Жан-Поль Сартр - Žodžiai

Vyresnio amžiaus rašytojams nepatinka, kai kas nors pernelyg karštai giria jų pirmąjį kūrinį; esu tikras, kad užvis mažiausiai malonumo tokie komplimentai teikia man. Geriausioji mano knyga yra ta, kurią dar tik rašau; po jos eina ką tik išleistoji, tačiau pamažu manyje ima kauptis nepasitenkinimas. Jei kritikai šiandien ją laikys bloga, man, galimas daiktas, bus skaudu, tačiau praeis pusmetis, ir mano nuomonė nebedaug skirsis nuo jų nuomonės. Tik viena sąlyga: kad ir koks menkas ir niekingas jiems atrodytų tas kūrinys, noriu, kad jis būtų laikomas geriausiu iš viso to, ką esu prieš tai sukūręs; sutinku, kad visa mano kūryba būtų nuvertinta, tačiau chronologinė hierarchija turi būti išlaikyta, nes ji — vienintelis laidas, kad rytoj padarysiu geriau, poryt — dar geriau ir galiausiai sukursiu šedevrą.

Savęs aš, žinoma, neapgaudinėju: aiškiai matau, kad mes kartojamės. Tačiau šis vėliau įgytas supratimas, nors ir graužia senąjį mano įsitikinimą, visai jo sugriauti negali. Mano gyvenimą seka keletas rūsčių liudytojų, kurie nieko man neatleidžia; dažnai jie mane sučiumpa traukiantį seną giesmelę. Pasako man tai, aš jais patikiu ir staiga paskutinę akimirką imu džiaugtis: vakar aš buvau aklas; šiandien jau pažengiau į priekį, nes supratau, jog nebedarau pažangos. Kartais pats sau esu kaltinimo liudytojas. Pavyzdžiui, prisimenu, kad prieš porą metų parašiau puslapį, kuris man dabar kaip tik praverstų. Ieškau, bet nerandu; tuo geriau: tinginio apimtas, būčiau seną gabalą įkišęs į naują veikalą; šiandien rašau kur kas geriau negu tada — perkursiu jį iš naujo. Baigęs darbą, atsitiktinai aptinku aną užmestąjį lapą. Išsižioju: neskaitant keleto kablelių, ten išreikšta ta pati mintis ir tais pačiais žodžiais. Suabejoju, bet paskui šį pasenusį dokumentą išmetu į šiukšlių dėžę, sau pasilikdamas naująjį variantą: jis kažkuo vis dėlto geresnis už senąjį. Žodžiu, prisitaikiau: praradęs iliuzijas, apgaudinėju save, kad galėčiau dar, nepaisydamas niokojančios senatvės, justi jauną alpinisto svaigulį.

Būdamas dešimties metų, aš dar nežinojau šitų savo manijų, šito kartojimosi, ir abejonė man dar buvo svetima: bėgiojau, čiauškėjau, gatvės vaizdų užburtas, be paliovos keičiau savo odą ir girdėjau, kaip senosios krinta viena paskui kitą žemėn. Eidamas Suflo gatve, kiekviename žingsnyje, atgal slenkančiame vitrinų spindesy jaučiau savo gyvenimo srovę, jo įstatymą ir puikųjį priesaką niekad nebūti ištikimam. Aš visuomet būdavau visas kartu. Senelė nori papildyti savo pietų servizą; einu su ja į porceliano ir stiklo parduotuvę; ji parodo vazą su raudonu obuoliu ant dangtelio ir gėlėtas lėkštes. Jos ne visai tokios, kokių ji norinti: ant jos lėkščių, žinoma, taip pat gėlės, tačiau ten ant kotelių dar ropinėja rusvi vabaliukai. Krautuvininkė pagyvėja: ji puikiai žinanti, ko nori klientė, ji turėjusi tokių lėkščių, tačiau jau treji metai jos nebegaminamos; šis modelis naujesnis, pigesnis, o gėlės, ar jos su vabaliukais, ar be jų, vis vien lieka gėlėmis — ar ne? — kas gi ten blusinėsis pagaliau? Senelė kitokios nuomonės, ji atkakliai laikosi savo: ar nebūtų galima žvilgtelėti sandėlyje? Ak, žinoma, sandėlyje, kodėl gi ne, tiktai tam reikia laiko, o krautuvininkė dabar viena — pardavėjas nuo jos ką tik išėjęs. Mane pasodina kampe, prisakiusios nieko neliesti, ir pamiršta, o aš tūnau, bauginamas aplink esančių daiktų trapumo, dulkėto spindesio, pomirtinės Paskalio kaukės, naktinio puodo, vaizduojančio prezidento Faljero galvą. Ir vis dėlto tik iš pažiūros esu antraeilis personažas. Šitaip kai kurie autoriai išstumia į pirmąjį planą pagalbinius personažus, o herojų teparodo probėgšmais, beveik nusigręžusį. Skaitytojas neapsirinka: jis jau pasklaidė paskutinio skyriaus lapus, pažiūrėjo, ar gerai romanas baigiasi, ir žino, kad apie tą išblyškusį jaunuolį prie židinio parašyti trys šimtai penkiasdešimt puslapių. Trys šimtai penkiasdešimt puslapių meilės ir nuotykių. Apie mane — mažiausiai penki šimtai. Aš — herojus ilgos istorijos su laiminga pabaiga. Lioviausi ją sau pasakojęs — kuriam galui? Jaučiausi romano herojumi ir to pakako. Laikas traukė atgal senas susirūpinusias damas, fajansines gėles ir visą krautuvę, juodi sijonai bluko, balsai dulso, man buvo gaila senelės, antroje dalyje jos tikriausiai nebeišvysime. Tuo tarpu aš buvau pradžia, vidurys ir pabaiga — viskas susitelkę viename mažame berniuke, jau sename, jau mirusiame, čia, patamsyje, tarp lėkščių, sukrautų stirtom, aukštesnėm už jį, ir ten, lauke, labai toli, kur spigina gedulinga garbės saulė. Aš buvau dalelytė jos trajektorijos pradžioje ir banga, kuri sugrįžta, atsimušusi į užtvarą kelio gale. Susikaupęs, susitraukęs, viena ranka siekiantis savo kapo, antra — lopšio, aš jaučiausi efemeriškas ir didingas — į tamsą grimztantis žaibas.

