Жан-Поль Сартр - Žodžiai

Žinoma, ši apgavikiška operacija mane saugojo nuo pagundos pamilti save. Sunaikinimo pavojui gresiant, kiekvienas iš mano draugų ieškojo priedangos dabartyje; pastebėjęs, kad žemiškojo gyvenimo niekas negali atstoti, kiekvienas laikė save jaudinančia, brangia, vienintele būtybe; kiekvienas patiko sau pačiam, tiktai aš — numirėlis — sau nepatikau: man rodės, esu vidutinybė, esu nuobodesnis net už didįjį Kornelį, o mano, kaip subjekto, ypatumai mano paties akyse tebuvo vertingi tuo, kad ruošė dirvą akimirkai, kai virsiu objektu. Ar tai reiškia, kad buvau kuklesnis? Ne, tiktai gudresnis: mylėti save pavedžiau savo palikuonims; vieną gražią dieną aš kuo nors sužavėsiu šiandien dar negimusius vyrus ir moteris, suteiksiu jiems laimę. Buvau dar piktesnis ir klastingesnis: aš sugrįždavau slapčia gelbėti šio gyvenimo, kuris man atrodė nuobodus ir iš kurio sugebėjau pasidaryti vien priemonę numirti; žiūrėjau į jį ainių akimis, ir jis atrodė man kaip jaudinanti, nuostabi pasaka, mano išgyventa dėl visų; ir mano dėka niekam nebereikės jos gyventi, užteks tik paskaityti. Mane apėmė tikras įnirtis: ateitim pasirinkęs didžio numirėlio praeitį, bandžiau gyventi atvirkščia tvarka. Tarp devynerių ir dešimties savo amžiaus metų aš pasidariau visiškai pomirtinis.

Kaltė dėl to tenka ne vien tiktai man: senelis auklėjo mane retrospektyvinėmis iliuzijomis. Bet nė jis pats dėl to nekaltas, ir aš nėmaž ant jo už tai nepykstu: toksai miražas — kultūros vaisius. Kai nebelieka liudininkų, didžio žmogaus mirtis amžinai nustoja buvusi žaibo kirčiu, laikas paverčia ją charakterio bruožu. Kas seniai miręs, tas miręs nuo pat gimimo: per savo krikštą jis nė kiek ne mažiau negyvas kaip per paskutinį patepimą, jo gyvenimas priklauso mums, mes galime į jį įeiti pro vieną galą, pro antrą, pro vidurį, plaukti pasroviui ar prieš srovę, kaip patinka: chronologinė tvarka suirusi; atkurti jos nebeįmanoma: šis personažas daugiau niekuo neberizikuoja, jis netgi nesučiaudės, jei kas pakutens jo šnerves. Jo gyvenimas lyg ir eina toliau, bet vos tik mes pabandome mirusįjį atgaivinti, visi jo gyvenimo įvykiai pasidaro vienalaikiai. Veltui jūs bandysite stoti jo vieton, dėsitės, kad turite tas pačias aistras, tas pačias abejones, tuos pačius prietarus, atgaivinsite sutramdytą pasipriešinimą, trumpalaikį nekantravimą ar būgštavimus, — jūs vis viena vertinsite jo elgesį pagal tuos rezultatus, kurių negalima buvo numatyti, ir pagal tas žinias, kurių jis neturėjo, vis vien apgaubsite iškilmingumo aureole tuos įvykius, kurie paliko pėdsakus jame, nors pats jis jų beveik nepastebėjo. Štai ir miražas: ateitis realesnė už dabartį. Nieko stebėtina: praėjusio gyvenimo pradžia vertinama pagal pabaigą. Velionis lieka pusiaukelėje tarp būtybės ir vertės, tarp gryno fakto ir jo rekonstrukcijos; jo istorija virsta tam tikra uždara kreive ir reziumuojasi kiekviename jos taške. Po Araso salonus vaikšto jaunas advokatas, šaltas, manieringas, ir nešiojasi po pažastim savo galvą, nes jis — tai velionis Robespjeras; iš galvos laša kraujas, tačiau ant kilimo dėmių nelieka; niekas iš ten esančių jos nepastebi, tuo tarpu mes matom tik ją; turės dar praeiti penkeri metai, kol ji nuriedės į pintinę, o čia ji jau nukirstąjį deklamuoja madrigalus, nors ir su atkarusiu žandikauliu. Jei ši optinė klaida atleidžiama, ji daugiau nebekliudo: galima ją ištaisyti; tačiau to meto kultūros tarnai ją maskavo, nors iš jos sėmėsi idealizmo. Jie piršo mintį, jog didi idėja, panorusi užgimti, rekvizuoja sau moters įsčiose didį žmogų, kuris ją išnešios; ji išrenka jam socialinę padėtį, aplinką, tiksliai atseikėja jo artimiesiems proto ir nesupratingumo, reglamentuoja jo auklėjimą, pastato kelyje kliūtis, kurias reikės nugalėti, brūkšnys po brūkšnio nubrėžia nepastovų charakterį, kurio nelygumus tvarko ji pati tol, kol šitaip rūpestingai išpuoselėtas vaisius perplyšta ir į pasaulį ateina ji. Tai niekur nebuvo pasakyta, tačiau viskas bylojo, kad priežasčių ryšyje glūdi kita tvarka, atvirkščia ir paslaptinga.

