Жан-Поль Сартр - Žodžiai

* * *

Tai buvo pernelyg gražu, kad galėtų ilgai trukti: slapta rašydamas, būčiau išlikęs nuoširdus, bet mane išvilko į dienos šviesą. Buvau tokio amžiaus, kai buržuazijos vaikai parodo pirmąsias savo pašaukimo žymes; seniai mums buvo žinoma, kad pusbroliai Šveiceriai iš Gerinji bus inžinieriai kaip ir jų tėvas: delsti nebuvo galima nė minutės. Ponia Pikar norėjo pirmoji įžvelgti, kuo paženklinta mano kakta. „Šis berniukas rašys!“ — pasakė ji tvirtai. Luiza suirzusi šaltai šyptelėjo; Blanša Pikar atsigręžė į ją ir griežtai pakartojo: „Jis rašys! Jis gimęs būti rašytojas“. Motina žinojo, kad Šarlis tam nepritaria: ji išsigando keblumų ir pažvelgė į mane savo trumparegėmis akimis: „Jūs taip manot, Blanša? Jūs taip manot?“ Tačiau vakare, kai aš šokinėjau lovoje su naktiniais marškiniais, ji tvirtai apkabino mane ir šypsodamasi pasakė: „Mano mažylis rašys!“ Seneliui buvo pranešta atsargiai: bijotasi skandalo. O jis tik palingavo galva, bet aš girdėjau, kaip kitą ketvirtadienį jis prisipažino ponui Simono, jog niekas savo gyvenimo rudenį negali abejingai žiūrėti į bundantį talentą. Jis ir toliau nekreipė dėmesio į mano rašinėjimus, tačiau kai jo vokiečiai ateidavo pas mus pietų, jis uždėdavo ranką man ant galvos ir, nepraleisdamas progos išmokyti juos dar vieno prancūziško posakio tiesioginiu metodu, kartodavo, pabrėždamas kiekvieną skiemenį: „Jis turi literato gyslelę“.

Pats jis nė per nago juodymą netikėjo tuo, ką sakė, bet kas iš to? Blogis jau buvo įvykęs; draudimas galėjo tik pakenkti — aš galėjau užsispirti. Karlas apgarsino mano pašaukimą kad paskui liktų galimybė mane sudominti kuo kitu. Jis toli gražu nebuvo cinikas, tačiau seno: jį vargino jo paties entuziazmas; esu tikras, kad jo minčių gelmėje, toje ledinėje dykumoje, kur retai kas teprasiskverbdavo, buvo aišku, kas mes per vieni: aš, mūsų šeima, jis pats. Vieną dieną kai mus gaubė ta begalinė slogi tyla, kuria jis mus gniuždydavo, aš, gulėdamas prie jo kojų, skaičiau, ir jam staiga švystelėjo mintis, privertusi užmiršti, jog aš esu čia pat; jis priekaištingai pažvelgė į motiną: „O jeigu jam šaus į galvą gyventi iš plunksnos?“ Senelis vertino Verleną ir turėjo netgi jo poezijos rinktinę. Bet jis tvirtino matęs poetą 1894 metais „girtą kaip kiaulę“ einantį į smuklę Sen Žako gatvėje: tasai susitikimas dar labiau sustiprino jo panieką rašytojams profesionalams, niekingiems stebukladariams, kurie už luidorą žada nukabinti mėnulį, o galų gale už šimtą sū parodo savo užpakalį. Motinos veidu perbėgo išgąstis, bet ji neatsakė nieko: žinojo, kad Šarlis iš manęs tikisi ko kito. Daugumoje licėjų vokiečių kalbos katedras turėjo elzasiečiai, pasirinkę Prancūzijos pilietybę — tai buvo tam tikra kompensacija už jų patriotizmą: atsidūrę tarp dviejų nacijų, tarp dviejų kalbų, jie negalėjo sistemingai mokytis, ir jų išsilavinime atsirado spragų: dėl to jie kentėjo, be to, skundėsi, kad kolegos nusistatę prieš juos ir nepriima į dėstytojų kompaniją. Aš tapsiu keršytoju, atkeršysiu už savo senelį: aš — elzasiečio vaikaitis ir drauge — Prancūzijos prancūzas; Karlas pasistengs, kad gaučiau visapusišką išsimokslinimą ir išeičiau į platų kelią: mano asmenyje kankinys Elzasas peržengs Aukštosios Normalinės mokyklos slenkstį ir, lengvai perėjęs konkursą, taps jo prakilnybe literatūros dėstytoju. Kartą vakare senelis pareiškė norįs pasikalbėti su manim kaip vyras su vyru. Moterys pasišalino; jis pasisodino mane ant kelių ir pradėjo rimtą pokalbį. Aš rašysiąs, tai jau nuspręsta; aš jį gana gerai pažįstąs ir neturįs ko baimintis, kad jis priešinsis mano norams. Tačiau į viską reikia žiūrėti blaiviai: iš literatūros negyvensi. Ar aš žinąs, kad garsūs rašytojai mirę badu? O kiti dėl duonos kąsnio turėję parsiduoti? Jei aš norįs išlikti nepriklausomas, reikia pasirinkti antrą profesiją. Dėstytojas turįs laisvo laiko; mokyklų darbuotojų interesai artimi literatų interesams: aš galėčiau suderinti tarnavimą vieniems ir antriems; bendraučiau su didžiausiais rašytojais, atskleisdamas jų kūrybą mokiniams, pats semčiaus iš jų įkvėpimo. Provincijos vienumoje man būtų pramoga kurti poemas, versti baltosiomis eilėmis Horacijų, rašinėti vietiniams laikraščiams trumpus literatūrinius straipsnius, žurnalui „Revue pedagogique“ — puikias apybraižas apie graikų kalbos dėstymą ar paauglių psichologiją; po mano mirties stalčiuose atrastų neišleistus veikalus — meditaciją apie jūrą, vienaveiksmę komediją, keletą erudicijos ir jausmo kupinų puslapių apie Orijako paminklus; susidarytų nedidukė knygelė, kuri mano buvusių mokinių pastangomis išvystų dienos šviesą.

