Жан-Поль Сартр - Žodžiai

Pardajanas ir Strogovas puikiai sugyveno: pavojus glūdėjo kitur, ir man teko būti liudininku nemalonios akistatos, kuri privertė mane ateity būti atsargesnį. Didžiausia atsakomybė už tai tenka Zevakui, iš kurio visai nesitikėjau vyliaus; ir nežinau, ar jis norėjo mane sugluminti, ar įspėti? Šiaip ar taip, bet vieną gražią dieną Madrido smuklėje, kai aš nieko daugiau nemačiau, išskyrus vargšelį Pardajaną, kuris ilsėjosi, gurkšnodamas visiškai nupelnytą vyno taurę, šis autorius nukreipė mano dėmesį į kitą smuklės svečią — būtent Servantesą. Abu vyrai susipažįsta, reiškia vienas kitam pagarbą ir išvyksta kartu į kilnų žygį. Maža to, nesitverdamas laime, Servantesas prisipažįsta naujajam draugui norįs parašyti knygą: ligi tol jis miglotai teįsivaizdavęs pagrindinį savo personažą, bet, ačiū Dievui, pasirodęs Pardajanas, kuris būsiąs jam prototipas. Aš pasipiktinau ir vos nenusviedžiau knygos į šalį: koks netaktiškumas! Aš buvau rašytojas-riteris, mane perskėlė į dvi dalis, kiekviena pusė pavirto atskiru žmogumi; abi pusės susitiko ir ėmė ginčytis. Pardajanas buvo nekvailas, bet niekad nebūtų parašęs „Don Kichoto“; Servantesas kovėsi gerai, bet negalima buvo tikėtis, kad vienas išvaikys dvidešimt reiterių. Pati jų draugystė itin ryškiai parodė abiejų ribotumą. Pirmasis pagalvojo: „Šitas rašeiva nupiepęs, bet jam drąsumo netrūksta“. O antrasis: „Po velnių, kad ir kariauninkas, šitas vyrukas ne taip jau blogai protauja“. Be to, man visai nepatiko, kad mano herojus būtų Liūdnojo Veido riterio prototipas. Dar „kino“ laikais buvau gavęs dovanų sutrumpintą „Don Kichoto“ tomelį, bet neperskaičiau nė penkiasdešimties puslapių: mano žygdarbiai čia viešai išjuokiami! O dabar ir pats Zevakas... Kuo pasitikėti? Iš tikrųjų aš tebuvau ištvirkėlė, kareivių mergšė: mano širdis, mano niekšinga širdis labiau linko prie avantiūristo negu prie intelektualo; aš gėdijausi, kad esu tik Servantesas. Norėdamas užkirsti sau kelią į išdavystę, savo galvoje ir leksikone paskelbiau terorą: išvijau žodį „heroizmas“ ir visus jį atstojančius žodžius, nustūmiau į šalį visus klajojančius riterius, be atvangos stengiausi galvoti apie literatus ir jiems gresiančius pavojus, apie aštriąją plunksną, smaigstančią piktadarius. Tebeskaičiau „Pardajaną ir Faustą“, „Vargdienius““ Amžių legendą“, verkiau dėl Žano Valžano, Eviradnaus, bet vos užvertus knygą jų vardai man išdildavo iš atminties, aš šaukdavau savo tikrąjį pulką. Silvio Peliko — nuteistas ligi gyvos galvos, Andrė Senjė — giljotinuotas, Etjenas Dolė — sudegintas gyvas, Baironas — žuvęs už Graikiją. Su šaltu nirtuliu perdirbinėjau savo pašaukimą, praturtindamas jį ankstesnėmis svajonėmis, ir niekas neįstengė manęs sustabdyti: aš visaip vartaliojau idėjas, kraipiau žodžių prasmę, atsiskyriau nuo pasaulio, kad išvengčiau blogų žmonių ir palyginimų. Po viešpatavusio mano sieloje pasyvumo prasidėjo visuotinė ir nuolatinė mobilizacija: aš tapau karine diktatūra.

Abejonės ir toliau persekiojo mane, tiktai kita forma: aš galandu savo talentą puiku. Tačiau kam jį panaudosiu? Žmonėms manęs reikia, bet kam? Nelaimė, susimąsčiau apie savo vaidmenį ir paskirtį. Paklausiau: „Apie ką galų gale kalbama?“, ir akimirksniu man pasirodė, kad viskas sugriuvo. Nebuvo kalbos apie nieką. Ne kiekvienas, kas tik panori, būna herojumi; vien drąsos ir gabumų nepakanka, reikia dar hidrų ir drakonų. O jų aš niekur nemačiau. Volteras ir Ruso kitados smarkiai pasišvaistė kardais: tuomet dar netrūko tironų. Hugo iš Gemsejo salos persmeigė Badengė, kurio neapkęsti mane išmokė senelis. Bet koks čia nuopelnas rodyti neapykantą prieš keturiasdešimt metų mirusiam imperatoriui? Apie šiuolaikinę istoriją Karlas nekalbėjo: tas Dreifuso šalininkas nė žodeliu niekad neužsiminė apie Dreifusą. Kaip gaila! Su kokiu užsidegimu aš būčiau vaidinęs Zola: išėjus iš teismo, mane apspinta įdūkusi minia, viena koja jau stovėdamas ant brikelės pakojos, aš triuškinu įnirtingiausiuosius — ak, ne: randu baisų žodį, kuris juos visus priverčia atsitraukti. Ir aš, savaime suprantama, į Angliją bėgti atsisakau; neįvertintas, visų apleistas — koks džiaugsmas vėl tapti Grizelda, klajoti po Paryžių ir nė akimirką nepagalvoti, jog manęs laukia Panteonas!

