Жан-Поль Сартр - Žodžiai

Kai buvau dešimties metų, man atrodė, jog tik staigmenas ir temėgstu. Kiekviena nauja mano gyvenimo grandis turėjo būti netikėta, kvepianti šviežiais dažais. Aš iš anksto susitaikydavau su kliūtimi, nepasisekimais ir teisybės dėlei turiu pasakyti, kad pasitikdavau juos su šypsena. Kartą vakare užgeso šviesa — kažkas sugedo; mane pašaukė į kitą kambarį ir, eidamas ištiestomis į priekį rankomis, aš taip trenkiausi į atidarytą durų sąvarą, kad išsimušiau dantį. Man pasidarė linksma, ir nors dantį skaudėjo, aš juokiausi. Kaip juokėsi po daugelio metų Džiakometis iš savo kojos, tiktai dėl diametraliai priešingų priežasčių. Kadangi buvau iš anksto nusprendęs, kad mano istorijos atomazga bus laiminga, tai atsitiktinumas galėjo būti tiktai juokas, naujovės — tiktai regimybė; viską iš anksto buvo sureguliavusi tautų reikmė, pašaukusi mane gyventi: šis išmuštas dantis, kaip man atrodė, — tai ženklas, slaptas įspėjimas, kurį suprasiu vėliau. Kitaip tariant, bet kokiomis aplinkybėmis ir bet kokia kaina stengiausi išsaugoti tikėjimą tikslingumu; žiūrėjau į savo gyvenimą pro mirties prizmę ir laikiau jį uždara atmintimi, iš kurios niekas negali išeiti ir į kurią niekas negali prasiskverbti. Ar galima įsivaizduoti saugesnę padėtį? Atsitiktinumų iš viso nebuvo: aš susidurdavau tik su Apvaizdos siųstųjų pavidalu. Sprendžiant iš laikraščių, atrodė, kad gatvėse šlaistosi kažkokios pakrikos jėgos ir skina paprastus žmogelius: man pavojaus nėra, nes mano likimas iš anksto nulemtas. Aš galbūt galiu netekti rankos, kojos, akių. Bet į tai galima žiūrėti įvairiai: mano nelaimės visuomet bus tik išbandymai, tik medžiaga knygoms. Aš išmokau kantriai kęsti sielvartus ir ligas: jie man buvo pirmieji pergalingos mano mirties žingsniai, pakopos, kurias ji kirsdino, keldama mane ligi savęs. Šis šiurkštokas rūpestingumas nebuvo man nemalonus, ir aš stengiausi pasirodyti jo vertas. Be blogio nėra gėrio — taip aš galvojau; netgi klaidos man išeidavo į gera, — vadinasi, aš jų nedariau. Kai man buvo dešimt metų, visiškai pasitikėjau savimi: būdamas kuklūs ir nepakenčiamas, aš savo pralaimėjimus laikiau būsimos pomirtinės pergalės sąlyga. Galbūt aš apaksiu, neteksiu kojų išklysiu iš kelio, bet, pralaimėjęs mūšį, laimėsiu karą. Nedariau skirtumo tarp negandų skirtų išrinktiesiems, ir nesėkmių dėl kurių pats buvau kaltas, todėl man atrodė, kad mano prasižengimai — tai iš esmės mano nelaimės, o nelaimės — tai mano klaidos; taigi jei tekdavo susirgti — ar tymais, ar sloga, — aš vis vien kaltindavau save: nebuvau pakankamai atsargus, pamiršau apsivilkti paltą ar užsirišti kaklaskarę. Visuomet mieliau apkaltindavau save negu pasaulį; ne iš gerumo — norėjau būti priklausomas tik nuo savęs. Toks išdidumas neapsiėjo be nusižeminimo: aš mielai pripažindavau savo silpnybes, nes per jas ėjo trumpiausias kelias į Gėrį. Įpratau justi, kaip gyvenimo tėkmė nenumaldomai traukia mane, be paliovos versdama žengti pirmyn, nors aš to ir nenorėčiau.