Tačiau nuobodulio atsikratyti negalėjau; kartais jis būdavo toks juntamas, o kartais keldavo šleikštulį; kai nebegalėjau iškęsti, pasidaviau lemtingiausiajai pagundai. Per nekantrumą Orfėjus prarado Euridikę; per nekantrumą aš dažnai prarasdavau save. Kai dykas bastymasis įgrisdavo, aš kartais vėl atsimindavau savo beprotybę, o tuo tarpu ją derėjo pamiršti, laikyti kur užmestą ir dėmesį sutelkti į išorinio pasaulio daiktus; tokiomis akimirkomis norėdavau tuojau pat realizuoti save, vienu žvilgsniu apmesti gyvenimo visumą, kuri man vaidenosi, net kai apie ją negalvodavau. Katastrofa! Progresas, optimizmas, linksmos išdavystės ir slaptas galutinis tikslas, visa, ką aš pats buvau pridėjęs prie ponios Pikar pranašystės, griuvo. Pranašystė liko, bet ką galėjau su ja daryti? Ji buvo tuščia ir, gelbėdama kiekvieną mano akimirką, išskirti nedrįso nė vienos; ateitis staiga išseko, pavirto vien griaučiais, aš vėl pajutau savo būties sunkumą ir supratau, jog niekad ir nebuvo kitaip.

