Жан-Поль Сартр - Žodžiai

Antrasis atsitikimas įvyko 1915 metų spalio mėnesį: man buvo dešimt metų ir trys mėnesiai, toliau nebegalima buvo nė galvoti mane laikyti uždarytą namie. Šarlis Šveiceris sutramdė savo senas nuoskaudas ir įrašė mane į Henriko IV licėjaus parengiamąją klasę eksternu.

Pirmasis mano rašinys klasėje buvo blogiausias. Aš, jaunas feodalas, mokymą laikiau asmeniniu ryšiu tarp žmonių: panelė Mari Luiza savo žinias man perteikė iš meilės, o aš jas priėmiau iš gerumo, iš meilės jai. Paskaitos ex cathedra, skirtos visiems, demokratinis įstatymo šaltumas mane glumino. Nuolat lyginant save su kitais, mano įsivaizduotas pranašumas bematant išgaravo: visuomet atsirasdavo, kas atsakydavo geriau ir greičiau negu aš. Buvau pernelyg mylimas, kad suabejočiau savim; tad iš visos širdies gėrėjausi draugais ir nepavydėjau jiems — mano eilė dar ateis. Kai man bus penkiasdešimt metų. Žodžiu, smukau, dėl to nesisielodamas; šalto įniršio apimtas, stropiai atiduodavau bjauriausius rašinius. Senelis jau ėmė raukti kaktą; motina paskubėjo susitikti su ponu Olivjė, mano klasės auklėtoju. Jis priėmė mus mažyčiame viengungiškame bute; motina kalbėjo savo melodingu balsu; aš stovėjau šalia jos fotelio ir klausiausi, pro dulkėtus lango stiklus žiūrėdamas į saulę. Motina bandė įrodyti, kad aš daugiau vertas, negu rodo mano mokykliniai darbai: skaityti išmokęs be niekieno pagalbos, rašąs romanus; išsekus argumentams, ji prisipažino, jog aš gimęs dešimties mėnesių: geriau iškepęs negu kiti, geriau iškilęs, labiau apskrudęs, mat ilgiau krosnyje buvęs. Ponas Olivjė klausėsi atidžiai, paveiktas labiau jos žavesio negu mano nuopelnų. Tai buvo aukštas, išdžiūvęs, plikas vyras didžiule galva, įkritusiomis akimis, vaškiniu veidu, su kuokšteliu rusvų šerių po kumpa nosimi. Jis atsisakė man duoti privačias pamokas, tačiau pažadėjo mane „prižiūrėti“. Man to ir tereikėjo: per pamokas aš gaudydavau jo žvilgsnį; jis kalbėdavo tik man, buvau tuo įsitikinęs; patikėjau, jog jis mane myli, ir aš mylėjau jį, o keletas šiltų žodžių galutinai viską sutvarkė: be jokių pastangų aš tapau gana geru mokiniu. Senelis murmėdavo, tikrindamas mano trimestrinius pažymėjimus, tačiau atsiimti manęs iš licėjaus nebegalvojo. Penktoje klasėje mokytojai pasikeitė, ypatingoji priežiūra pasibaigė, bet aš jau buvau apsipratęs su demokratija.

