Жан-Поль Сартр - Žodžiai

Aš stebėjau. Tai buvo mano nelinksmas ir nelengvas darbas: atsistodavau priešais aksominį fotelį ir apžiūrinėdavau. Ką gi galėdavau apie jį pasakyti? Nebent kad jis apmuštas žalia šiurkščia medžiaga, su dviem porankiais, keturiomis kojomis ir dviem mediniais kankorėžiais ant atlošo. Tuokart tai būdavo viskas, bet aš žinojau, kad prie jo dar grįšiu, kad kitą kartą pastebėsiu daug daugiau ir galų gale jis man liks pažįstamas kaip mano penki pirštai; vėliau, kai aprašysiu jį, skaitytojai sakys: „Koks pastabumas, koks įžvalgumas! Kaip panašu! Štai kur neišgalvoti bruožai!“ Duodu galvą nukirsti, kad, aprašydamas tikrais žodžiais tikra plunksna tikrus daiktus, pasidarysiu tikras ir aš pats. Žodžiu, aš jau žinojau visam laikui, ką pasakyti kontrolieriams, kai paklaus manęs bilieto.

Ką ir sakyti, aš vertinau savo laimę! Visas blogumas, kad ja nesidžiaugiau. Man jau buvo parūpinta vieta, maloningai atskleista ateities perspektyva, kuria sakiausi esąs sužavėtas, o širdies gilumoje šlykštėjausi. Argi aš troškau būti raštininkas? Susidurdamas su dideliais žmonėmis įsitikinau, jog, tapęs rašytoju, vis vien pasidarysi garsus; bet kai sugretinau mano daliai teksiančią garbę su tom keliom plonytėm knygelėm, kurias paliksiu po savęs, pajutau kažkokią klastą: argi aš galiu iš tikrųjų tikėtis, kad mano vaikaičiai skaitys tuos menkus kūrinėlius ir jaudinsis dėl to, kas man jau iš anksto dvelkia nuoboduliu? Kartais guosdavausi mintimi, jog mane nuo užmaršties gelbės mano „stilius“ — toji paslaptinga savybė, kurios neturėjo Stendalis, bet turėjo Renanas; tačiau šitas nieko nesakantis žodis negalėjo manęs nuraminti.

Svarbiausia, man reikėjo atsisakyti paties savęs. Prieš porą mėnesių dar buvau duelistas, stipruolis — dabar baigta! Mane vertė pasirinkti Komelį ar Pardajaną. Aš atsisakiau savo karštai mylimo Pardajano ir nuolankiai pasirinkau Komelį. Mačiau, kaip Liuksemburgo sode bėgioja ir pešasi tikri herojai; apstulbintas jų grožio, supratau, jog priklausau žemesnei rasei. Reikėjo tai pripažinti balsu, įsikišti špagą atgal į makštį, pritapti prie eilinių galvijų bandos, atnaujinti draugystę su tais nebrendylomis — didžiausiais rašytojais, kurie nekėlė man baimės: vaikystėje jie buvo rachitikai, ir bent jau tuo aš nuo jų nesiskyriau; vėliau jie išaugo paliegę, suseno ligoti — aš ir tuo būsiu į juos panašus; kažkokio aristokrato įsakymu Volterui buvo aplamdyti šonai, ir mane galbūt perlies šmaikščiu koks nors kapitonas, buvęs miesto sodo peštukas.

Iš nuolankumo likimo valiai aš patikėjau savo gabumais: Šarlio Šveicerio kabinete, tarp apsitrynusių, iširusių, įvairiausiai įrištų knygų, talentas neturėjo menkiausios vertės. Šitaip anksčiau ne vienas aristokratiškos šeimos jaunėlis, nuo pat gimimo nuskirtas dvasininko karjerai, iš kailio nerdavosi, kad gautų komanduoti batalionui. Ilgą laiką mano akyse niūrų garbės prašmatnumą simbolizavo toksai paveikslas: ilgas balta staltiese dengtas stalas, nustatytas grafinais su oranžadu, buteliais su putojančiu vynu; aš paimu taurę, frakuoti vyrai, sustoję aplinkui mane, — jų ne mažiau kaip penkiolika, — sako tostą į mano sveikatą, už savęs jaučiu tuščią ir dulkiną šiai progai išnuomotą salę. Kaip matyti, iš gyvenimo aš nieko nesitikėjau, nebent kad kada nors senatvėje bus atgaivinta metinė Gyvųjų kalbų instituto šventė.