Prisiminimas be datos: sėdžiu Liuksemburgo sode ant suolo, nes Ana Mari prašė, kad pasėdėčiau šalia jos, — aš visas šlapias nuo lakstymo. Bent jau tokia priežasčių ir pasekmių eilė. Bet man taip nuobodu, jog imu įžūliai viską versti aukštyn kojomis: aš laksčiau, nes reikėjo, kad visas suprakaituočiau ir motina turėtų progą mane pasišaukti. Viskas vedė prie šito suolo, viskas turėjo prie jo atvesti. Koks jo vaidmuo? Nežinau ir iš pradžių nesistengiu sužinoti: nė vienas iš mane pasiekusių įspūdžių nedings; yra tikslas: sužinosiu jį vėliau, sužinos jį mano palikuonys. Tabaluoju trumputėmis, žemės nesiekiančiomis kojomis, matau — eina vyras, paketu nešinas, kuprota moterėlė: tai man pravers. Entuziastingai kartoju: „Labai svarbu man čia sėdėti“. Pasidaro dar nuobodžiau; nebegaliu susilaikyti nežvilgtelėjęs į save: netrokštu atskleisti kokios sensacijos, bet norėčiau įspėti šios akimirkos prasmę, pajusti jos būtinumą, nors kiek pasidžiaugti ta nesuprantama įgimta aiškiaregyste, kuri, mano nuomone, būdinga Miusė ir Hugo. Aš, žinoma, nepastebiu nieko, viską dengia migla. Abstraktus mano reikalingumo postulatas ir primityvi mano egzistencijos nuojauta gyvuoja vienas greta kito, nesusidurdami ir nesusiliedami. Aš tesvajoju viena — pabėgti nuo savęs, vėl pajusti tą paslaptingą greitį, kadaise nešusį mane; veltui — kerai jau išblaškyti. Man užtirpsta pakinkliai, imu visaip rangytis. Dangus pačiu laiku man paveda naują misiją: svarbiausias dalykas — vėl pradėti lakstyti. Aš pašoku ir kiek kojos neša leidžiuosi bėgti; gale alėjos atsigręžiu: niekas nepasikeitė, nieko neįvyko. Slepiu nusivylimą, kurdamas naują istoriją: Orijake, mebliuotame kambary, kokiais 1945 metais neabejotinai šio mano bėgimo pasekmės bus neįkainojamos. Nusprendžiu, jog nepaprastai pasisekė, susižaviu; o kad Šventoji Dvasia nebeatsitrauktų, išreiškiu jai pasitikėjimą: karščiausiai prisiekiu būti vertas tos malonės, kurią man ji suteikė. Bet visa tai tik akių dūmimas, tiktai žaidimas nervais, žinau. Tuo tarpu motina prilekia prie manęs nešina vilnoniu megztuku, šaliku, paltu: leidžiuosi apmuturiuojamas — tampu ryšuliu. Prieš akis dar Suflo gatvė, durininko pono Trigono ūsai, hidraulinio lifto kosčiojimas. Pagaliau nelaimingas mažasis pretendentas vėl bibliotekoje, šlaistosi nuo vienos kėdės prie kitos, varto knygas, vėl meta į šalį; prieinu prie lango, pamatau po užuolaida musę, įvarau ją į muslino spąstus ir iškeliu ties ja grėsmingą smilių. Šis momentas neįeina į programą jis išimtas iš bendro laiko, atidėtas į šalį, vienišas, sustingęs, jokių pasekmių jis neturės nei šįvakar, nei vėliau: Orijakas niekad nesužinos apie šią sudrumstą amžinybę. Žmonija snaudžia; o tuo tarpu garsusis rašytojas, šventasis, — tas, kuris nenuskriaus nė muselės, — kaip tik išėjęs. Vienišas vaikas, šią inertišką akimirką neturintis jokios ateities, žudydamas ieško aštrių pojūčių; jeigu man neskirtas žmogaus likimas, aš pats būsiu likimas — kad ir musės. Neskubu, leidžiu jai suvokti, jog ties ja palinko milžinas: stumteliu pirštą sutraiškau. Kaip gaila! Dieve mano, nereikėjo žudyti jos! Iš visų būtybių ji buvo vienintelė, kuri manęs bijojo; dabar su manim niekas nesiskaito. Tapęs vabzdžiažudžiu, aš užimu aukos vietą ir savo ruožtu pasidarau vabzdžiu. Esu musė, visada buvau musė. Šį kartą atsidūriau pačiame dugne. Beliko pasiimti nuo stalo „Kapitono Korkorano nuotykius“, parkristi ant kilimo ir atsiversti, kur pakliuvo, šimtą kartų skaitytą knygą esu toks nuvargęs, toks liūdnas, kad nebeišlaiko nervai ir, perskaitęs pirmąją eilutę, pamirštu viską. Tuščiame senelio kabinete Korkoranas medžioja žvėris; rankose karabinas, įkandin jo seka prijaukinta tigrė; jie skubiai pasineria neįžengiamose džiunglėse; tolumoje aš pasodinau medžius, po kuriuos nuo šakos ant šakos šokinėja beždžionės. Staiga Luizona, tigrė, pradeda riaumoti, Korkoranas sustingsta vietoje: priešas visai čia pat. Kaip tik šią jaudinančią akimirką mano garbė sugrįžta į savo buveinę, žmonija netikėtai nubunda ir pasišaukia mane į pagalbą, o Šventoji Dvasia sukužda man šiuos sukrečiančius žodžius: „Tu neieškotum manęs, jei nebūtum jau radęs“. Tačiau kas iš tų pagyrimų, niekas, be narsiojo Korkorano, jų neišgirs. Tuo metu, lyg to ir telaukęs, sugrįžta garsusis rašytojas; tolimas vaikaitis palenkia savo šviesiaplaukę galvą ties mano biografija, ašara suvilgo jam akis, iškyla ateitis, mane apsiaučia begalinė meilė, šviesos sukasi mano širdy; aš nekrusteliu, nepažvelgiu į tą iliuminaciją. Skaitau neatitraukdamas akių, šviesos galiausiai ima gesti, nieko nebejaučiu, išskyrus kažkokį ritmą, kažkokį nenugalimą impulsą, leidžiuosi pirmyn, jau pasileidau, lekiu, motoras gaudžia. Jaučiu savo sielos greitį.