Жан-Поль Сартр - Žodžiai

Herojus — aš kovojau prieš tironiją; demiurgas — pats tapau tironu, patyriau visas valdžios pagundas. Buvau beginklis — tapau žiaurus. Kas man trukdė išdurti Dezi akis? Apmiręs iš baimės, atsakiau: niekas. Ir aš jas išdūriau, tartum būčiau nuplėšęs musei sparnelius. Širdis daužėsi, o aš rašiau: „Dezi pabraukė ranka per akis — ji buvo akla“ ir, atitraukęs plunksną, sustingau: aš padariau absoliute menkutį postūmį, patirdamas žavų kaltumo jausmą. Tikras sadistas aš nebuvau: nesveikas džiaugsmas tuojau pat virsdavo panika, aš panaikindavau visus savo dekretus, užbraukydavau juos daugybe brūkšnių, kad liktų neįskaitomi: mergaitė atgaudavo regėjimą arba, tikriau tariant, niekad nebūdavo jo praradusi. Tačiau savivalės prisiminimas mane dar ilgai kankindavo: aš pats savyje kursčiau rimtą nerimą.

Nerimavau ir dėl savo pasaulio, sukurto popieriuje: kartais, persisotinęs švelniomis, vaikų amžiui skirtomis žudynėmis, duodavau sau valią ir, kraupių galimybių išgąsdintas, atrasdavau siaubingą pasaulį, kuris tebūdavo išvirkštinė mano visagalybės pusė. Aš tardavau sau: visko gali atsitikti! O tai reiškė: aš visa galiu įsivaizduoti. Drebėdamas, visą laiką pasiruošęs suplėšyti popierių, pasakodavau nežmoniškas žiaurybes. Motina, kartais žvilgtelėjusi man per petį, išdidžiai ir nerimastingai sušukdavo: „Kokia vaizduotė!“ Ji kramtydavo lūpas, norėdavo kažką sakyti, nerasdavo žodžių, staiga pasišalindavo: aš tiesiog netekdavau galvos iš baimės. Tačiau vaizduotė čia buvo niekuo dėta: aš juk neišgalvodavau visų tų žiaurumų, o rasdavau juos, kaip ir visa kita, savo atminty.

Tuo metu Vakarų pasaulis duso: vėliau tai buvo pavadinta „gyvenimo saldumu“. Neturėdama aiškių priešų, buržuazija su malonumu baiminosi savo šešėlio; ji savo nuobodulį iškeitė į reguliuojamą nerimą. Buvo kalbama apie spiritizmą, apie dvasios materializavimąsi; Le Gofo gatvėje, priešais mus, namo Nr. 2 penktame aukšte, buvo varinėjami staleliai. „Pas magą“, — sakydavo senelė. Kartais ji mus pašaukdavo, ir mes dar suspėdavome pamatyti ant apskrito stalelio poromis sudėtas rankas, tačiau kažkas prieidavo ir užtraukdavo užuolaidas. Luiza tvirtino, jog tasai magas kasdien priiminėjąs mano amžiaus vaikus, ateinančius su motinomis. „Ir aš matau, — sakydavo ji, — kaip jisai magnetizuoja juos rankomis“. Senelis linguodavo galva, tačiau, nors ir smerkė visa tai, šaipytis nedrįsdavo. Motina būgštaudavo, senelės skepticizmą nors kartą nustelbdavo susidomėjimas. Galiausiai jie sutardavo: „Svarbiausia apie tai negalvoti — šitaip iš proto galima išeiti!“ Madingos būdavo fantastiškos istorijos: lojalūs laikraščiai du ar tris kartus per savaitę aprūpindavo jomis savo skaitytojus, praradusius tikėjimą, tačiau apgailestaujančius jo žavesį. Pasakotojas labai objektyviai perteikdavo jaudinantį faktą; jis nesikratydavo pozityvizmo: įvykis, nors ir labai keistas, tikriausiai turįs tam tikrą racionalų pagrindą. Autorius to pagrindo ieškodavo, jį rasdavo ir sąžiningai mums išdėstydavo. Tačiau tuojau pat labai sumaniai pasistengdavo parodyti, koks tasai pagrindas menkas ir neįtikimas. Ir daugiau nieko: pasakojimas baigdavosi klaustuku. Tačiau to pakakdavo: Anas pasaulis būdavo čia pat, ir jis atrodė juo baisesnis, kad buvo neminimas.