Visi vaikai žino, kad jie daro pažangą. Beje, niekas jiems ir neleidžia to pamiršti: „reikia daryti pažangą“, Jis žengia į priekį“, „rimta ir nuolatinė pažanga...“ Suaugusieji mums pasakojo Prancūzijos istoriją: po Pirmosios respublikos, ne per daug tvirtos, buvo Antroji, o paskui Trečioji — jau visai gera: kur du, ten ir trečias. Buržuazijos optimizmą tuomet išreiškė radikalų programa: gėrybių gausinimas, pauperizmo panaikinimas, plečiant švietimą ir smulkiąją nuosavybę. Mums, jauniems ponams, šis optimizmas buvo pateiktas prieinamu mūsų amžiui būdu; ir mes su pasitenkinimu stebėjome, kad individuali mūsų pažanga atitinka nacijos pažangą. Ir vis dėlto reta buvo tokių, kurie siektų iškilti aukščiau savo tėvų: daugumai svarbiausia buvo tik sulaukti pilnametystės; tuomet jie jau liausis augę ir vystęsi: pasaulis aplink juos savaime pasidarys geresnis ir patogesnis. Kai kurie iš mūsų to meto laukę su nekantrumu, kiti su baime, dar kiti su liūdesiu. Tuo tarpu aš, prieš atsiduodamas savo pašaukimui, augau visiškai abejingas: man buvo nusispjaut į pilnamečio togą. Seneliui atrodė, jog aš mažas, ir jis dėl to sielojosi. „Jisai bus Sartrų ūgio“, — sakydavo senelė, norėdama jį paerzinti. Senelis apsimesdavo negirdįs, atsistodavo priešais mane, apmesdavo žvilgsniu nuo galvos ligi kojų ir pagaliau ne per daug tvirtu balsu sakydavo: „Jis auga!“ Manęs nejaudino nei jo nerimavimas, nei viltys: juk ir piktžolės auga; galima užaugti dideliam, o likti blogam. Man tuo metu labiausiai rūpėjo, kaip išlikti geram in aeternum. Viskas pasikeitė, kai mano gyvenimo tempas pagreitėjo: nebeužteko daryti gerai, reikėjo kas valandą daryti geriau. Aš težinojau vieną įstatymą — kopti aukštyn. Kad mano pretenzijos turėtų peno ir neatrodytų pernelyg didelės, elgiausi kaip visi: savo netvirtus vaikiškus laimėjimus laikiau pirmaisiais likimo ženklais. Aš tikrai dariau pažangą, nežymią ir labai vidutinišką, tačiau susikūriau iliuziją, kad kylu. Įpratęs viską daryti dėl žmonių akių, viešumoje laikiausi savo klasės ir savo kartos mito: žmogus naudojasi tuo, kas Įgyta, kaupia patirtį, o dabartį turtina visa praeitis. Širdies gilumoje aš toli gražu tuo nesitenkinau. Negalėjau sutikti, kad būtis gaunama iš šalies, laikosi iš inercijos, kad bet kuris sielos judesys yra ankstesnio jos judesio pasekmė. Aš buvau gimęs iš būsimo laukimo ir dabar virpėjau nušvitęs, absoliutus, o kiekviena akimirka kartojo mano gimimo ritualą: savo širdies polėkius buvau linkęs laikyti ugnies kibirkščiavimu. Kaipgi praeitis galėjo mane praturtinti? Ne ji mane sukūrė, priešingai — aš pats, prisikeldamas iš pelenų, išplėšiau iš nebūties savo atmintį, be paliovos kurdamas ją iš naujo. Aš atgimdavau vis geresnis ir geriau panaudodavau dar nepaliestas savo sielos atsargas dėl tos paprastos priežasties, kad kas kartą vis labiau artėjanti mirtis mane vis ryškiau nušviesdavo savo niauria šviesa. Dažnai girdėdavau man sakant: praeitis mus stumia pirmyn, tačiau buvau įsitikinęs, kad pirmyn mane traukia ateitis; man būtų buvę nepakenčiama jausti, kaip lėtai manyje veikia vidinės jėgos, kaip pamažu skleidžiasi įgimti gabumai. Nenutrūkstamą buržuazijos pažangą aš suėmiau į savo sielą ir paverčiau ją vidaus degimo varikliu; virš praeities iškėliau dabartį, o virš dabarties — ateitį, atmečiau ramią evoliuciją ir nuėjau nelygiu revoliucinių katastrofų keliu. Prieš keletą metų kažkas padarė man pastabą, kad mano pjesių ir romanų herojai apsisprendžia netikėtai ir staigiai, kad, pavyzdžiui, „Musėse“ perversmas Oresto sieloj įvyksta per vieną akimirksnį. Po galais, juk aš kuriu juos pagal savo paveikslą; be abejo, ne tokius, koks esu, bet tokius, koks norėčiau būti.

