Жан-Поль Сартр - Žodžiai

Mirtis buvo mano haliucinacija, nes aš nemylėjau gyvenimo, ir kaip tik dėl to ji kėlė man tokį siaubą. Sutapatinęs ją su garbe, nusprendžiau, kad tai mano paskirtis. Panorau numirti; kartais siaubas sukaustydavo man nekantrumą tik visada neilgam; šventasis mano džiaugsmas atgydavo, aš laukdavau akimirkos, kai blykstels žaibas ir aš pavirsiu pelenais. Mūsų gyvenimo planuose neatskiriamai susipynę ketinimai ir išsisukinėjimai; dabar aš aiškiai matau, jog beprotiškas mano sumanymas rašymu išmaldauti atleidimą už savo gyvenimą, nors ir pagyrūniškas, ir melagingas, buvo kažkuo realus: tą patvirtina faktas, kad ir dabar, po penkiasdešimties metų, aš teberašau. Tačiau kai sugrįžtu į pačią pradžią, matau tenai išsisukinėjimą, absurdišką savižudybę; taip, mirties aš troškau labiau negu epopėjos, labiau negu kankinio vainiko. Ilgą laiką baiminausi, kad man nereikėtų baigti amžiaus taip, kaip pradėjau, nežinia kur ir kaip, ir kad beprasmiška mano mirtis nebūtų vien tik beprasmiško mano gimimo atspindys. Pašaukimas viską pakeitė: špagos smūgiai pranyksta, raštai išlieka, aš supratau, kad literatūroje dovanojantysis gali pavirsti savo paties dovana, tai yra grynu objektu. Atsitiktinumas padarė mane žmogumi, dosnumas mane padarytų knyga; aš galėčiau savo tauškalus, savo sąžinę išliedinti bronzinėmis raidėmis, savo gyvenimo tuštybę pakeisti neišdildomais įrašais, kūną — stiliumi, glebnius laiko vingius — amžinybe ir stoti prieš Šventąją Dvasią kalbos nuosėdų pavidalu, tapti žmoniją apsėdusia mintimi, būti pagaliau kuo kitu negu aš pats, kitu negu kiti, kitu negu viskas. Pirmiausia apdovanočiau save viskam atspariu kūnu, o paskui atiduočiau vartotojams. Rašyčiau ne dėl malonumo rašyti, o tam, kad galėčiau tą nemirtingą kūną iškaldinti žodžiuose. Žvelgiant iš kapo aukštumos, mano gimimas man pasirodė esąs kažkokia neišvengiama blogybė, kažkoks grynai laikinas įsikūnijimas, ruošiantis mano atsimainymą: norint atgimti, reikėjo rašyti, o norint rašyti, reikėjo smegenų, akių, rankų; darbą pabaigus, šie organai pranyktų savaime: apie 1955 metus lerva sprogtų, iš jos išlėktų dvidešimt penkios irt folio peteliškės ir, plasnodamos visais puslapiais, nutūptų ant lentynos Nacionalinėje bibliotekoje. Tos peteliškės būčiau aš pats. Aš — dvidešimt penki tomai, aštuoniolika tūkstančių puslapių teksto, trys šimtai graviūrų, tarp kurių — autoriaus portretas. Mano kaulai — oda ir kartonas, mano pergamentinis kūnas kvepia klijais ir grybais, šešiasdešimt kilogramų popieriaus manęs nė kiek nevaržo. Aš atgimstu, pagaliau tampu žmogum, galvojančiu, kalbančiu, dainuojančiu, griaudžiančiu, teigiančiu savo buvimą su kategorišku materijos inertiškumu. Mane ima, atverčia, deda ant stalo, glosto, kartais net subraškina. Iš karto aš tyliu, paskui staiga įsiplieskiu, apakinu, užvaldau iš tolo; erdvė ir laikas — ne kliūtys mano galiai, aš nutrenkiu bloguosius ir ginu geruosius. Niekas negali nuo manęs nusigręžti nei ignoruoti: aš — didysis dievaitis, parankus ir baisus. Mano sąmonė sutrupėjo į šipulėlius, ir tuo geriau. Kitos sąmonės ją suėmė savin. Mane skaito, nuo manąs negali atitraukti akių, mane cituoja, aš visų lūpose, aš — visuotinė ir ypatinga kalba; aš spindžiu smalsumu milijonuose žvilgsnių; tam, kas mane pamilsta, aš esu slapčiausias sielos virpesys, bet jei panori jis mane paliesti, aš pasitraukiu ir dingstu: aš niekur daugiau nebeegzistuoju, aš pagaliau esu! Esu visur: aš — žmonijos parazitas, mano geradarystės ją graužia ir verčia kaskart vis atnaujinti mano nebūtį.