* * *

Pradėjęs lankyti mokyklą, rašyti nebeturėjau laiko, o įgijęs naujų pažįstamų, visai netekau ir noro. Pagaliau aš turiu draugų! Mane, miesto sodų atstumtąjį, čia priėmė iš karto ir visai paprastai; tiesiog negalėjau patikėti tokia laime. Tiesą sakant, naujieji mano draugai buvo kur kas panašesni į mane, kaip jaunieji Pardajanai, kažkada sužeidę man širdį: tai buvo eksternai, mamyčių sūneliai, uolūs mokiniai. Nesvarbu — aš džiūgavau. Gyvenau du gyvenimus. Namie maiviausi, tebevaidinau suaugusįjį. Tačiau vaikai tarp savęs nepakenčia vaikiškumo: jie tikri vyrai. Kas dieną, kaip vyras tarp vyrų, išeidavau iš licėjaus kartu su trimis Malakenais — Žanu, Renė ir Andrė, su Poliu ir Norberu Meirais, Brenu, Maksu Berko ir Greguaru; mes lakstydavome šūkaudami po Panteono aikštę, ir tai būdavo didžios laimės valandėlė: aš nusiplaudavau šeimyninę komediją; nė kiek nebesistengdavau kuo nors pasižymėti, juokdavausi kartu su visais, kartodavau komandas, sąmojus, tylėdavau, klausydavau, darydavau tai, ką darė šalia manęs stovintys vaikai, teturėjau vieną troškimą — neišsiskirti. Buvau santūrus, tvirtas ir linksmas, jaučiausi nulietas iš plieno ir pagaliau atsipalaidavęs nuo egzistavimo nuodėmės: mes žaisdavome sviediniu tarp „Didžiųjų žmonių“ viešbučio ir Žano Žako Ruso statulos, ir aš buvau nepamainomas: the right man in the right place. Aš nebeturėjau ko pavydėti ponui Simono; kam gi Meiras, norėdamas apgauti Greguarą, papasuotų sviedinį, jeigu čia, šioje vietoje, dabar nebūtų manęs ? Kokios banalios ir niūrios dabar man atrodė anos svajonės apie garbę, palyginti su šiais intuicijos blyksniais, parodžiusiais man, kad aš reikalingas.

Deja, jie geso greičiau negu įsidegdavo. Žaidimai mus „pernelyg įaudrindavo“, kaip sakė mūsų mamos, ir kartais atskiros mūsų grupelės virsdavo vieninga minia, kuri mane prarydavo; tačiau mes niekad negalėdavome ilgam pamiršti savo tėvų: jie tartum būdavo kartu su mumis ir greitai sugrąžindavo mus į grupinę gyvulijos kolonijų vienatvę. Mūsų bendrija, gyvuodama be tikslo, be siekimų, be hierarchijos, buvo labai nepastovi: čia visiškai susiliedavo, čia vėl išsiskirstydavo. Visi kartu mes gyvenome tikrą gyvenimą, tačiau negalėjome atsikratyti nuojautos, kad esame tik paskolinti vieni kitiems, o iš tikrųjų kiekvienas atskirai priklausome siauram, galingam ir primityviam kolektyvui, kuris kala kerinčius mitus, patsai save apgaudinėja ir mums primeta savo valią. Lepinami ir lojalūs, jautrūs, protingi, išmokyti gerbti tvarką, nepakęsdami prievartos ir neteisybės, vienijami ir skiriami širdy nešiojamo įsitikinimo, kad pasaulis sukurtas mums ir kad mūsų kiekvieno tėvai geriausi pasauly, mes rūpinomės, kad nieko neįžeistume, būtume mandagūs net žaisdami. Patyčios ir šiurkštūs juokai buvo griežtai smerkiami; jei kuris įsikarščiuodavo, tą visi apstodavo, ramindavo, priversdavo atsiprašyti, Žano Malakeno ar Norbero Meiro lūpomis jį bardavo jo paties motina. Beje, visos šios damos buvo tarpusavy pažįstamos ir viena kitai nieko nedovanodavo: jos persakydavo viena kitai mūsų pokalbius, kritiškas pastabas, nuomonę apie kitus; tuo tarpu mes, sūnūs, nesakydavome kitiems, ką jos kalba. Mano motina kartą parėjo iš ponios Malaken įsižeidusi, mat pastaroji trumpai ir aiškiai pasakiusi: „Andrė laiko Pulu pamaiva“. Aš dėl to nė kiek nesisielojau: taip kalba tarpusavy motinos; ant Andrė nė kiek nesupykau ir nė puse žodžio neužsiminiau jam apie šią istoriją. Trumpai tariant, mes gerbėme visą pasaulį, turtingus ir vargšus, kareivius ir civilius, jaunus ir senus, žmones ir gyvulius; niekinome tik tuos, kurie gyveno pusiau pensione ir internate: matyt, jie labai nusikalto, kad šeimos jų atsisakė; galbūt jų tėvai buvo blogi, tačiau nuo to niekas nesikeitė: vaikai tėvus turi tokius, kokių jie yra verti. Vakarais, nuo ketvirtos valandos, kai laisvieji eksternai išeidavo, licėjus virsdavo galvažudžių landyne.