Aš tapau išdaviku ir toks likau. Veltui dedu visą savo sielą į kokį nors sumanymą, veltui besąlygiškai atsiduodu darbui, pykčiui, draugystei, žinau — po akimirkos išsižadėsiu savęs, ir to noriu; džiaugsmingai nujausdamas būsimą savo išdavystę, pačiame aistros įkarštyje jau išduodu save. Apskritai aš laikausi žodžio, kaip ir kiti; mano simpatijos ir mano elgesys pastovūs, tačiau aš neištikimas emocijoms: buvo laikas, kai gražiausias man būdavo tas paminklas, paveikslas ar peizažas, kurį matydavau paskiausiai; draugai būdavo nepatenkinti, kai aš, norėdamas įtikinti save, jog manęs nebejaudina koks nors bendras mūsų prisiminimas, kurį jie tebebrangindavo, ciniškai ar tiesiog lengvabūdiškai iš jo pasijuokdavau. Nepakankamai mylėdamas save, aš išbėgau į priekį; ir štai rezultatas: myliu save dar mažiau; šis nepermaldaujamas progresas be atvangos mane menkina mano paties akyse: vakar aš elgiausi blogai, nes tai buvo vakar, ir nujaučiu jau šiandien, koksai žiaurus bus mano nuosprendis pačiam sau rytoj, o svarbiausia — jokio bičiuliškumo: praeitį aš laikiau pagarbiam atstume nuo savęs. Jaunystė, subrendimas, netgi pernykščiai metai — vis tai senoji santvarka; naujoji prasideda dabar, tačiau jos nebus niekad arba bus, kai sužaliuos sausa lazda. Savo vaikystės metus aš buvau ypač uoliai išbraukęs: kai pradėjau šią knygą, teko ilgą laiką šifruoti, kas slypi subraukytose eilutėse. Kai man buvo trisdešimt metų, draugai stebėjosi: „Atrodo, jog tu neturėjai tėvų. Nei vaikystės“. O aš, stuobrys, buvau patenkintas. Ir vis dėlto aš myliu ir gerbiu kai kurių žmonių, ypač moterų, nuolankią ir tvirtą ištikimybę savo pomėgiams, troškimams, seniems sumanymams, praėjusiems džiaugsmams, gėriuosi jų atkakliom pastangom išlikti savim, nors viskas aplinkui keičiasi, išsaugoti prisiminimus, nusinešti į kapą pirmąją savo lėlę, pieninį dantį, pirmąją meilę. Aš pažinojau vyrų, kurie, būdami jau senyvo amžiaus, susidėdavo su pasenusia moterimi dėl to, kad troško jos jaunystėje; kiti negalėdavo atleisti netgi mirusiesiems arba nieku gyvu nenorėdavo pripažinti kad ir menkučio savo prasižengimo, padaryto prieš dvidešimt metų. Aš nekerštingas ir mielai viską prisipažįstu: savikritikai esu tikrai gabus, tik nesutinku, kad ji būtų man primetama. 1936 ar 1945 metais kažkas pridarė nemalonumų žmogui su mano pavarde: argi man tai svarbu? Patirtą nuoskaudą aš įrašau jo nuostolių skiltyje: tasai kvailys nemokėjo net priversti kitų jį gerbti. Mane sutinka senas draugas, prasideda priekaištai: jis jau septyniolika metų nešioja širdy nuoskaudą — tam tikromis aplinkybėmis aš neparodęs jam reikiamo dėmesio. Tarsi pro rūką prisimenu, jog tuomet kontratakavau gindamasis, jog prikišau jam besaikį įtarumą, persekiojimo maniją, žodžiu, turėjau savo asmenišką to incidento versiją; o dabar mieliausiu noru sutinku su jo požiūriu; visiškai pritariu jo nuomonei, kaltinu save: elgiausi kaip garbėtroška, egoistas, kaip beširdis; linksmai kertu kairėn ir dešinėn, patenkintas, kad viską supratau; lengva širdim pripažįstu savo klaidas — vadinasi, įrodau, kad nebegalėčiau jų pakartoti. Ar kas patikės? Mano nuoširdumas, kilnus prisipažinimas nukentėjusįjį tik erzina. Jis mane perpratęs, žinąs, jog aš tyčiojuos iš jo, o jis pyksta ant manęs — gyvo, dabartinio ir praėjusio, to paties, kurį jis visą laiką pažinojo, tuo tarpu aš jam paliekąs negyvą išnarą, kad pats turėčiau malonumą pasijusti naujagimiu. Galų gale ir aš įnirštu ant to pamišėlio, kasančio iš kapų numirėlius. Ir, priešingai, jei kas man primena kokį įvykį, kur aš, kaip jie sako, nepadariau sau gėdos, numoju ranka; mane dėl to laiko kukliu, bet iš tikrųjų yra viskas atvirkščiai: aš galvoju, kad šiandien padaryčiau geriau, o rytoj — nepalyginti geriau.