Жан-Поль Сартр - Žodžiai

Į mane žiūri Šventoji Dvasia. Ji kaip tik nusprendusi grįžti į Dangų ir apleisti žmones; man pats laikas aukoti save, aš parodau jai savo sielos žaizdas, ašaras, išlietas ant popieriaus, ji skaito per mano petį, ir jos pyktis rimsta. Ar ją nuramdė kančios gilumas, ar kūrinio puikumas? Pats sau atsakau: „Kūrinys“; slapta galvoju: „Kančia“. Šventoji Dvasia, žinoma, vertina vien tikrai meniškus kūrinius, tačiau aš buvau skaitęs Miusė, žinojau, kad „gražiausioji daina — daina didžiausios nevilties“, ir nusprendžiau, paspendęs neviltį, sugauti Grožį. Žodis „genialumas“ man visuomet atrodė įtartinas; dabar ėmiau juo visiškai bjaurėtis. Kurgi tada nerimas, išbandymai, nugalėtos pagundos, kur pagaliau nuopelnai, jeigu aš talentingas? Man sunku buvo susigyventi su mintimi, kad turiu vieną kūną ir visam kam tą pačią galvą, ir bent neketinau leisti, kad mane suvaržytų tam tikra apranga. Sutikau su savo misija tik su viena sąlyga — kad ji nieku nebūtų pagrįsta, kad pleventų, niekieno nesąlygojama, absoliučioje tuštumoje. Aš slapta derėjausi su Šventąja Dvasia: „Tu rašysi“, — sakė ji man. O aš laužiau sau rankas: „Kuo gi aš ypatingas, Viešpatie, kad jūs pasirinkote mane?“ — „Niekuo“. — „Tai kodėl gi mane?“ — „Todėl“. — „Gal aš nors turiu lengvą plunksną?“ — „Anaiptol. Nejaugi tu manai, kad didingi kūriniai parašomi lengvai?“ — „Bet, Viešpatie, jei aš esu toks menkysta, kaipgi parašysiu knygą?“ — „Darbštumu“. — „Vadinasi, rašyti gali bet kas?“ — „Bet kas, tačiau aš išsirinkau tave“. Šitoks maivymasis buvo labai patogus: leido man gražbyliauti apie savo menkumą ir tuo pat metu garbinti savyje būsimų šedevrų autorių. Aš buvau išrinktasis, paženklintasis, tačiau netalentingas: visa, ką aš pasieksiu, bus mano begalinės kantrybės ir vargo vaisius; netikėjau turįs kokią nors individualybę: charakterio bruožai varžo; ištikimas buvau tik karališkajai tarnybai, kuri per kančias vedė į šlovę. Tas kančias dar reikėjo surasti; tai buvo vienintelė problema, tačiau ji atrodė neišsprendžiama, nes negalėjau tikėtis atsidurti skurde: nežinomas būsiu ar garsus, vis vien gausiu švietimo žinybos algą, badauti man neteks. Žadėjau sau žiaurias meilės kančias, tačiau be entuziazmo: negalėjau pakęsti aistros sukaustytų įsimylėjėlių; piktinausi Sirano, tuo pseudo-Pardajanu, kuris pakvaišdavo moterų akivaizdoje: paskui Pardajaną sekdavo būriai įsimylėjėlių, o jis nesiteikdavo net jų pastebėti. Reikia pasakyti, kad jo mylimosios, Violetos, mirtis visam laikui sužeidė jam širdį. Našlystė — neužgydoma žaizda: per ją, tik per moterį, bet ne dėl jos kaltės; tai leis man atmesti kitų pretenzijas. Reikės apgalvoti. Bet, šiaip ar taip, net jeigu ir jauna mano žmona iš Orijako žūtų katastrofoje, tokios nelaimės dar nepakaktų, kad galėčiau būti išrinktuoju: ji atsitiktinė ir kartu pernelyg paprasta. Mano įniršis galų gale rado išeitį: juk buvo rašytojų, kurie kentė patyčias ir persekiojimus, ligi paskutinio atodūsio liko nepripažinti ir nežinomi, ir garbė apvainikavo tik jų lavonus; aš būsiu toks. Uoliai rašysiu apie Orijaką ir jo statulas. Nepajėgdamas neapkęsti, stengsiuosi skleisti vien santaiką ir tarnauti žmonėms. Tačiau, vos pasirodžiusi, mano pirmoji knyga sukels skandalą, aš būsiu apšauktas pavojingu visuomenei: Overnės laikraščiai mane įžeidinės, krautuvininkai užtrenks man duris, įsikarščiavusi minia daužys akmenimis langus; kad likčiau nenulinčiuotas, turėsiu bėgti. Iš pradžių būsiu sugniuždytas, keletą mėnesių negalėsiu atsipeikėti ir tik be paliovos kartosiu: „Čia kažkoks nesusipratimas! Juk žmonės visi geri!“ Ir iš tikrųjų tai tebus nesusipratimas, bet Šventoji Dvasia neleis, kad jis būtų likviduotas. Aš pasveiksiu; vieną dieną vėl sėsiu prie stalo ir parašysiu naują knygą apie jūrą ir kalnus. Jai neatsiras leidėjo. Persekiojamas, priverstas slapstytis, galbūt net ištremtas, aš vėl rašysiu knygas, daug knygų, versiu eilėmis Horacijų, dėstysiu savo kuklias ir labai protingas mintis apie pedagogiką. Nieko nepadarysi: lagamine kaupsis neišleisti sąsiuviniai.