Jau kuris laikas, girdėdamas senelį su pakilimu kalbantį apie mano dorybes, aš likdavau šaltas ir abejingas; kai iš meilės drebantis jo balsas vadindavo mane „dangaus dovana“, aš dar apsimesdavau klausąs, tačiau netrukus nebegirdėdavau nieko. Kodėl gi aš pastačiau ausis tą dieną, kai šis balsas melavo man užvis akivaizdžiau? Per kokį nesusipratimą aš išgirdau visai ką kita, negu jis norėjo pasakyti? Todėl, kad tas balsas buvo kitoks: sausas, kietas; aš jį palaikiau nesančiojo balsu — to, kuris davė man gyvybę. Šarlis buvo dviveidis: kai jis žaisdavo senelį, aš jį laikiau į save panašiu juokdariu ir negerbdavau jo. Tačiau kai jis kalbėdavo su ponu Simono ar savo sūnumis arba valgydavo prie stalo, kur jam patarnaudavo dvi moterys, o jis be žodžių rodydavo į prieskoninę ar duoninę, aš gėrėjausi jo valdingumu. Ypač didelį įspūdį man darė jo pirštas: senelis netgi neištiesdavo jo, truputį sulenkęs, ore nubrėždavo juo kažkokią neaiškią kreivę, neparodydamas tiksliai, ko jam reikia, kad abi jo tarnaitės turėtų spėlioti, kas joms įsakoma; kartais senelė, išėjusi iš kantrybės, apsirikdavo ir vietoj vandens jam paduodavo kompoto; aš kaltindavau senelę, nusilenkdamas šiems valdovo norams, kuriuos svarbiau būdavo atspėti negu išpildyti. Jei Šarlis būtų išskėtęs rankas ir iš tolo man šūktelėjęs: „Štai naujasis Hugo! Štai naujasis Šekspyras!“ — šiandien aš būčiau braižytojas arba literatūros mokytojas. Bet jis to nepadarė: pirmą kartą aš susidūriau su patriarchu; jis atrodė niūrus ir dar labiau gerbtinas, nes pamiršo, jog dievina mane. Tai buvo Mozė, diktuojantis naująjį įstatymą. Mano įstatymą. Apie mano pašaukimą jis užsiminė tik tam, kad pabrėžtų, koks jis nenaudingas: aš padariau išvadą, kad mano pašaukimu jis neabejoja. Jeigu jis būtų man pranašavęs, jog laistysiu popierių ašaromis arba daužysiu galva sieną, būtų galėjęs išgąsdinti mano buržuazinį santūrumą. Jis mano pašaukimą tik sutvirtino, duodamas suprasti, kad šita prašmatni netvarka ne man skirta: traktatams apie Orijaką ar pedagogiką nereikia nei užsidegimo, nei, deja, triukšmingo gyvenimo; nemirtingos XX amžiaus dejonės išsiverš iš kitų krūtinių. Aš apsipratau su mintimi, jog man nelemta sukelti nei audrų, nei žaibų literatūroje, jog aš spindesiu joje tomis pačiomis ypatybėmis kaip ir namie — meilumu ir stropumu. Rašytojo amatas man atrodė suaugusio žmogaus užsiėmimas, toks varginantis ir rimtas, toks tuščias ir iš esmės toks neįdomus, jog nė nesuabejojau, kad jis man skirtas; pagalvojau: „Tiktai tiek“ ir dar: „Esu talentingas“. Kaip ir visi, kurie skraido debesyse, aš nusivylimą palaikiau tikrove.

Karlas mane išvertė kaip rankovę: aš maniau rašąs vien tam, kad įtvirtinčiau savo svajones, o pasirodo, kaip jis sakė, aš ir svajojau tik tam, kad lavinčiau plunksną: mano baimė, įsivaizduotos aistros tebuvo gudravimai, kurių griebėsi mano talentas, norėdamas kas dieną mane pasodinti prie piupitro ir aprūpinti mano amžių atitinkančiomis pasakojimų temomis, kol jų neduoda patirtis ir subrendimas. Aš praradau savo įstabias iliuzijas: „Atmink, — sakė man senelis, — jog nepakanka turėti akių, reikia išmokti jomis naudotis. Žinai, ką darė Floberas, kai Mopasanas buvo mažas? Jis pasodindavo jį priešais medį ir duodavo dvi valandas laiko aprašymui“. Taigi ėmiau mokytis matyti. Likimo išrinktas Orijako paminklams apdainuoti, aš liūdnai žiūrėdavau į visai kitokius monumentus: biuvarą, pianiną, laikrodį, kurie galbūt taip pat kada nors mano būsimų nuobodžių raštų dėka taps nemirtingi.