Жан-Поль Сартр - Žodžiai

* * *

Tokia mano pradžia: aš bėgau, išorinės jėgos nustatė mano bėgimo pobūdį ir suformavo mane. Pro pasenusią kultūros koncepciją ėmė ryškėti religija, kuri atstojo modelį, — nieko nebuvo artimesnio vaiko širdžiai už jos vaikiškumą. Mane mokė Šventosios Istorijos, Evangelijos, katekizmo, tačiau nedavė galimybės tikėti: radosi netvarka, kuri tapo mano paties ypatinga tvarka. Įvyko Žemės plutos pakitimai, dideli sprūdžiai; šventumo idėja, paimta iš katalikybės, įsigyveno literatūroje, ir vietoj krikščionio, kuriuo aš negalėjau tapti, išvydau erzacą — literatą: vienintelis jo tikslas buvo išganymas, jo žemiškasis gyvenimas teturėjo vieną tikslą — kantriai iškęsti visas negandas ir nusipelnyti pomirtinę laimę. Mirtis virto paprastu perėjimo ritualu, o žemiškasis nemirtingumas pasisiūlė atstosiąs amžinąjį gyvenimą. Norėdamas užsitikrinti sau amžiną gyvavimą žmonijoje, aš nusprendžiau, kad ji egzistuos amžinai. Užgesti jos prieglobstyje reiškė užgimti ir tapti amžinam, tačiau jei man būtų tekę išgirsti ką nors spėjant, kad vieną gražią dieną mūsų planeta gali žūti kosminėje katastrofoje, nors ir po penkiasdešimties tūkstančių metų, aš būčiau pasibaisėjęs; net ir šiandieną, nebeturėdamas jokių iliuzijų, aš negaliu be baimės galvoti apie galimą saulės atšalimą: mano gentainiai gali mane pamiršti rytojaus dieną po mano laidotuvių, dėl to aš nesisieloju; tol, kol jie gyvens, aš, neapčiuopiamas ir bevardis, būsiu tarp jų, kiekviename jų, kaip manyje yra tie milijardai mirusiųjų, kurių aš nepažįstu ir kuriuos saugau nuo sunaikinimo; tačiau jei žmonija išnyks, ji iš tikrųjų nužudys savo mirusiuosius.

Mitas buvo labai paprastas ir aš jį suvirškinau be vargo. Būdamas dviejų religijų — protestantizmo ir katalikybės kūdikis, aš negalėjau tikėti šventaisiais, Mergele Marija ir netgi Dievu, kol jie vadinami tikraisiais vardais. Tačiau mane veikė milžiniška kolektyvinė jėga — kitų tikėjimas; glūdėdamas mano širdyje, jis tykojo; pakako perkrikštyti jo įprastinį objektą bei kiek pakeisti išorę, ir tikėjimas pažino savo objektą po kauke, kuri mane klaidino, puolė jį ir suleido nagus. Aš tariausi atsidedąs literatūrai, o iš tikrųjų stojau į vienuolyną. Nuolankiausio tikinčiojo pažiūrų tvirtumas manyje virto išdidžiu įsitikinimu, jog esu pašauktasis. Pašauktasis? O kodėl gi ne? Argi ne kiekvienas krikščionis yra išrinktasis? Aš augau kaip piktžolė katalikybės dirvoje, mano šaknys čiulpė jos sultis, kurios tekėjo mano gyslomis. Dėl to aš kentėjau trisdešimt metų — žiūrėjau nieko nematydamas. Kartą 1917 metais La Rošelyje aš laukiau rytą draugų, su kuriais turėjau eiti į licėjų; jie vėlavo, ir aš, nesugalvodamas ką veikti, nusprendžiau pamąstyti apie Visagalį. Tą akimirką jis kūlversčia nusirito dangaus mėlyne ir be jokio pasiaiškinimo dingo. „Jo nėra“, — tariau sau su mandagiu nustebimu ir maniau, kad reikalas baigtas. Tam tikra prasme taip ir buvo, nes niekada po to nejaučiau mažiausio noro jį vėl atgaivinti. Tačiau liko tas Kitas, Nematomasis — Šventoji Dvasia, garantavusi man išduotą mandatą ir didelių, nežinomų, šventų jėgų pagalba valdanti mano gyvenimą. Nuo jos man buvo kur kas sunkiau išsivaduoti, nes ji įsitvirtino pačiose mano smegenyse, tarp nelegaliai įsigytų sąvokų, kuriomis aš naudojausi, kad suprasčiau save, savo vietą gyvenime, savo egzistavimo tikslą. Dar ilgą laiką rašydamas aš tenorėjau permaldauti Mirtį, tą persirengusią Religiją, kad ji ištrauktų mano gyvenimą iš atsitiktinumo nagų. Aš tapau Bažnyčios nariu. Kaip jos kovotojas, ieškojau išsigelbėjimo kūryboje; kaip mistikas, stengiausi įsibrauti į būties tylą ausį rėžiančiu žodžių šnaresiu, ir svarbiausia — daiktus supainiojau su jų vardais: tai ir yra tikėjimas. Man aptemo akys. Ir kol nepraregėjau, maniau, jog būsiu išsisukęs. Kai buvau trisdešimties, man toksai triukas pavyko: „Šleikštulyje“ aprašiau — ir, patikėkite manimi, labai nuoširdžiai — niekuo nepateisinamą, vargingą panašių į mane žmonių gyvenimą, lyg pats būčiau niekuo dėtas. Aš buvau Rokantenas, juo be jokio nuolaidžiavimo parodžiau savo gyvenimo audinį; ir tuo pat metu aš buvau aš, išrinktasis, pragaro metraštininkas, stiklo ir plieno fotomikroskopas, tyrinėjąs savo paties protoplazminį skystį. Vėliau linksmai dėsčiau, kad žmogui neįmanoma būti savimi; aš taip pat negalėjau būti savimi, tačiau nuo kitų skyriausi tuo, kad turėjau mandatą, duodantį man teisę atskleisti šitą negalimumą, kuris, vos atskleistas, pavirsta tik man vienam priklausančiu galimumu, mano misijos objektu, mano garbės tramplinu. Aš buvau šių akivaizdžių tiesų belaisvis, bet jų nemačiau: žvelgiau pro jas į pasaulį. Būdamas veidmainis ligi kaulų smegenų ir drauge kitų apgaudinėjamas, linksmai rašiau apie žmogaus gyvenimo skurdumą. Būdamas dogmatikas, aš abejojau viskuo, tik ne tuo, kad abejojimas — tai ženklas, jog esu išrinktasis; viena ranka grioviau, o antrąja atstatinėjau, ką sugriovęs, ir savo nerimą laikiau saugumo garantija; buvau laimingas.

