Жан-Поль Сартр - Žodžiai

Po keleto mėnesių pertraukos nusprendžiau vėl imti plunksną į rankas ir parašyti pagal savo skonį romaną, kuris būtų visiems tiems ponams pamoka. Ėjo 1914 metų spalis, mes dar tebebuvome Arkašone. Motina nupirko man kelis visai vienodus sąsiuvinius: violetiniuose viršeliuose buvo atvaizduota Žana d’Ark su šalmu — laikotarpio žymė. Mergelės globojamas, aš ir pradėjau kareivio Pereno istoriją: jis pagrobia kaizerį, suraišiotąjį parvelka į mūsų apkasus, paskui susirinkusio pulko akivaizdoje iššaukia jį dvikovon, parbloškia ir, pridėjęs peilį prie gerklės, priverčia pasirašyti gėdingą taikos sutartį — grąžinti mums Elzasą ir Lotaringiją. Po savaitės šis pasakojimas man jau buvo įgrisęs ligi gyvo kaulo. Dvikovos idėją pasiskolinau iš nuotykių romanų: Stort-Bekeris, kilmingos šeimos sūnus, tremtinys, užsuka į plėšikų taverną; ten gaujos vado, stipruolio milžino, įžeistas kumščio smūgiu užmuša jį, pats tampa vadu ir pačiu laiku su visa gauja išplaukia piratą laivu. Veiksmas vyko pagal nekintamus ir griežtus dėsnius: Blogio gynėjas laikomas nenugalimu, Gėrio gynėją lydi patyčių šūksniai, ir netikėta jo pergalė apstulbina ir išgąsdina pašaipią minią. Tačiau aš iš neįgudimo pažeidžiau tuos visus įstatymus, ir išėjo taip, kaip visai nenorėjau: kaizeris, kad ir koks žaliūkas, neįgudęs kautis, ir visiems iš anksto aišku, kad Perenas, puikus atletas, jį bematant sudoros. Be to, ir publika priešiškai nusiteikusi: kariai svaido į jį neapykantos žodžius; aš suglumau matydamas, kaip pakrypo reikalai — Vilhelmas II, nusikaltęs, tačiau vienišas, įžeidinėjamas ir spjaudomas, mano akyse uzurpavo karališkąjį mano herojų vienišumą.

Bet buvo ir dar blogiau. Ligi tol niekas nebuvo patvirtinęs nei paneigęs to, ką Luiza vadino mano „išmonėmis“. Afrika — milžiniška, tolima, menkai teapgyvendinta, žinios iš ten ateidavo retai, ir niekas negalėjo įrodyti, kad tenai nėra mano keliautojų, kad jie nešaudo į pigmėjus kaip tik šiuo metu, kai aš pasakoju apie mūšį. Savęs aš dar nelaikiau jų istoriografu, tačiau, tiek prisiklausęs apie romanų tikroviškumą, tikėjau savo pasakose sakąs tiesą: iš kur ji ten atsiranda, nesuvokiau, tik žinojau, kad būsimiems mano skaitytojams viskas turi būti savaime aišku. Ir štai tą nelemtą spalį man teko būti bejėgiu fikcijos ir tikrovės susidūrimo liudininku: mano plunksnos pagimdytas kaizeris buvo nugalėtas ir įsakė nutraukti ugnį; vadinasi, logika reikalavo, kad tasai ruduo atneštų mums taiką; bet laikraščiai ir suaugusieji lyg tyčia kas rytą ir vakarą tvirtino, jog karas užsitęsęs ir taip greit nesibaigsiąs. Aš pasijutau apgautas: likau melagis, kurio tauškalais niekas nepanorės tikėti; žodžiu, susidūriau su prasimanymu. Pirmąkart gyvenime perskaičiau save. Rausdamas iš gėdos. Nejaugi man, man patiko šitos vaikiškos išmonės? Aš vos visai neatsisakiau literatūros. Galų gale nunešiau sąsiuvinį į pliažą ir užkasiau smėlyje. Nemalonus jausmas dingo; vėl atgavau pasitikėjimą savimi: be jokios abejonės, esu pašauktasis, tiktai grožinė literatūra, suprantama, turi savų paslapčių, kurias ji man vieną gražią dieną atskleis. O kol kas dar esu tokio amžiaus, kad turiu būti nepaprastai santūrus. Lioviausi rašęs.