Ši istorija turėjo dvi pabaigas: vieną arba kitą aš rinkdavausi pagal nuotaiką. Niūresnę dieną matydavau save mirštantį geležinėje lovoje, visų nekenčiamą, nusivylusį, nors Garbė jau keldavo prie lūpų savo trimitą. O kartais suteikdavau sau ir kiek laimės. Sulaukęs jau penkiasdešimties metų, kartą, bandydamas naują plunksną, užrašau savo pavardę ant vieno rankraščio, kuris netrukus kažkur nusimeta. Kažkas jį randa, gal ant aukšto, gal upelyje, o gal sieninėje spintoje tame name, iš kur aš ką tik išsikrausčiau, perskaito jį, susijaudinęs nuneša pas Artemą Fajarą, garsųjį Mišelio Zevako leidėją. Triumfas — per porą dienų išparduodama dešimt tūkstančių egzempliorių. Kaip visus ima graužti sąžinė! Šimtai reporterių puola manęs ieškoti, tačiau neranda. O aš, atsiskyręs nuo visų, dar ilgai nesužinau, jog nuomonė apie mane jau pasikeitusi. Pagaliau vieną dieną užbėgu nuo lietaus į kažkokią kavinukę, pamatau numestą laikraštį ir ką jame perskaitau? „Žanas Polis Sartras, užsimaskavęs rašytojas, Orijako dainius, jūros poetas“. Trečiame puslapy trys skiltys stambiu šriftu. Aš džiūgauju. Ne: mane apima saldi melancholija. Pareinu namo, buto šeimininkės padedamas aprišu virvele lagaminą su sąsiuviniais ir išsiunčiu Fajarui be savo adreso. Šioje vietoje pasakojimą pertraukiu ir svarstau įvairias viliojančias kombinacijas: jei aš lagaminą išsiųsiu iš to miesto, kur gyvenu, žurnalistai tuojau pat suras mano nuošalųjį kampelį. Taigi vežu lagaminą į Paryžių, per pasiuntinį atiduodu jį leidyklai; prieš išvažiuodamas atgal, aplankau savo vaikystės vietas — Le Gofo ir Suflo gatves, Liuksemburgo sodą. Mane traukia „Balzaras“. Prisimenu, jog senelis, kurio tuo metu jau nebėra gyvo, vesdavo mane ten 1913 metais: susėsdavome ant minkštasuolio, žmonės, lyg susitarę, žvilgčiodavo į mus, senelis užsakydavo sau bokalą, o man stiklinaitę alaus, aš jausdavausi mylimas. O dabar man penkiasdešimt metų, aš vienišas ir vėl štai praveriu tos pačios alinės duris, užsisakau stiklinaitę alaus. Prie gretimo stalelio jaunos gražios moterys gyvai šnekučiuojasi, vis minėdamos mano pavardę. „Ak, — sako viena jų, — tebūna jis ir senas, ir negražus, man visai nesvarbu: atiduočiau savo trisdešimt metų, kad tik jis vestų mane“. Aš jai išdidžiai ir liūdnai nusišypsau, ji man atsako nustebusia šypsena, aš atsistoju ir dingstu.

