Жан-Поль Сартр - Žodžiai

Aš puikuodavausi prieš dar negimusius vaikus, kurie buvo kaip du vandens lašai panašūs į mane, ir spausdavau ašaras įsivaizdavęs, kaip jie verkšlens dėl manęs. Jų akimis regėdavau savo mirtį; ji jau būdavo praėjusi, atskleidusi mano tiesą: aš tapau savo paties nekrologu.

Perskaitęs visa tai, vienas mano bičiulis susirūpinęs pažiūrėjo man į akis: „Jūs buvote dar didesnis ligonis, negu aš maniau“, — tarė jis man. Ligonis? Tiesą sakant, nežinau.

Kliedesys mano buvo iš anksto paruoštas. Mano nuomone, svarbiausias čia būtų nuoširdumo klausimas. Devynerių metų dar buvau ligi jo nepriaugęs; paskui palikau toli užpakaly.

Iš pradžių buvau sveikas kaip ridikas; buvau mažytis šelmis, mokantis laiku sustoti. Bet aš stengiausi; net ir blefe buvau pirmūnas; šiandien tas savo komedijas aš laikau dvasine gimnastika, o savo nenuoširdumą — karikatūra, vaizduojančia absoliutų nuoširdumą, kuris man buvo artimas ir kartu nepasiekiamas. Man neteko pasirinkti savo pašaukimo — jį man primetė kiti. Iš tikrųjų nieko ir neatsitiko: senos moteriškės pasakyti žodžiai, Šarlio makiavelizmas; bet ir to pakako man įtikinti. Suaugusieji, įsitvirtinę mano sieloje, rodė pirštu mano žvaigždę; žvaigždės nemačiau, bet mačiau pirštą, tikėjau jais, o jie dėjosi tikį manimi. Iš jų aš sužinojau, kad yra didžių numirėlių — vienas jų dar būsimas — Napoleonas, Temistoklis, Pilypas Augustas, Žanas Polis Sartras. Aš tuo neabejojau: abejoti būtų buvę tas pat, kas netikėti suaugusiaisiais. Su Žanu Poliu aš tiesiog norėjau susitikti akis į akį. Žiopsojau, maiviausi, tikėdamas prisišaukti intuiciją, kuri turi suteikti man nusiraminimą, nelyginant šalta moteris, konvulsijomis skatinanti ir paskui bandanti jomis pakeisti orgazmą. Ar tai apsimetimas, ar tiktai pernelyg didelis uolumas? Šiaip ar taip, aš nieko nepasiekdavau, neįmanomoji vizija, kuri turėjo atskleisti man mane patį, visuomet būdavo arba ateityje, arba praeityje, ir mano pratimai mane palikdavo abejojantį, įaudrintais nervais. Niekas negalėjo nei patvirtinti, nei panaikinti mano įgaliojimų, nes jie rėmėsi suaugusiųjų autoritetu, jų neginčijamu gerumu: jis buvo manyje nepasiekiamas, užantspauduotas, tačiau man tiek mažai tepriklausė, jog aš niekad negalėjau nė akimirką juo suabejoti, neturėjau galios jo atmesti nei priimti.

Tikėjimas, nors ir labai gilus, niekad nesti pilnutinis. Jį reikia be paliovos kurstyti ar bent jau stengtis negriauti. Mano likimas buvo nulemtas, aš buvau garsenybė, turėjau savo kapą Per Lašeze, o gal ir Panteone, Paryžiuj buvo mano prospektas, o provincijoj ir užsieny — mano skverai ir mano aikštės: tačiau ir pro karščiausią optimizmą mane graužė nematomas, vardu nepavadinamas netikrumo jausmas. Šventos Onos ligoninėje vienas ligonis, gulėdamas lovoje, rėkė: „Aš princas! Įsakau suimti didįjį kunigaikštį“. Kažkas prieidavo prie jo ir sušnabždėdavo į ausį: „Nusišniurkšk nosį!“, ir jis nusišniurkšdavo; jo paklausdavo: „Kas tu iš profesijos?“, jis tyliai atsakydavo: „Batsiuvys“ ir rėkdavo toliau. Man rodos, visi mes esame panašūs į tą žmogų; bent jau aš devintųjų savo gyvenimo metų pradžioje buvau į jį panašus: aš buvau princas ir batsiuvys.

Po poros metų mane jau galima buvo laikyti išgijusiu: princas dingo, batsiuvys niekuo nebetikėjo, aš netgi neberašiau; romanų sąsiuviniai, išmesti į šiukšlyną, dingę ar sudeginti, užleido vietą gramatikos pratimų, diktantų ir skaičiavimo sąsiuviniams. Jei kas nors būtų prasigavęs į mano galvą, kur švilpavo vėjai, būtų radęs joje keletą didžiųjų žmonių biustų, daugybos lentelę su klaidomis ir triskaitę taisyklę, trisdešimt du departamentus su administraciniais centrais, tik be suprefektūrų, kažkokią rožę, vadinamą rozarozarozamrozerozeroza, istorijos ir literatūros paminklų, keletą elgesio taisyklių, iškaldintų stelose, ir kartais sadistiškas svajas, tarsi rūko skraistę, nusidriekusią per šį liūdną sodą. Jokios našlaitės. Nė pėdsako paladinų. Žodžių „herojus“, „kankinys“, „šventasis“ niekur nei regėt, nei girdėt. Ekspardajanas kiekvieno trimestro gale gaudavo patenkinamą sveikatos pažymą: vaikas vidutinio proto ir aukštos moralės, nelabai gabus tiksliesiems mokslams, vaizduotė laki, bet ne per daug, jautrus; visiškai normalus, nors ir kiek maivosi, — beje, tai pastebima vis rečiau ir rečiau. Tuo tarpu iš tikrųjų aš buvau visiškai pamišęs. Paskutinis truputėlis proto, kuris dar buvo man likęs, išgaravo po dviejų atsitikimų, iš kurių vienas buvo viešas, o antras privatus.