Atsiskleidęs „Le Matin“, aš sustingdavau iš siaubo. Vienas įvykis ypač sukrėtė mane. Prisimenu dar ir jo antraštę: „Vėjas medžiuose“. Vieną vasaros vakarą antrame kaimiško namo aukšte blaškosi patale vieniša ligonė; per atvirą langą į kambarį svyra kaštono šakos. Pirmame aukšte susirinkę keletas žmonių šnekučiuojasi, žiūri, kaip naktis pamažu gaubia sodą. Staiga kažkas pro langą parodo į kaštoną: „Žiūrėkit! Žiūrėkit! Vėjas pakilo, ar ką?“ Visi nustemba, išeina į lauką: vėjo nė kvapo; tačiau lapai juda. Ir staiga — riksmas: ligonės vyras puola laiptais aukštyn ir atranda savo jauną žmoną atsisėdusią lovoje; ji rodo pirštu į medį ir krinta negyva; kaštonas vėl stovi ramus kaip visada. Ką ji matė? Vienas beprotis buvo pabėgęs iš ligoninės: tai jis, įlipęs į medį, tikriausiai parodė jai bjaurią grimasą. Tenai turėjo būti jis, nes nėra jokios kitos įtikinamos priežasties. Ir vis dėlto... Kaipgi niekas jo nepastebėjo įlipančio? Nė išlipančio? Kaipgi nelojo šunys? Kaipgi jis buvo po šešių valandų sulaikytas už šimto kilometrų nuo tos vietos? Klausimai lieka be atsakymų, Pasakotojas, iš naujos eilutės, lyg niekur nieko, daro nerūpestingą išvadą: „Kaimo gyventojai tikina, kad kaštono šakas purčiusi Mirtis“. Aš nusviedžiau laikraštį žemėn, treptelėjau koja ir sušukau: „Ne! Ne!“ Širdis šokinėjo krūtinėje. Kartą vos nenualpau Limožo traukinyje; vartydamas Ašeto almanachą, aptikau graviūrą, nuo kurios plaukai šiaušėsi: mėnesienos nušviesta krantinė, ilgos gumbuotos žnyplės išlenda iš vandens, sugniaužia girtuoklį ir nusitraukia į dugną. Paveikslėlis iliustravo tekstą, kurį ryte prarijau ir kuris baigėsi maždaug tokiais žodžiais: „Alkoholiko haliucinacija? Ar atsivėręs pragaras?“ Ėmiau bijoti vandens, krabų, medžių. O ypač bijojau knygų: keikiau budelius, kurių apsakymai buvo pilni tų šiurpių vaizdų. Ir vis dėlto juos mėgdžiojau.

Suprantama, reikėdavo tam progos. Pavyzdžiui, sutemų: valgomasis skendėdavo prietamsyje, aš prisitraukdavau stalelį prie lango, mane apimdavo baimė, mano herojų, neginčijamai taurių, nepripažintų ir reabilituotų, klusnumas bylodavo apie jų nepastovumą. Tuomet ir įvykdavo tai: mane užhipnotizuodavo nematoma stulbinanti būtybė; kad ją išvysčiau, turėdavau ją aprašyti. Greitomis užbaigdavau eilinį nuotykį, nukeldavau savo herojus į visai kitą Žemės rutulio vietą, paprastai po vandeniu ar po žeme, paskubėdavau juos įtraukti į naujas pavojingas situacijas: mano sukurti narai ar geologai aptikdavo Būtybės pėdsakus, jais sekdavo ir staiga susidurdavo su ja. Būtybė, sukurta mano plunksnos, — aštuonkojis ugninėmis akimis, dvidešimties tonų krabas, milžiniškas kalbantis voras — būdavau aš pats, vaikas pabaisa, tai buvo mano gyvenimo nuobodulys, mano mirties baimė, mano banalumas ir mano ištvirkimas. Tačiau savęs aš neatpažindavau: vos pagimdytas, bjaurusis padaras stodavo prieš mane, prieš mano drąsiuosius speleologus, aš drebėdavau dėl jų gyvybių, mano širdis užsiliepsnodavo, ranka pati rašydavo žodžius, man atrodydavo, kad aš skaitau. Labai dažnai viskas tuo ir baigdavosi: aš neatiduodavau žmonių pabaisai, bet ir negelbėdavau jų; man pakakdavo, kad jie susidūrė; atsistodavau, eidavau į virtuvę, į senelio kabinetą; rytojaus dieną, praleidęs sąsiuvinyje vieną ar du puslapius, įtraukdavau savo herojus į naują įvykių sūkurį. Keisti „romanai“, neužbaigiami, nuolat pradedami iš naujo arba, jei norite, rašomi toliau kitais pavadinimais, siaubingų pasakų ir herojiškų nuotykių, fantastiškų istorijų ir straipsnių iš enciklopedijos mišinys; aš jų neišsaugojau ir kartais gailiuosi: jei būtų man atėję į galvą padėti juos saugioje vietoje, dabar atrasčiau juose visą savo jaunystę.

Aš pradėjau pažinti save. Buvau beveik niekas, daugių daugiausia — veikla be turinio, betgi daugiau ir nereikėjo. Aš ištrūkau iš komedijos ir, nors dar nedirbau, bet jau nebežaidžiau; melagis, kurpdamas melagystes, atrado savo tiesą. Aš gimiau, kai pradėjau rašyti: prieš tai buvo veidrodžių žaidimas; parašęs savo pirmąjį romaną supratau, jog vaikas įsigavo į veidrodinius rūmus. Rašydamas aš gyvenau, pasprukęs nuo suaugusiųjų; egzistavau tik tam, kad rašyčiau, ir jei sakydavau: „aš“, tai reiškė — aš, kuris rašau. Šiaip ar taip, aš pažinau džiaugsmą: į viešumą iškeltas vaikas privačiai susitikinėjo su pačiu savimi.