Šiuo miražu aš entuziastingai pasinaudojau savo likimui galutinai apdrausti. Paėmęs laiką, apverčiau jį aukštyn kojom, ir viskas tapo aišku. Pradžią padarė nedidukė tamsiai mėlyna knygelė su patamsėjusiomis auksinėmis puošmenomis, kurios standūs lapai atsidavė lavonu, o pavadinimas buvo: „Žymiųjų žmonių vaikystė“. Įrašas liudijo, kad mano dėdė Žoržas buvo gavęs ją 1885 metais kaip antrąją premiją už gerą aritmetikos mokymąsi. Aptikau ją dar savo egzotiškųjų kelionių metu, pasklaidžiau ir su nepasitenkinimu numečiau: tie jauni išrinktieji nė iš tolo nebuvo panašūs į vunderkindus; o mane su jais siejo nebent lėkštos jų dorybės, ir aš negalėjau suprasti, kodėl apie juos kalbama. Galų gale knyga dingo: nusprendžiau ją nubausti paslėpdamas. Po metų išgriozdžiau visas lentynas, ieškodamas jos: aš pasikeičiau, vunderkindas tapo dideliu žmogum, nešančiu vaikystės jungą. Ir kaip keista — knyga taip pat buvo pasikeitusi. Žodžiai tebebuvo tie patys, bet jie pasakojo apie mane. Pajutau, kad ši knyga mane pražudys, ėmiau jos nekęsti ir bijoti. Kiekvieną dieną, dar neatvertęs jos, sėsdavausi prie lango: jei kas — man akis praplautų tikroji dienos šviesa. Šiandien man iš tikrųjų juokingi atrodo tie, kurie dejuoja dėl blogos Fantomą arba Andrė Žido įtakos: nejaugi jie nežino, kad vaikai nuodus pasirenka patys? Aš rijau savo nuodus su nerimastingu narkomano atkaklumu. O atrodė jie tokie nepavojingi. Jauni skaitytojai buvo drąsinami: būdamas paklusnus ir mylėdamas tėvus, gali pasiekti viską, netgi tapti Rembrantu arba Mocartu; trumpučiuose apsakymuose buvo kalbama apie paprasčiausius berniukus ir ne mažiau paprastus užsiėmimus, tiktai berniukai būdavo jautrūs, pamaldūs ir vadinosi Žanas, Žanas Žakas, Žanas Batistas, — visi jie, kaip ir aš, buvo savo artimiesiems dangaus dovana. Bet nuodai buvo štai kur: nė karto nepaminėdamas Rasino, Ruso nei Moljero pavardės, autorius, kur tik įmanydamas, darė užuominas apie jų būsimą didybę, lyg tarp kita ko viena kita detale primindamas jų veikalus ar žinomiausius žygius, ir taip sumaniai rezgė pasakojimą, kad menkiausias nuotykis tapdavo suprantamas tik vėlesniųjų įvykių šviesoje: kasdienybės bruzdesį apgaubdavo didi legendinė tyla — ateitis, ir viskas pasikeisdavo. Kažkoks Sancijas mirtinai troško pamatyti popiežių; galiausiai jis pasiekė savo — vieną dieną, kai Šventasis Tėvas ėjo per aikštę, jį nuvedė tenai; vaikiūkštis žiūrėjo pabalęs, išpūtęs akis, o kai jo pagaliau kažkas paklausė: „Tu tikriausiai patenkintas, Rafaeli? Bent jau prisižiūrėjai į Šventąjį Tėvą?“, jis, nieko nesuprasdamas, atsakė: „Kokį Šventąjį Tėvą? Aš mačiau tik daugybę visokių spalvų!“ Kitą kartą mažasis Migelis, svajojantis apie karinę karjerą, sėdėjo po medžiu ir mėgaudamasis skaitė riterių romaną; staiga jis pašoko, išgirdęs perkūniškai žlegsint geležis: tai buvo senas pamišęs plikbajoris iš kaimynystės, jis šauniai jojo ant savo kuino ir taikė surūdijusia ietim į malūną. Per pietus Migelis taip įdomiai ir su tokiomis juokingomis grimasomis pasakojo apie raitelį, jog visi leipo juokais; bet vėliau savo kambary jis nusviedė ant grindų romaną, sutrypė jį kojomis ir ilgai kūkčiodamas verkė.

