Жан-Поль Сартр - Žodžiai

Ir vis dėlto savo pantomimų aš nė kiek nepakeičiau, o misijos idėja kybojo ore tarsi bekūnė šmėkla, kurios negalėjau paversti tikrove, bet neįstengiau nė atsikratyti. Aišku, mano statistai, Prancūzijos karaliai, buvo man paslaugūs ir tik laukė mano ženklo, kad savo ruožtu pareikalautų mano paslaugų. Tačiau aš jų neprašiau. Jei rizikuoji savo gyvybe iš pilietinio paklusnumo, tai kam čia dar kilnumas? Marselis Diuno, plieninių kumščių boksininkas, kiekvieną savaitę stebindavo mane, lengvai padarydamas daugiau negu priderėjo, tuo tarpu Mišelis Strogovas, apakęs, su garbingomis žaizdomis visame kūne, vos galėjo pasakyti atlikęs kas pridera. Gėrėjausi jo narsa, bet smerkiau jo nusižeminimą: viršum šio drąsuolio galvos buvo tik dangus, tad kam jis lenkė ją prieš carą? Caras turėjo pats bučiuoti jam kojas. Tačiau iš kur gauti mandatą gyvenimui, nepripažįstant nieko virš savęs? Šis prieštaringumas visiškai suglumino mane. Kartais bandydavau kliūtį apeiti: mane, nežinomą kūdikį, pasiekia kalbos apie pavojingą misiją; nuėjęs puolu karaliui po kojų, maldaudamas ją patikėti man. Jis nesutinka: aš esąs per jaunas, o uždavinys — per sunkus. Tuomet atsistoju, priverčiu kautis dvikovoje visus jo karininkus ir vieną po kito nugaliu. Valdovas nusileidžia: „Ką gi, eik, jeigu jau nori!“ Tačiau ši gudrybė manęs nepatenkina, aš puikiai suprantu, jog įsibroviau per jėgą. Be to, nepakenčiu visų tų karūnuotų iškamšų: esu sankiulotas, karalžudys, senelis buvo nuteikęs mane prieš visus tironus apskritai — ar tai būtų Liudvikas XVI, ar Badengė. Svarbiausia, kiekvieną dieną laikraštyje „Le Matin“ skaitydavau Mišelio Zevako romano tęsinį: šis talentingas rašytojas Hugo veikiamas sukūrė respublikonišką apsiausto ir špagos romano variantą. Jo herojai atstovavo liaudžiai; jie kūrė ir griovė imperijas, nuo pat XIV amžiaus pranašavo Prancūzijos revoliuciją, iš geranoriškumo gynė mažamečius ir bepročius karalius nuo jų ministrų, skaldė antausius karaliams piktadariams. Iš visų jų didžiausias — Pardajanas — tapo mano mokytoju: mėgdžiodamas jį, šimtus kartų aš išdidžiai pražergdavau savo gaidiškas kojeles ir pliekdavau antausius Henrikui III ir Liudvikui XIII. Nejaugi po to aš galėjau klausyti jų įsakymų? Žodžiu, negalėjau nei išgauti iš savęs mandato, kuris būtų pateisinęs mano buvimą šioje žemėje, nei kam nors suteikti teisę man jį išduoti. Vėl sėdau į balną, abejingai kamavausi mūšiuose: aš, išsiblaškęs žudikas, nerūpestingas kankinys, neturėdamas nei caro, nei Dievo, netgi tėvo, likau Grizelda.

