūsų tėvai, sėdėdami balkone ar galerijoj, apstulbinti sietyno spindesio, tapytų lubų, negalėjo ir nenorėjo patikėti, kad teatras priklauso jiems, — jame jie buvo svečiai. Tuo tarpu aš norėjau matyti filmą kuo iš arčiau. Matydamas mūsų kvartalo kino salėse visiems vienodus nepatogumus, aš supratau, jog šis naujasis menas priklauso man lygiai kaip ir visiems. Pagal protinį išsivystymą mes visi buvome vienmečiai: man buvo septyneri, ir aš mokėjau skaityti, jam buvo dvylika, ir jis nemokėjo kalbėti. Žmonės kalbėjo, kad jis žengia pirmuosius žingsnius ir darys didelę pažangą; tikėjau, kad mes augsime kartu. Nepamiršau mūsų bendros vaikystės: kai mane kas vaišina ledinuku, kai moteris prie manęs lakuojasi nagus, kai kurio provincijos viešbučio išvietėje užuodžiu dezinfekuojamųjų vaistų kvapą ar, važiuodamas naktį traukiniu, žiūriu į violetinę lempelę palubyje, aš vėl akimis, šnervėmis ir liežuviu juntu anų seniai išnykusių kino salių šviesas ir kvapus; prieš ketverius metus, per audrą plaukdamas pro Fingalio grotą, aš vėjyje girdėjau pianiną.

Buvau nejautrus šventenybėms, bet garbinau magiją: kinas buvo įtartina regimybė, kuriai jaučiau nuodėmingą meilę už tai, ko ji dar neturėjo. Tasai srovenimas buvo viskas ir kartu niekas, tai buvo viskas, paverstas nieku: aš buvau sienos konvulsijų liudininkas; kieti daiktai prarado masyvumą, kuris mane slėgė net mano paties kūne, ir jaunas mano idealizmas džiaugėsi tuo sugebėjimu be paliovos kaitaliotis; vėliau trikampių perkėlimas ir sukimas primindavo man figūrų slidinėj imą po ekraną — net ir planimetrijoje aš mylėjau kiną. Juoda ir balta man virto pagrindinėmis spalvomis, kuriose buvo ir visos kitos, tačiau matyti jas galėjo ne visi; aš buvau laimingas, kad matau tai, kas nematoma. Už viską labiau man patiko nepagydomas mano herojų nebylumas. Arba, tikriau tariant, ne: jie nebuvo nebyliai, nes mokėjo reikšti savo jausmus. Mums tarpininkavo muzika, tai buvo jų vidinio gyvenimo atgarsis. Persekiojama nekaltybė nekalbėjo ir neaiškino savo skausmo žodžiais, ji skleidė melodiją, kuri liejosi į mane; aš skaičiau dialogus, bet girdėjau viltį ir nusivylimą, mano ausis gaudė išdidžią, žodžiais neišsakomą kančią. Aš buvau jų bendrininkas; toji jauna ekrane verkianti našlė — tai juk ne aš, o vis dėlto mūsų abiejų ta pati siela — Šopeno gedulingas maršas, ir štai mano akys sudrėksta nuo jos ašarų. Jaučiausi pranašu, nors nemokėjau pranašauti: išdavikas dar nebuvo išdavęs, o nusikaltimas jau skverbėsi į mane; pilyje viskas atrodo ramu, tačiau niūrūs akordai byloja, kad žudikas čia pat. Kokie buvo laimingi tie kaubojai, muškietininkai, policininkai: jų ateitis buvo tenai, toje pranašingoje muzikoje, ir valdė dabartį. Nenutrūkstanti daina pynėsi su jų gyvenimu ir vedė juos į pergalę ar į mirtį, žengdama ir pati į savo pabaigą. Jie visur buvo laukiami: laukdavo jų pavojuj atsidūrusi mergaitė, laukdavo generolas, laukdavo miške susigūžęs išdavikas, laukdavo surištas ir prie parako statinės numestas draugas, liūdnai žiūrintis, kaip dagčių bėga liepsnelė. Ta bėganti liepsnelė, beviltiškai su grobiku kovojanti mergaitė, per stepę šuoliuojantis raitas herojus, visų šių vaizdų susipynimas, visas tas skubėjimas ir kažkur iš apačios pragarišku tempu aidintis „Bėgimas į pragarą“ — fragmentas iš „Fausto pasmerkimo“, pritaikytas fortepijonui, — viskas susiliedavo į viena: į Likimą. Herojus nušokdavo nuo arklio, užgesindavo dagtį, išdavikas puldavo jį, prasidėdavo kova peiliais, tačiau net ir patys dvikovos atsitiktinumai paklusdavo muzikinės temos vystymuisi: tai buvo pramanyti atsitiktinumai, prastai teužmaskuojantys visuotinę tvarką. Kas per puikumas, kai paskutinis peilio smūgis sutapdavo su paskutiniu akordu! Aš pasijusdavau devintame danguje, surasdavau pasaulį, kuriame norėjau gyventi, pasiekdavau absoliutą. Ir koks apmaudas, kai užsidegdavo lempos: aš būdavau pasiruošęs dėl šių herojų šokti į ugnį, o jie pranykdavo, nusinešdami kartu ir savo pasaulį; jų pergalę aš jausdavau savo gyslomis, ir vis dėlto tai būdavo jų pergalė, o ne mano — gatvėje aš vėl pasijusdavau niekam nereikalingas.