Pirmasis buvo tikra staigmena: 1914 metų liepos mėnesį dar buvo keletas blogų žmonių; bet rugpjūčio 2-ąją staiga valdžią paėmė ir įsiviešpatavo dorybė: visi prancūzai tapo geri. Senelio priešai puolė jam į glėbį, leidėjai išėjo savanoriais, smulkūs žmogeliai tapo pranašais: mūsų draugai, atėję į namus, kartodavo išmintingus ir paprastus savo sargo, laiškininko, santechniko žodžius, visi aikčiojo, išskyrus senelę, aiškiai įtartiną asmenybę. Aš buvau sužavėtas: Prancūzija man vaidino komediją, o aš vaidinau komediją jai. Tačiau karas man greitai nusibodo: jis taip menkai tesutrikdė mano gyvenimą, kad aš būčiau, be abejo, jį užmiršęs; tačiau pasibjaurėjau juo tada, kai apsižiūrėjau, jog dėl jo sumažėjo man knygų. Iš kioskų pradingo mano mėgstami leidiniai; Amu Galopenas, Žo Valis, Žanas de la Iras išsiskyrė su savo įprastais herojais, paaugliais, mano broliais, kurie keliavo biplanu ar hidroplanu aplink pasaulį ir kovėsi dviese ar trise prieš šimtus; prieškariniai kolonialistiniai romanai užleido vietą kariniams, kur knibždėjo jungos, jauni elzasiečiai ir našlaičiai, savo pulkų talismanai. Nekenčiau šių naujų atėjūnų. Mažuosius nuotykių ieškotojus iš džiunglių laikiau vunderkindais, nes jie žudė vietinius gyventojus, kurie, šiaip ar taip, buvo suaugę žmonės: pats būdamas vunderkindas, aš juose matydavau save. O ko buvo verti šie pulko sūnūs, kai viskas vyko nepriklausomai nuo jų? Individualus heroizmas nublanko: kovoje prieš laukinius jis turėjo tobulesnius ginklus, o ką padarysi prieš vokiečių patrankas? Reikėjo kitų patrankų, artileristų, armijos. Tarp narsių kareivių, kurie glostė jam galvą ir gynė jį, vunderkindas vėl tapo vaiku; o kartu su juo ir aš. Kartkartėmis autorius iš pasigailėjimo pavesdavo man nunešti kokį laišką, vokiečiai paimdavo mane į nelaisvę, aš jiems keletą kartų išdidžiai atsikirsdavau ir paskui pabėgdavau, grįždavau į savųjų pozicijas, pranešdavau apie atliktą užduotį. Mane, žinoma, sveikindavo, tačiau be tikro entuziazmo, ir tėviškose generolo akyse nesutikdavau susižavėjusių našlių ir našlaičių žvilgsnio. Aš išleidau iš rankų iniciatyvą: priešai buvo mušami, ir karas bus laimėtas be manęs; didvyriškumo monopoliją vėl pasisavino suaugusieji, man tik pavykdavo pakelti kokio žuvusiojo šautuvą ir keletą kartų iššauti, tačiau nė karto Amu Galopenas nei Žanas de la Iras neleido man pasišvaistyti durtuvu. Buvau herojus-mokinukas ir nekantriai laukiau, kada man sueis šaukiamieji metai. Arba, tiesą sakant, ne, laukiau ne aš: laukė pulko sūnus, Elzaso našlaitis. Aš atsiskirdavau nuo jų, užversdavau knygą. Rašyti — ilgas nelengvas darbas, aš tai žinojau, — turėsiu sukaupti visą kantrybę. Užtat skaityti — šventė: aš norėjau visos garbės, ir tuojau pat. O kokią ateitį man siūlė? Kareivio? Kokie niekai! Juk vienas kareivis, atskirai paimtas, ne kuo vertesnis už vaiką. Šturmuoti jis eina kartu su kitais, ir mūšį laimi pulkas. Man neįdomu buvo dalyvauti bendroje pergalėje. Amu Galopenas, norėdamas, kad kuris nors karys pasižymėtų, nesugalvodavo nieko gudresnio, kaip pasiųsti jį gelbėti sužeisto kapitono. Toks aklas atsidavimas mane erzino: vergas geibi šeimininką. Be to, tai tebuvo atsitiktinis žygdarbis: karo metu narsa išdalinama visiems; jei šita laimė būtų tekusi kitam kareiviui, jis būtų padaręs lygiai taip pat. Aš niršau: prieškarinis didvyriškumas labiausiai mane žavėjo savo vienišumu ir nesavanaudiškumu: nusigręžęs nuo blankių kasdieniškų dorybių, nešykštėdamas susikūriau žmogų pagal savo reikalavimus. „Kelionė aplink pasaulį hidroplanu“, „Paryžiaus berniūkščio nuotykiai“, „Trys boiskautai“ — visi šie šventi tekstai buvo man gairės mirties ir prisikėlimo kelyje. Ir štai staiga jų autoriai mane išdavė: heroizmą jie padarė prieinamą visiems; narsumas ir pasiaukojimas tapo kasdieninėmis dorybėmis, maža to — jie buvo nužeminti ligi elementarios pareigos lygio. Atitinkamai pasikeitė ir aplinka: didelę nuostabią saulę ir individualistinę ekvatoriaus šviesą užtemdė kolektyviniai Argonos rūkai.