Gyvenau dvilypį gyvenimą, kuris perdėm buvo melagingas: tarp žmonių buvau pajacas — garsus įžymiojo Šarlio Šveicerio vaikaitis; vienumoje — skęsdavau vaizduotės sukurtose nuoskaudose. Netikrą triumfą išlygindavau netikru incognito. Visai nesunku man būdavo pereiti iš vieno vaidmens į kitą: kaip tik tą akimirką, kai iškeldavau špagą, pasiruošęs kirsti, durų spynoje pasisukdavo raktas, motinos rankos, tartum suparalyžiuotos, ūmai apmirdavo ant klavišų, aš padėdavau liniuotę atgal į knygų spintą ir puldavau seneliui ant kaklo, pristumdavau jam fotelį, paduodavau kailines šlepetes ir klausdavau, kaip praėjo diena, vadindamas visus jo mokinius vardais. Nors kartais būdavau nukilęs į labai tolimą vaizduotės pasaulį, niekada nebūdavo pavojaus, kad galiu pasimesti. Tačiau man grėsė kas kita: mano galvoje galėjo visam laikui likti apgaulių kaita.

Bet buvo ir kita tiesa. Liuksemburgo sodo terasose žaidė vaikai, aš prieidavau prie jų, jie lakstydavo visai pro pat mane, tačiau nepastebėdavo; žiūrėdavau į juos elgetos akimis: kokie jie stiprūs ir vikrūs! Kokie gražūs! Šių tikrų, gyvų herojų akivaizdoje aš prarasdavau savo „vunderkindišką protą“, savo universalias žinias, atletiškus muskulus, duelisto vikrumą; atsišliedavau į medį ir laukdavau. Visų savo privilegijų būčiau atsižadėjęs, jei tik būčiau išgirdęs jų būrio vadą storžieviškai šūktelint vieną žodį: „Eikš, Pardajanai, tu būsi belaisvis“. Netgi menkutis vaidmuo be žodžių man būtų buvęs didžiausia laimė; su džiaugsmu būčiau sutikęs vaidinti sužeistąjį ant neštuvų ar mirusįjį. Tačiau niekas man nepasiūlė: aš sutikau tikruosius savo teisėjus — sau lygius vienmečius, ir jų abejingumas buvo man pasmerkimas. Negalėjau atsipeikėti save išvydęs jų akimis: ne stebuklas, ne medūza, o tik šiaip niekam neįdomus nupiepėlis. Motina negalėjo nuslėpti savo pasipiktinimo: ši aukšta ir graži moteris lengvai apsiprato su mažu mano ūgiu; jai tas atrodė visai natūralu: Šveiceriai aukšti, o Sartrai — maži, aš atsigimiau į tėvą, štai ir viskas. Jai patiko, kad aštuonerių metų aš tebebuvau portatyvus, lengvai kilnojamas: jos akimis žiūrint, mano kišeninis formatas tebuvo prailginta kūdikystė. Tačiau matydama, kad niekas nepageidauja su manim žaisti, iš didelės meilės ji atspėjo, kad aš galiu manyti, jog kiti mane laiko neužauga, — nors neužauga juk nesu, — ir dėl to sielotis. Gelbėdama mane iš nevilties, ji dėdavosi nekantraujanti: „Na, ko gi tu lauki, žiopliuk? Paklausk, ar jie priims tave žaisti“. Aš purtydavau galvą: būčiau sutikęs su bet kokiomis žeminančiomis pareigomis, tačiau jų prašyti man neleido išdidumas. Motina parodydavo metaliniuose foteliuose sėdinčias damas su virbalais rankose: „Nori, aš nueisiu pakalbėti su jų mamom?“ Maldaudavau ją to nedaryti; ji paimdavo mane už rankos, ir mudu eidavome nuo medžio prie medžio, nuo vieno vaikų būrelio prie kito, kaskart maldaudami akimis ir kaskart atstumiami. Temstant aš sugrįždavau ant savo laktos, į aukštybes, kur pleveno dvasia ir svajonės: už savo nusivylimus atsikeršydavau keletu vaikiškų pranašysčių ir šimtais išžudytų reiterių. Ir vis dėlto kažkas buvo ne taip.

Mane išgelbėjo senelis: pats to nenorėdamas, jis pastūmėjo mane į naują meną, kuris pakeitė mano gyvenimą.