Nuo to laiko aš pasikeičiau. Vėliau papasakosiu, kokios rūgštys suėdė mane deformavusį permatomą kiautą, kada ir kaip susipažinau su prievarta, suvokiau savo negražumą, — jis ilgą laiką buvo mano negatyvinis principas, tos negesintos kalkės, kuriose ištirpo nuostabusis kūdikis, — kokios priežastys privertė mane sistemingai mąstyti, prieštaraujant pačiam sau, ir prieštaraujant iki tiek, kad juo didesnį nepasitenkinimą man kėlė mano idėja, juo akivaizdesnis man buvo jos teisingumas. Praeities iliuzija subyrėjo į šipulius; kančia, išganymas, nemirtingumas — viskas sužlugo, mano suręstas pastatas virto griuvėsiais, Šventąją Dvasią aptikau rūsyje ir išvijau; ateizmas — žiaurus ir didelis ištvermės reikalaujantis užmojis; man rodos, aš jį atvedžiau ligi galo. Žiūriu į viską blaiviai, nebeturiu iliuzijų, žinau savo tikruosius uždavinius, tikriausiai esu vertas premijos už pilietiškumą; maždaug jau dešimt metų esu žmogus, kuris, atsigavęs po ilgos, karčios ir drauge saldžios beprotybės, negali atsitokėti, negali be šypsenos prisiminti senų savo klaidų ir nežino, ką daryti su savo gyvenimu. Aš vėl tapau tuo pačiu keleiviu be bilieto, kontrolierius įėjo į mano kupė, žiūri į mane, nors ir ne taip rūsčiai kaip anuomet: iš tikrųjų jis tenori vėl išeiti, leisti man ramiai keliauti toliau; reikia tiktai, kad aš kiek išsamiau pasiteisinčiau, nesvarbu kaip — jam bus gerai. Deja, pasiteisinimo aš nerandu jokio, be to, ir ieškoti nenoriu: taip mes ir važiuosime dviese, baisiai nejaukiai jausdamiesi, ligi pat Dižono, kur — aš puikiai žinau — manęs niekas nelaukia.

Aš praradau tikėjimą, tačiau tebetarnauju kultui: rašau ligi šiol. O ką gi kita daryti?

Nulla dies sine linea.

Toks mano įprotis ir, be to, toks mano amatas. Ilgai aš savo plunksną laikiau špaga: dabar jau žinau, kad mes bejėgiai. Nesvarbu: rašau ir rašysiu knygas; jų reikia; jos vis dėlto naudingos. Kultūra neišgelbsti nieko ir nieko nepateisina. Bet ji yra žmogaus kūrinys: žmogus joje atsispindi, atpažįsta save; tik šis kritiškas veidrodis jam parodo jo paties atvaizdą. Pagaliau šis senas apgriuvęs pastatas, mano veidmainystė — tai juk mano charakteris: galima išsigydyti nuo neurozės, nuo savęs nepagysi. Sulaukęs penkiasdešimties, aš tebeturėjau visus savo vaikystės bruožus, nors ir susidėvėjusius, apdilusius, sutryptus, užguitus, ignoruojamus. Paprastai jie tūno susigūžę šešėlyje, tyko: vos tik dėmesys kiek susilpnėja, jie pakelia galvą ir užsimaskavę išlenda į dienos šviesą. Aš nuoširdžiai įsitikinęs, kad rašau tik savo amžininkams, tačiau dabartinis mano garsas erzina mane: tai nėra garbė, nes aš dar gyvenu, ir vis dėlto tai žlugdo mano senąsias svajones. Nejaugi aš jas tebepuoselėju slapčia? Nepasakyčiau: man rodos, aš jas prisitaikiau sau; praradęs galimybę numirti neįvertintas, kartais dar guodžiuosi mintim, kad, kol gyvas, esu nepakankamai vertinamas. Grizelda nenumirė. Pardajanas dar tebėra manyje. Ir Strogovas. Aš priklausau nuo jų, jie — nuo Dievo, o į Dievą aš netikiu. Ir supraskite dabar. Aš nė pats nesusigaudau ir kartais galvoju, ar tik nežaidžiu pakištynių, kur laimi tas, kurs pralaimi, ar tik netrypiu savo buvusių vilčių, tikėdamasis, kad bus atlyginta šimteriopai? Jei taip, tai aš Filoktetas: šis didingas ir dvokiantis luošys be jokių sąlygų atidavė visa, net ir lanką su strėlėmis; tačiau galime būti tikri, jog slapčia jis laukia atpildo.