Ilgą laiką dar visaip šlifavau šitą ir šimtus kitų epizodų, kurių, gailėdamas skaitytojo, nebepasakosiu. Juose nesunku atpažinti į ateitį perkeltą mano vaikystę, mano aplinką, šešiamečio išmones, neįvertintų mano riterių nepasitenkinimą. Sulaukęs devynerių, aš vis tebesiraukiau, nepatenkintas pasauliu, ir tai man nepaprastai patiko: rodydamas nepasitenkinimą, aš, nepalenkiamas kankinys, neleidau išaiškėti nesusipratimui, kuris ir pačiai Šventajai Dvasiai atrodė įgrisęs. O kodėl nepasakyti vardo tai žavingai garbintojai? „Ach, jau per vėlu, — sakiau pats sau. — O jeigu aš jai geras ir toks? — Taip, bet aš visiškas skurdžius. — Skurdžius! O honorarai?“ Nesustabdė manęs nė šis prieštaravimas: aš jau parašiau Fajarui, kad man priklausančius pinigus išdalintų vargšams. Tačiau pabaigos vis tiek reikėjo. Na ir štai — aš laukiu mirties mažyčiame savo kambarėly, visų apleistas, bet ramus: mano misija atlikta.

Tiktai vienas dalykas man krinta į akis šioje šimtais variantų kartojamoje istorijoje: vos tik išvystu laikrašty savo vardą, spyruoklė trūksta, ir man galas; melancholiškai mėgaujuos savo garsu, tačiau neberašau. Abi atomazgos niekuo viena nuo antros nesiskiria: ar aš mirštu, kad užgimčiau garbinamas, ar garbė pati ateina ir mane pražudo, — troškimas rašyti slepia savyje nenorą gyventi. Apie tą laiką mane sujaudino kažkur perskaitytas atsitikimas dar iš praeito šimtmečio: vienoje Sibiro stotelėje kažkoks rašytojas vaikštinėdamas laukia traukinio. Akiraty nė trobelės, nė gyvos dvasios. Rašytojas paniuręs, jis vos benulaiko savo didelę galvą. Jis trumparegis, viengungis, šiurkštus, visuomet suirzęs; nuobodžiauja, galvoja apie savo nesveiką prostatą, apie skolas. Ir staiga ant kelio palei pylimą tartum iš po žemių išdygsta karieta: iš jos iššoka jaunutė grafienė, pribėga prie keleivio, kurio ji niekad nėra mačiusi, pasisako atpažinusi jį pagal kažkur matytą dagerotipą pasilenkia, paima jo dešinę ranką ir pabučiuoja. Tuo istorija ir baigiasi, nežinau, ką autorius norėjo pasakyti. Bet aš, devynerių metų berniukas, susižavėjau, kad tasai bambeklis rašytojas stepėje sutiko savo skaitytoją ir kad graži moteris priminė jam jo paties užmirštą garbę: tai buvo gimimas. O iš arčiau pažiūrėjus — mirtis: aš tai nujaučiau, norėjau, kad taip būtų; jokiam gyvam prastuomenės žmogui aristokratė negalėjo parodyti šitiek pagarbos. Grafienė tarsi kalbėjo: „Jei aš atėjau ir prisiliečiau prie jūsų tai reiškia, jog nebėra reikalo žiūrėti mano rango; man neberūpi, ką jūs galvosite apie mano poelgį, aš laikau jus jau nebe žmogumi, o jūsų kūrybos simboliu“. Būdamas tūkstantis varstų nuo Peterburgo ir penkiasdešimt penkeri metai nuo savo gimimo, kažkoks keleivis, pribaigtas vieno rankos pabučiavimo, staiga užsiliepsnoja, sudega savo garbės ugny, palikdamas vietoj savęs vien ugninėmis raidėmis žioruojantį savo kūrinių katalogą. Aš mačiau, kaip grafienė įlipo atgal į karietą dingo, ir vėl stepę apgaubė vienuma; prietemoje vėluojantis traukinys pralėkė pro stotelę nesustojęs, man per nugarą perbėgo baimės šiurpuliai, prisiminiau „Vėją medžiuose“ ir pagalvojau: „Grafienė — tai mirtis“. Ji ateis kada nors nykiame kelyje, pabučiuos ji mano pirštus.