II RAŠYTI

Šarlis Šveiceris niekad nelaikė savęs rašytoju, tačiau, ir sulaukęs septyniasdešimties metų, tebesižavėjo prancūzų kalba, kurią buvo išmokęs sunkiai ir dar negalutinai: jis žaidė ja, gėrėjosi žodžiais, gardžiavosi jų tarimu, o negailestinga jo tarsena nepalikdavo sveiko nė vieno skiemenėlio; laisvalaikiu senelio plunksna komponuodavo iš jų puokštes. Įvairiom šeimos ar mokyklos gyvenimo datom jis mielai parašydavo proginių kūrinėlių: naujametinių linkėjimų, sveikinimų gimimo dienos ar vestuvių proga, eiliuotų prakalbų, skirtų Karolio Didžiojo šventei, trumpučių pjesių, šaradų, proginių ketureilių, malonių banalybių; kongresuose jis improvizuodavo vokiškus ir prancūziškus ketureilius.

Vasaros pradžioje, dar nepasibaigus senelio paskaitoms Institute, abi moterys ir aš išvažiavome į Arkašoną. Senelis mums rašydavo triskart per savaitę: du puslapius — Luizai, post skriptum — Anai Mari, man — ištisą laišką eilėmis. Kad geriau įvertinčiau savo laimę, motina pati išstudijavo prosodijos taisykles ir man jas išaiškino. Kažkas užklupo mane dėliojantį eiliuotą atsakymą, privertė parašyti ligi galo, padėjo. Išsiuntusios laišką, abi moterys kvatojo su ašaromis, įsivaizduodamos, kaip išsižios adresatas. Kitame laiške buvo poema mano garbei; aš atsakiau poema. Tai virto įpročiu, senelis ir vaikaitis susijungė nauju saitu; jie, kaip indėnai ar Monmartro suteneriai, kalbėjosi moterims nesuprantama kalba. Gavau dovanų rimų žodyną ir pasidariau eiliuotoju: kūriau madrigalus mažai šviesiaplaukei mergytei Vevė, kuri nesikeldavo nuo šezlongo ir po kelerių metų mirė. Mergaitei — angeliškai būtybei — tebuvo į juos nusispjaut, tačiau už jos abejingumą man atlygindavo plačiosios publikos susižavėjimas. Kai kurios tų poemų išliko. „Visi vaikai genialūs, išskyrus Minu Drue“, — 1955 metais pasakė Kokto. 1912-aisiais visi buvo genialūs, išskyrus mane: aš rašiau beždžioniaudamas, vaidindamas, dėdamasis suaugęs; o svarbiausia — rašiau dėl to, kad buvau Šarlio Šveicerio vaikaitis. Kai gavau Lafonteno pasakėčias, jos man nepatiko: autorius jautėsi pernelyg laisvai; nusprendžiau perrašyti jas aleksandrinu. Uždavinys buvo ne mano jėgoms, ir aš apsižiūrėjau, kad iš manęs šaipomasi; tai buvo paskutinis mano poetinis bandymas. Bet stimulas jau buvo duotas: nuo eilių aš perėjau prie prozos ir be jokio vargo kūriau tuos jaudinančius nuotykius, kuriuos kadaise skaičiau „Svirplyje“. Buvo pats laikas: pamačiau, kokios tuščios mano svajos. Mano fantastinės klajonės troško pavyti tikrovę. Kai motina, neatitraukdama akių nuo gaidų, manęs klausdavo: „Pulu, ką tu darai?“ — aš kartais sulaužydavau savo tylėjimo įžadą ir jai atsakydavau: „Kiną“. Iš tikrųjų aš bandžiau rauti vaizdus iš savo galvos ir kūnyti juos už savęs, tarp tikrų baldų ir tikrų sienų, spindinčius ir regimus, kaip ir tie, kurie srovendavo ekranuose. Bet veltui: aš nebegalėjau nežinoti, kad guodžiuosi dvigubu melu: vaidinau aktorių, vaidinantį herojų.