Жан-Поль Сартр - Žodžiai

Tiek jau to. Mami pasakytų: „Nesigilinkite, mirtingieji!“

Mano beprotybė buvo gera tuo, kad iš pat pirmųjų dienų saugojo mane nuo pagundos priskirti save prie „elito“: niekad nemaniau, kad esu iš tų laimingųjų, kurie turi „talentą“; man terūpėjo gelbėtis darbu ir tikėjimu — rankos ir kišenės buvo tuščios. Niekuo nepagrįstas pasirinkimas neiškėlė manęs virš nieko: be aprangos, be įrankių visas pasinėriau į darbą norėdamas išgelbėti visą save. Jei nepasiekiamą amžinąją laimę padėsiu į butaforijos sandėlį, kas man beliks? Visavertis žmogus, sudarytas iš visų žmonių, yra vertas jų visų, o bet kuris jų vertas jo.

Išnašos

Apie dešimtuosius savo gyvenimo metus aš su dideliu malonumu skaičiau „ Transatlantinius laivus Tenai rašoma apie amerikieti berniuką ir jo sesutę, beje, labai dorus vaikus. Skaitydamas aš susitapatinau su berniuku ir per jį pamilau Bidi, mergaitę. Ilgą laiką svajojau parašyti apie du paklydusius vaikus, kurių santykiai yra kraujomaišiški. Šie iliuziniai vaizdai paliko pėdsakų vėlesniuose mano raštuose: Orestas ir Elektra „Musėse“, Borisas ir Ivič „Laisvės keliuose“, Francas ir Lėni „Altanos kaliniuose“. Pastaroji pora yra vienintelė, kuri pereina prie veiksmų. Toks ryšys man buvo patrauklus ne tiek dėl meilės pagundos, kiek dėl draudimo mylėtis: ugnis ir ledas, malonumai ir frustracija kartu, kraujomaiša man patinka tik tada, kai ji platoniška.

Buvo išgelbėtas stebuklingos ašaros.

Būkite atlaidus patys sau - atlaidieji jus mylės; plūskite kaimyną - kiti kaimynai juoksis. Bet jei jūs plaksite savo sielą, visos sielos ims klykti.