Mano senelė kasdien gaudavo „Le Matin“ ir, jei neapsirinku, „Excelsior“. Sužinojau, kad egzistuoja nusikaltėlių pasaulis, kuriuo aš, kaip ir visi padorūs žmonės, bjaurėjausi. Tačiau šie žvėrys žmonių veidais manęs nedomino: jiems apdoroti pakako bebaimio pono Lepino. Kartais darbininkai pakeldavo riaušes, žlugdavo kapitalai, tačiau aš apie tai negirdėdavau, maža to — ir ligi šiol nežinau, kaip į tai žiūrėjo senelis. Jis visuomet laiku atlikdavo rinkėjo pareigas, iš kabinos išeidavo atjaunėjęs, truputį puikuodamasis, ir kai mūsų moterys jį erzindavo: „Na, pasakyk pagaliau, už ką gi tu balsuoji!“ — jis sausai atkirsdavo: „Tai vyrų reikalas!“ Tačiau po naujo respublikos prezidento rinkimų atvirumo valandėlę jis davė mums suprasti nepritariąs Pamo kandidatūrai: „Cigarečių pardavėjas!“ — šūktelėjo supykęs. Šis smulkiaburžuazinis inteligentas norėjo, kad pirmasis Prancūzijos valdininkas būtų taip pat inteligentas iš smulkiosios buržuazijos — Puankarė. Dabar motina man tvirtina, kad jis balsuodavęs už radikalus ir kad ji tai puikiai žinojusi. Aš nesistebiu: jis pasirinko valdininkų partiją; be to, radikalai buvo jau atgyvenę savo amžių — atiduodamas balsą už permainų partiją, Šarlis ramiausiai balsuodavo už tvarkos partiją. Žodžiu, anot senelio, Prancūzijos politikos reikalai tuomet buvo anaiptol neblogi.

Mane tai liūdino: aš buvau apsiginklavęs ir pasiruošęs žmoniją ginti nuo baisių pavojų, o aplinkui visi man tvirtino, kad ji ramiai sau žengianti tobulėjimo keliu. Senelis auklėdamas man įskiepijo pagarbą buržuazinei demokratijai: dėl jos aš mielai būčiau ištraukęs plunksną iš makšties; betgi, prezidentaujant Faljerui, valstiečiai turėjo balsavimo teisę — tai ko gi dar norėti? Ką veikti respublikonui, jeigu jam teko laimė gyventi respublikoje? Jis dykinėja arba dėsto graikų kalbą ir laisvalaikiu aprašinėja Orijako paminklus. Aš sugrįžau į išeities tašką ir dar kartą pajutau, jog dūstu pasauly, kur nėra konfliktų, kur rašytojas pasmerktas būti be darbo.

Bet ir šį kartą mane išgelbėjo Šarlis. Suprantama, pats to nežinodamas. Prieš porą metų, norėdamas paskatinti mane susidomėti humanistinėmis idėjomis, jis išreiškė keletą minčių, apie kurias vėliau nebeužsimindavo nė žodeliu, bijodamas sukurstyti mano maniją, tačiau jo mintys įstrigo mano smegenyse. Dabar jos vėl palengva ėmė rusenti mano galvoje ir, gelbėdamos tai, kas svarbiausia, pamažu rašytoją-riterį pavertė rašytoju-kankiniu. Aš pasakojau, kaip žmogus, netapęs pastoriumi, vykdydamas tėvo valią, išsaugojo Dieviškąjį pradą ir įliejo jį į Kultūrą. Iš to mišinio atsirado Šventoji Dvasia, amžinosios Substancijos atributas, literatūros ir meno, negyvųjų bei gyvųjų kalbų ir Tiesioginio Metodo globėja, baltas balandis, kuris savo pasirodymu nušviesdavo palaima Šveicerių šeimą, sekmadieniais sklandydavo virš vargonų ir orkestrų, o darbo dienomis tupėdavo ant senelio pakaušio. Kažkada Karlo pasakyti žodžiai, susibūrę mano galvoje, pavirto ištisa prakalba: pasaulis Blogio valdžioje; išsigelbėjimas vienas — atsisakyti savęs, atsisakyti Žemės ir stebėti iš savo žūties gelmių neįmanomas Idėjas. O kadangi tai nepasiekiama be sunkaus ir pavojingo treniravimosi, tas darbas patikėtas specialistų korpusui. Intelektualai paėmė savo globon žmoniją ir savo nuopelnais geibi ją: mirtingieji plėšrūnai, dideli ir maži, gali kiek tinkami draskyti vieni kitus arba vegetuoti be jokios minties, nes už juos apie Grožį ir Gėrį mąsto rašytojai ir menininkai. Žmonijai iš gyvuliškos būklės ištraukti tereikia dviejų sąlygų: kad būtų gerai prižiūrimos mirusių žynių relikvijos — paveikslai, knygos, statulos; kad bent vienas žynys liktų gyvas, eitų savo pareigas ir gamintų būsimąsias relikvijas.