Toks apdairumas draugystėje neapsieina be tam tikro šaltumo. Atėjus atostogoms, mes išsiskirdavome be gailesčio. O vis dėlto aš mylėjau Berko. Jis buvo našlės sūnus, o man kaip brolis; gražus, gležnas ir tykus berniukas. Aš negalėjau atsižiūrėti į jo ilgus juodus plaukus, sušukuotus kaip Žanos d’Ark. Bet svarbiausia — mudu abu didžiavomės, kad viską esame skaitę, ir, pasitraukę į nuošalų mokyklos kiemo kampelį, kalbėdavomės apie literatūrą, tai yra šimtus kartų su didžiausiu malonumu vardindavome kūrinius, perėjusius per mūsų rankas. Vieną kartą jis pažvelgė man į akis apsėstojo žvilgsniu ir prisipažino norįs rašyti. Vėliau man teko jį sutikti retorikos klasėje, jis tebebuvo toks pat gražus, bet sirgo džiova; mirė jis aštuoniolikos metų.

Mes visi, net ir išmintingasis Berko, žavėjomės Benaru, visuomet sušalusiu ir apvalučiu berniuku, panašiu į viščiuką. Garsas apie jo nuopelnus pasiekė mūsų motinas, kurios, nors ir su apmaudu, be paliovos rodė jį mums kaip pavyzdį, tačiau vis tiek mūsų nuo jo neatgrasė. Taigi spręskite apie beatodairišką prisirišimą prie jo: jis buvo pusiau pensione, o mes jį dėl to tik dar labiau mylėjome ir laikėme garbės eksternu. Vakare namie, degant lempai, galvodavome apie šitą misionierių, pasilikusį džiunglėse atversti internato žmogėdrų, ir mums būdavo ne taip baisu. Reikia pasakyti, kad internate jį taip pat gerbė. Dabar man sunku suprasti tokios vieningos nuomonės priežastis. Benaras buvo švelnus, malonus, jautrus; ir iš visų dalykų pirmasis. Be to, jo motina leido jį mokytis per didelį vargą. Mūsų motinos nedraugavo su šita siuvėja, tačiau dažnai pasakodavo apie ją, kad mes įvertintume motiniškos meilės didybę; o mes galvojome tik apie Benarą: jis buvo šios nelaimingos moters pasididžiavimas ir džiaugsmas; mes jautėme sūniškos meilės didybę; žodžiu tariant, visi graudinosi dėl šių dorų vargšų. Tačiau to dar nebūtų pakakę: svarbiausia — Benaras gyveno tik dalį gyvenimo; aš jo niekad nemačiau be storo vilnonio šaliko; šypsodavosi jis maloniai, bet kalbėdavo mažai, ir aš pamenu, kad jam buvo uždrausta dalyvauti mūsų žaidimuose. Aš jį ypač gerbiau už tai, kad dėl savo silpnumo jis negali pritapti prie mūsų: jis buvo po stikliniu gaubtu; mums linkčiodavo iš už stiklo, mojuodavo, bet mes likdavome atskirti: mylėjome jį iš tolo, nes, dar tebegyvendamas, jis buvo pasidaręs beasmenis, kaip visi simboliai. Vaikystė moka prisitaikyti: mes jam buvome dėkingi, kad per savo tobulumą jis prarado individualybę. Kalbėdami su juo, mes mėgavomės jo žodžių nereikšmingumu; niekad nematėme jo supykusio ar pernelyg įsilinksminusio; klasėje jis niekad nekeldavo rankos, bet jei mokytojas paklausdavo, jo lūpomis prabildavo pati Tiesa, be dvejojimo ir be užsidegimo — taip, kaip ir pridera kalbėti Tiesai. Jisai stebindavo mūsų vunderkindų gaują, nes buvo geriausias iš mūsų, nors ir ne vunderkindas. Tuo metu mes beveik visi vienaip ar kitaip buvome našlaičiai: tėvai buvo arba mirę, arba kovoję fronte, o tie, kurie, praradę vyrišką orumą, pasiliko, stengėsi per daug nelįsti sūnums į akis; viešpatavo motinos: Benaras mums buvo neigiamų matriarchato dorybių veidrodis.