Sugrįžom į Paryžių. Aš amžinai atsisveikinau su Amu Galopenu ir Žanu de la Iru: negalėjau šiems oportunistams atleisti, kad jų, o ne mano tiesa. Supykau ant karo — vidutinybės epopėjos; apimtas kartėlio, pabėgau iš dabarties ir prisiglaudžiau praeityje. Prieš keletą mėnesių, 1913 metų gale buvau aptikęs Niką Karterį, Bufalo Bilį, teksasietį Džeką, Sėdintį Jautį — vos prasidėjus karo veiksmams, šie leidiniai dingo: mano senelio nuomone, jų leidėjas buvo vokietis. Laimė, pas bukinistus krantinėse galėjai rasti beveik visus išėjusius leidinius. Aš tempdavau motiną prie Senos, ir ten mes šniukštinėdavome po visas bukinistų prekydėžes iš eilės nuo pat Orsė stoties ligi Austerlico stoties: kartais parsinešdavome net po penkiolika knygelių iš karto; netrukus aš turėjau penketą šimtų leidinėlių. Kroviau juos lygiomis krūvomis ir be paliovos vis iš naujo skaičiavau, garsiai tardamas paslaptingus pavadinimus: „Nusikaltimas oro balione“, „Sutartis su velniu“, „Barono Mutušimio vergai“, „Dazaaro prisikėlimas“. Patiko man, kad knygelės buvo pageltusios, suteptos, apsitrynusios ir kvepėjo keistu suvytusių lapų kvapu: tai ir buvo suvytę lapai, griuvėsiai, nes karas viskam padarė galą; žinojau, kad paskutinis ilgaplaukio žmogaus nuotykis man taip ir liks amžinai nežinomas, kad niekuomet nesužinosiu, ką paskutinį kart išaiškino seklių karalius: šie vieniši herojai, kaip ir aš, tapo pasaulinio konflikto aukomis, ir todėl aš juos dar labiau mylėjau. Pakakdavo man tik pažiūrėti į spalvotas graviūras viršeliuose, ir svaigdavau iš džiaugsmo. Bufalo Bilis raitas šuoliavo prerijomis, vienur vydamas indėnus, kitur bėgdamas nuo jų. Labiausiai man patiko Niko Karterio iliustracijos. Jos bet kam gali atrodyti monotoniškos: beveik visose didysis seklys triuškina savo priešus arba pats yra talžomas. Bet šitos peštynės vyksta Manheteno gatvėse, dykvietėse, kur aplinkui riogso rusvos tvoros ar trapios išdžiūvusio kraujo spalvos kubinės konstrukcijos; mane jos žavėjo, aš vaizdavausi puritonišką ir kruviną miestą, kurį iš visų pusių kėsinasi praryti begalinės savanos platybės; ir nusikaltimas, ir dorybė — abu čia yra už įstatymo ribų: ir žmogžudys, ir kovotojas už teisybę čia vienodai laisvi ir galingi, ginčai sprendžiami tamsoje peilio kirčiais. Šiame mieste, kaip ir Afrikoje, tos pačios saulės svilinamas heroizmas vėl virto nenutrūkstama improvizacija: iš čia mano aistra Niujorkui.

Užmiršau ir karą, ir savo įgaliojimus. Kai mane kas paklausdavo: „Ką tu veiksi užaugęs?“ — aš maloniai ir kukliai atsakydavau, jog rašysiu, tačiau svajones apie garbę ir dvasinę gimnastiką jau buvau palikęs nuošaly. Galbūt kaip tik dėl to 1914 metai buvo laimingiausi mano vaikystės metai. Mudu su motina tuomet buvome abu to paties amžiaus ir niekad nesiskirdavome. Ji mane vadino savo riteriu, savo mažyčiu vyru; aš jai pasisakydavau viską. Daugiau negu viską: literatūra, uždaryta manyje, pavirto čiauškėjimu ir veržėsi pro burną; aš be paliovos šnekėjau, apsakinėdamas tai, ką mačiau, ką Ana Mari matė ne blogiau už mane, — namus, medžius, žmones; prasimanydavau įvairių jausmų, kad paskui turėčiau malonumą jais pasidalinti su ja, tapau energijos transformatoriumi: pasaulis naudojosi manim, kad galėtų tapti žodžiu. Viskas prasidėdavo nuo kažkieno šnekos mano galvoje. Tas kažkas sakydavo: „Aš einu, sėduosi, geriu vandenį, valgau migdolinį saldainį“. Aš garsiai be paliovos kartodavau šį komentarą: „Aš einu, mama, geriu vandenį, sėduosi“. Man atrodė, jog turiu du balsus, kurių vienas — nevisiškai mano ir nepriklausąs nuo mano valios — diktuoja antrajam savo kalbas; nusprendžiau, jog esu dvilypis. Toksai nežymus sutrikimas tęsėsi ligi vasaros: jis vargino, erzino mane ir galų gale įvarė baimę. „Mano galvoje kažkas kalba“, — pasakiau motinai, tik dar gerai, kad ji nesusirūpino.