Triukas pavyko: mirtį aš palaidojau, įsupęs į šlovę, ir tegalvojau po to apie pastarąją, pamiršdamas aną, nesuvokdamas, kad abi jos tapačios. Dabar, kai rašau šias eilutes, žinau, jog mano gyvenimas jau praėjo, beliko vieni kiti metai. Ir štai aš puikiai įsivaizduoju ne per daug džiaugsmingą senatvę, kuri jau beldžiasi į duris, ir artėjančią karšatį, ir mylimų žmonių karšatį ir mirtį; savo mirties — niekuomet. Kartais aš ir nepajuntu, kaip savo artimiesiems, tarp kurių yra penkiolika, dvidešimčia, trisdešimčia metų jaunesnių už mane, duodu suprasti, jog man bus labai gaila, kai teks juos pergyventi; jie pasijuokia iš manęs, juokiuosi su jais ir aš, tačiau niekas nuo to nepasikeičia ir nepasikeis. Dar einant devintus metus, viena operacija man buvo pašalintas gebėjimas justi tam tikrą virpulį, kuris esąs mums įgimtas. Po dešimties metų, kai mokiausi Normalinėje mokykloje, kai kurie geriausi mano draugai nuo šitos baimės pašokdavo iš miego, apimti siaubo ar įniršio, o aš knarkdavau kaip garvežys. Vienas iš jų po sunkios ligos tikino mus patyręs visą priešmirtinį siaubą ligi paskutinio atodūsio; labiausiai kamavosi Nizanas: kartais, dar neužmigusiam pasirodydavo, kad jis lavonas, kad akyse jam knibžda kirminai, jis keldavosi, apgraibomis čiupdavo savo dabitišką skrybėlę apvaliu viršum ir dingdavo; po dviejų dienų atrasdavo jį girtą nepažįstamų žmonių draugijoje. Kartais, susibūrę laisvalaikiu, šie mirtininkai pasakodavosi apie nemigos naktis, apie suartėjimą su nebūtim ir suprasdavo vieni kitus iš pusės žodžio. Aš klausydavausi, mylėjau juos ir karštai troškau būti toks, kaip jie, tačiau veltui stengiausi: suvokdavau ir įsimindavau tik banalius laidotuvių posakius: čia gyveni, čia miršti; nežinia, nei kas gyvena, nei kas miršta; valandą prieš mirtį žmogus dar būna gyvas. Neabejodavau, kad jų žodžiuose yra kažkokia prasmė, kurios aš nesugaunu; jaučiausi vienišas ir, pavydo graužiamas, tylėdavau. Galiausiai, jau iš anksto suirzę, jie atsigręždavo į mane: „O tau tai, matyt, nei šilta, nei šalta?“ Aš bejėgiškai ir nuolankiai skėstelėdavau rankomis. Jie piktai kvatodavosi, juos stulbino akivaizdumas, kurio jie niekaip negalėdavo perteikti man: „Nejaugi tu niekad prieš užmigdamas nesi pagalvojęs, kad yra žmonių, kurie miegodami ir numiršta? Nejaugi, valant dantis, tau nė karto neatėjo mintis, kad tai galbūt paskutinis kartas? Tu niekad nepajutai, kaip kažkas spiria skubėti, skubėti, skubėti, kad nebėra kada? Tu laikai save nemirtingu?“ Aš atsakydavau, pusiau norėdamas juos paerzinti, pusiau iš įpratimo: „Žinoma, laikau save nemirtingu“. Gryniausias melas: aš buvau apsidraudęs nuo atsitiktinės mirties, ir daugiau nieko; Šventoji Dvasia užsakė man ilgą darbą, turėjo numatyti ir laiką jam atlikti. Būsimasis šlovingas numirėlis, aš buvau pačios savo mirties apsaugotas nuo katastrofų, kraujo išsiliejimo į smegenis, peritonito: mudu iš anksto numatėme susitikimo laiką; atvykęs per anksti, jos nerasčiau; draugai galėjo iš tikrųjų man priekaištauti, jog niekad apie ją negalvoju: jiems nė į galvą neatėjo, kad aš nė akimirkai nesiliauju ja gyvenęs.

Šiandien pripažįstu, kad jų teisybė: jie priėmė visas žmogiško gyvenimo sąlygas, net ir jo nerimą; tuo tarpu aš pasirinkau dvasinę ramybę; širdies gilumoje iš tikrųjų jaučiausi nemirtingas: iš anksto buvau nužudęs save, nes tik numirėliai gali džiaugtis nemirtingumu. Nizanas ir Mae žinojo, kad jiems lemta tapti žiauraus užpuolimo aukomis, kad jie bus išplėšti iš gyvenimo gyvi ir kupini jėgų. O aš apgaudinėjau save: kad mirtis būtų ne tokia barbariška, nusprendžiau, jog ji — mano tikslas, o gyvenimas — vienintelis patikimas būdas numirti: palengvėle žengiau prie pabaigos, neturėdamas nei kitų vilčių, nei kitokių troškimų, išskyrus tuos, kuriais teks užpildyti savo knygas, įsitikinęs, kad paskutinis mano širdies polėkis bus įrašytas į paskutinio mano raštų tomo puslapį ir kad mirčiai atiteks tik lavonas. Dvidešimt metų Nizanas su beviltišku nekantrumu žvalgėsi į moteris, į automobilius, į visas šios žemės gėrybes: reikėjo viską pamatyti, viską kuo greičiau paimti. Aš taip pat žiūrėjau, tik daugiau stropumo negu geismo spiriamas: mano paskirtis žemėje — ne džiaugtis, bet suvesti balansą. Tai buvo gal per daug patogu: kaip pernelyg paklusnus vaikas, aš iš nedrąsumo, bailumo nusišalinau nuo atviro, laisvo ir Apvaizdos neglobojamo gyvenimo pavojų, įtikinau save, kad viskas iš anksto parašyta, maža to — praėję.