Tie vaikai klydo: jie tarėsi veikią ir kalbą taip, kaip jiems į galvą ateina, o tuo tarpu menkiausias jų žodelis turėjo konkretų tikslą — jis pranašavo jų Likimą. Mudu su rašytoju už jų nugarų susižvalgydavome, atlaidžiai šypsodamiesi; aš skaičiau šių tariamų vidutinybių gyvenimo aprašymus taip, kaip Dievas buvo juos sumanęs: nuo galo. Iš pradžių aš džiūgavau: tai buvo mano broliai, jų garbė ateity bus mano garbė. O paskui viskas apsivertė: aš atsidūriau kitoje puslapio pusėje, knygos viduje: Žano Polio vaikystė buvo panaši į Žano Žako ar Žano Batisto, ir kas tiktai jam atsitikdavo, viskas būdavo nepaprastai pranašinga. Tačiau šį kartą autorius susižvalgydavo ne su manim, o su mano tolimais vaikaičiais. Šie ateity gyvensiantys vaikai, kurių aš neįsivaizdavau, apžiūrinėdavo mane nuo mirties ligi gimimo, o aš be paliovos jiems davinėjau ženklus, pats jų nesuprasdamas. Aš virpėjau, persmelktas savo mirties šalčio, tikrosios kiekvieno mano krustelėjimo prasmės; netekęs teisių į save, mėgindamas išsiveržti iš knygos vidaus, vėl atsidurti skaitytojų pusėje, pakeldavau galvą, šaukdavausi dienos šviesos; bet, pasirodo, ir tai būdavo ženklas. Kaip šį ūmų nerimą, šią abejonę, šį akių ir kaklo pasukimą išsiaiškins 2013 metais tie, kurie turės jau abu raktus į mane: kūrybą ir mirtį? Iš knygos ištrūkti negalėjau: seniai jau buvau ją perskaitęs, bet likau joje vienu iš personažų. Akylai sekiau save: prieš valandą čiauškėjau su motina — ką gi aš jai pranašingo pasakiau? Prisiminiau kai kuriuos žodžius, kartojau juos balsu, bet nieko iš to nepaaiškėjo. Sakiniai slidinėjo, aš negalėjau jų perprasti: mano paties balsas ausyse skambėjo kaip svetimas, po mano galvą, grobdamas mintis, siautėjo kažkoks šelmiškas angelėlis, jis buvo ne kas kitas, kaip XXX amžiaus šviesiaplaukis berniūkštis, sėdintis priešais langą ir pro knygą stebintis mane. Pašiurpęs iš meilės, jaučiau, kad jo žvilgsnis prismeigė mane prie mano tūkstantmečio. Aš ėmiau apsimetinėti: sugalvodavau ir sakydavau kam nors dvejaip suprantamus žodžius. Ana Mari įėjusi rasdavo mane kažką rašinėjantį prie piupitro ir sakydavo: „Kaip tamsu! Mano mažulis susigadins akis“. Man būdavo puiki proga lyg niekur nieko atsakyti: „Aš galėčiau rašyti net ir tamsoje“. Ji juokdavosi, vadindavo mane kvailučiu, uždegdavo šviesą; kas turėjo įvykti, jau būdavo įvykę — nei ji, nei aš nežinojome, kad aš pranešiau trys tūkstantiesiems metams apie būsimą savo luošumą. Iš tikrųjų paskutinėmis savo gyvenimo dienomis aš — dar aklesnis negu Bethovenas kurčias — apgraibomis kursiu paskutinį savo veikalą; radę rankraštį tarp mano popierių, žmonės su nusivylimu sakys: „Betgi jis nepaskaitomas!“ Netgi ketins išmesti į šiukšlyną. Galiausiai Orijako municipaliteto biblioteka paims jį grynai tik iš pagarbos autoriui, ir šimtą metų jis išgulės pamirštas. Paskui vieną dieną jauni eruditai iš meilės man pabandys jį iššifruoti: viso gyvenimo jiems prireiks atkurti tam, kas, suprantama, bus mano kūrybos viršūnė. Motina išeidavo iš kambario, aš likdavau vienas ir, nieko negalvodamas, palengva sau kartodavau: „Tamsoje!“ Pasigirsdavo sausas klaptelėjimas — tai mano tolimas vaikaitis kažkur užversdavo knygą: jis svajodavo apie savo prosenio vaikystę, ir jo skruostais risdavosi ašaros: „Vis dėlto tiesa, jis rašė tamsoje!“ — atsidusdavo jis.