Tai nedrumstė mano laimės nei mūsų susitarimo. Mes turėjome savo mitus, savo mėgstamus žodelius, savo įprastinius pokštus. Beveik ištisus metus aš bent vieną iš dešimties sakinių baigdavau šiais žodžiais: „Bet tai nesvarbu“, tardamas juos su nuolankia ironija. Sakydavau: „Štai didelis baltas šuo. Jis ne baltas, o pilkas, bet tai nesvarbu“. Mudu įpratome epiniu stiliumi pasakotis menkiausius kasdieninius nuotykius, kai tik jie įvykdavo; kalbėdavome apie save trečiuoju daugiskaitos asmeniu. Mudu laukiame autobuso, jis pravažiuoja nesustojęs pro šalį; tuomet vienas iš mūsų šūkteli: „Jie treptelėjo koja į žemę, keikdami dangų“ — ir abu pasileidžiame kvatoti. Žmonėse mudu puikiai vienas kitą suprasdavome — pakakdavo menkiausio mirktelėjimo. Krautuvėje ar cukrainėje pardavėja pasirodė mums juokinga, ir išėjus motina man sako: „Aš nežiūrėjau į tave, bijojau prunkštelėti jai į veidą“. Ir aš didžiuodavausi savo galia: ne tiek jau daug yra vaikų, kurie vienu žvilgsniu priverstų motiną prunkštelėti juokais. Būdami bailūs, abu išsigąsdavome drauge: kartą, vaikščiojant krantine, aš aptikau dvylika Bufalo Bilio knygelių, kurių dar neturėjau; motina jau ketino mokėti pinigus, bet tuo tarpu priėjo riebaus išblyškusio veido vyriškis anglies juodumo akimis, pomaduotais ūsais, madinga šiaudine skrybėle ant galvos ir, šypsodamasis saldžia to meto gražeivų šypsena, įžūliai įsistebeilijo į mano motiną, tačiau užkalbino mane: „Lepina tave, mažyli, lepina tave!“ — bėrė jis greitai. Iš pradžių aš tik įsižeidžiau: nemėgau taip iš karto būti tujinamas; tačiau pastebėjau maniakišką jo žvilgsnį, ir akimirksniu Ana Mari ir aš pavirtome viena būtybe — išsigandusia mergaite, kuri atšoko atatupsta. Vyriškis suglumęs nuėjo. Aš pamiršau tūkstančius veidų, tačiau šitą riebią fizionomiją prisimenu ir šiandien; aš nieko nežinojau apie kūnišką gyvenimą ir nėmaž nesuvokiau, ko tasai žmogus iš mūsų norėjo, tačiau geismas būna toks akivaizdus, kad pasirodė, jog aš supratau, kad viskas man kažkokiu būdu atsiskleidė. Tą geismą suvokiau per Aną Mari; per ją išmokau nujausti patiną, jo bijoti, neapkęsti. Šis atsitikimas mus dar labiau suartino: griežta veido išraiška aš tipenau šalia motinos, laikydamas ją už rankos, ir buvau tikras, jog saugau ją. Argi tai ne anų vaikystės metų prisiminimas: dar ir šiandien aš su malonumu žiūriu, kaip pernelyg rimtas berniukas oriai ir švelniai šnekučiuojasi su savo motina — vaiku; patinka man ši jautri ir baikšti draugystė, gimusi toli nuo vyrų ir priešiška jiems. Neatitraukdamas akių, žiūriu į tokią vaikišką porą ir tik paskui, prisiminęs, kad esu vyras, nusigręžiu.