Taip buvo kalamas mano likimas Le Gofo gatvėj, namo Nr.1 šeštame aukšte, po Gete ir Šileriu, virš Moljero, Rasino, Lafonteno, priešais Heinrichą Heinę, Viktorą Hugo, šimtus kartų vis iš naujo pradedamų pokalbių metu: mudu su Karlu išprašydavome iš kabineto moteris, tvirtai apsikabindavome ir kalbėdavomės prisikišę kaip kurti. Kiekvienas senelio žodis įstrigdavo man atmintyje. Šarlis įtikinėjo mane, jog aš nesu genijus, ir jo smūgiai, nors labai lengvi, būdavo labai taiklūs. Aš iš tikrųjų genijus nebuvau ir tą žinojau, bet man buvo spjaut į genialumą: heroizmas, tolimas ir nepasiekiamas, buvo vienintelis mano aistros objektas, silpnos sielos liepsna; visiškai jo atsisakyti man neleido vidinis skurdumas ir nenaudingumo jausmas. Būsimais savo žygiais guostis nebedrįsau, tačiau sielos gelmėse kentėjau: turėjo būti kažkokia klaida — parinktas ne tas vaikas arba ne tas pašaukimas. Nebesusigaudydamas, iš paklusnumo Karlui, sutikau su antraeilio stropaus rašytojo karjera. Žodžiu, besistengdamas nuo literatūros atbaidyti, jis mane į ją pastūmėjo; net ir šiandieną, būdamas blogos nuotaikos, aš dar galvoju: ar tik ne toji vienintelė ir beprotiška viltis įtikti seneliui ir bus mane privertusi dirbti tiek dienų ir naktų, išmarginti rašalu tiek lapų, paleisti į pasaulį tiek niekam nereikalingų knygų. Juokinga būtų po penkiasdešimties su viršum metų apsižiūrėti, kad, vykdydamas seniai numirusio karšinčiaus valią esu įsikinkęs į darbą kurį jis nedvejodamas pasmerktų.

Iš tikrųjų aš panašus į Prusto Svaną pagijusį iš meilės ir dūsaujantį: „Reikia tik pagalvoti — juk aš savo gyvenimą sugadinau dėl moters, kuri buvo ne mano skonio!“ Kartais slapčia būnu storžievis: to reikalauja elementari higiena. Storžievis visuomet teisus, tačiau ligi tam tikro laipsnio. Aš neturiu literatūrinio talento, tas tiesa, man tai ne kartą buvo duota suprasti; buvau laikomas stropiu mokiniu, toks ir esu: mano knygos dvelkia prakaitu ir darbu; aš puikiai suprantu, kodėl mūsų aristokratai suka nuo jų nosį; dažnai aš jas rašau prieštaraudamas sau, o tai reiškia — prieštaraudamas visiems3, ir su tokia protine įtampa, kad ji ilgainiui pavirto padidėjusiu kraujospūdžiu. Priesakai man įsiūti po oda: jei bent dieną nerašau — randai dega, jei rašau per lengvai — dega taip pat. Ši būtinybė šiandien mane gniuždo savo griežtumu, nelankstumu: ji panaši į tuos priešistorinius didingus krabus, kuriuos jūra išmeta Long Ailendo pakrantėse; kaip ir jie, tai praėjusios epochos liekana. Ilgą laiką aš pavydėjau Lasepedo gatvės durininkams, kurie, vakaro ir vasaros išvilioti iš namų, sėdi apžergę kėdes ant šaligatvio ir žvelgia nekaltomis akimis, nejausdami pareigos žiūrėti.

Tik štai kas: išskyrus kelis senukus, dažančius plunksną odekolone, ir keletą geltonsnapių, kurie rašo kaip mėsininkai, jokių pirmųjų mokinių literatūroje nėra. Tokia jau Žodžio prigimtis: kalbame gimtąja kalba, o rašome svetima. Aš padariau išvadą, kad visi mūsų amato broliai panašūs: visi katorgininkai, visi su įspaudais. Be to, skaitytojas jau suprato, kad aš nekenčiu savo vaikystės ir visko, kas liko iš jos: argi aš klausyčiau senelio balso, to mechaninio įrašo, kuris verčia mane pašokti iš miego ir sėsti prie stalo, jei tai nebūtų mano paties balsas, jei aš, išdidumo pagautas, nebūčiau tarp aštuonerių ir dešimties metų su nusižeminimu priėmęs tariamai griežto mandato.

* * *

„Aš puikiai žinau, jog esu

tik mašina knygoms gaminti“

Šatobrianas

Vos nepasidaviau be mūšio. Man atrodė, kad gabumai, kuriuos man Karlas puse lūpų pripažino, manydamas, jog būtų neprotinga juos visiškai paneigti, — tai iš esmės atsitiktinumas, negalįs įteisinti kito atsitiktinumo — manęs. Motina turėjo gražų balsą, todėl ir dainuodavo. Tačiau vis tiek buvo keleivė be bilieto. Aš turėjau literatūrinę gyslelę, vadinasi — rašysiu, visą savo gyvenimą arsiu šią dirvą. Sutinku. Tačiau Menas neteko — bent jau man — savo šventosios valdžios; aš vis vien liksiu klajūnas, — tiesa, kiek geriau aprūpintas, štai ir viskas. Kad pasijusčiau reikalingas, manęs turėjo kas nors pasigesti. Kurį laiką tokią iliuziją man puoselėjo šeima, nuolat kartodama, kad aš — dangaus dovana, jog buvau labai laukiamas, jog be manęs nei senelis, nei motina negalėtų gyventi; dabar aš tuo nebetikėjau, tačiau širdy išliko jausmas, kad žmogus gimsta niekam nereikalingas, nebent būtum atėjęs į pasaulį specialiai tam, kad patenkintum kažkieno troškimą. Tuo metu aš buvau toks išdidus ir toks vienišas, jog troškau numirti arba būti reikalingas visam pasauliui.