Жан-Поль Сартр - Žodžiai

Vos tik pradėjęs rašyti, dėdavau plunksną į šalį ir džiūgaudavau. Melas buvo tas pats, bet, kaip jau sakiau, žodžius aš laikiau daiktų esme. Niekas manęs taip nejaudino, kaip mano paties krevezonės, kurių blankus, tartum žaltvykslės, spindesys pamažu virsta dulsva apčiuopiama medžiaga: fantazijos vaizdiniai tapdavo tikrove. Patekę į pavadinimo spąstus, liūtas, Antrosios imperijos kapitonas ar beduinas atsidurdavo valgomajame ir, susilieję su ženklais, likdavo ten amžini belaisviai; man rodės, jog, skrebindamas plienine plunksna, aš įgyvendinu savo svajones. Išsiprašiau sąsiuvinį, violetinio rašalo, viršely užrašiau: „Romanų sąsiuvinis“. Pirmąjį užbaigtą romaną pavadinau: „Peteliškės beieškant“. Vienas mokslininkas su dukteria ir jaunas atletiškos išvaizdos tyrinėtojas plaukia Amazonės upe aukštyn, ieškodami kažkokios labai retos peteliškės. Siužetą, personažus, nuotykių detales, netgi antraštę — viską pasiskolinau iš vieno prieš keletą mėnesių atspausdinto iliustruoto apsakymo. Šis drąsus plagiatas mane išvadavo iš paskutinių abejonių: viskas tiesa, nes aš nieko neišsigalvoju. Išleisti savo kūrinius neturėjau pretenzijų, tačiau visados pasistengdavau, kad jie būtų išspausdinti iš anksto, ir nerašiau nė eilutės, kurios man negarantavo modelis. Ar laikiau save nusirašinėtoju? Ne. Maniau esąs originalus autorius: retušuodavau, atnaujindavau; aš, pavyzdžiui, pasirūpindavau pakeisti herojų vardus. Dėl šių nežymių iškraipymų jaučiausi galįs nebedaryti skirtumo tarp atminties ir vaizduotės. Nauji ir jau parašyti sakiniai mano galvoje persitvarkydavo su tuo nenumaldomu veržlumu, kuris paprastai laikomas įkvėpimu. Juos perrašydavau, ir mano akyse jie virsdavo apčiuopiamais daiktais. Jeigu rašytojas, kaip paprastai manoma, įkvėpimo valandėlę savo sielos gelmėse tampa kažkuo kitu, ne savimi, tai aš įkvėpimą pažinau tarp septynerių ir aštuonerių metų.

Niekad nepasidaviau visiškai apmulkinamas šito „automatiško rašymo“. Tačiau man patiko patsai žaidimas: neturėdamas brolių nei seserų, galėjau žaisti jį vienas. Kartkartėmis stabtelėdavau rašęs ir, suraukęs kaktą, įsmeigęs į vieną tašką akis, apsimesdavau dvejojąs, kad pasijusčiau rašytoju. Plagijavimą, reikia pasakyti, aš dievinau iš snobizmo ir, kaip bus matyti, tyčiomis eidavau ligi kraštutinumo.

Busenaras ir Žiulis Vernas niekad nepraleidžia progos apšviesti skaitytoją: pačią kritiškiausią akimirką jie nutraukia pasakojimo giją ir įninka aprašinėti kokį nuodingą augalą ar vietinių gyventojų būstus. Skaitydamas aš tokias pamokomas vietas peršokdavau; rašydamas — kimšte jų prikimšdavau savo romanus; stengiausi papasakoti savo amžininkams, ko pats nežinojau: apie Ugnies Žemės gyventojų papročius, Afrikos augaliją, dykumos klimatą. Likimo išskirti, peteliškių kolekcionierius ir jo duktė, patys to nežinodami, vėl atsiduria tame pačiame laive, tampa tos pačios katastrofos aukomis, įsikimba į tą patį gelbėjimo ratą, pakelia akis ir abu iš karto sušunka: „Dezi!“, „Tėte!“ Deja, netoliese, ieškodamas šviežienos, zuja ryklys, jis prisiartina, bangose sublizga jo pilvas. Ar išvengs nelaimingieji mirties? Einu pasiimti didžiojo Laruso tomo Pr-Z, sunkiai atsitempiu ligi savo piupitro, atsiverčiu reikiamą puslapį ir, pradėjęs iš naujos eilutės, žodis į žodį nurašau: „Rykliai paplitę atogrąžų Atlante. Šios didelės jūrų žuvys išauga ligi trylikos metrų ilgio ir sveria ligi aštuonių tonų...“ Neskubėdamas perrašydavau straipsnį: jausdavausi žavingai nuobodus, toks pat prakilnus kaip Busenaras ir, dar nerasdamas būdo savo herojams išgelbėti, apimtas saldaus siaubo, delsdavau.

Viskas klostėsi taip, kad ir ši naujoji mano veikla turėjo virsti maivymusi. Motina nešykštėjo skatinimų, o kai būdavo svečių, ji specialiai vesdavo juos į valgomąjį, kad užkluptų jaunąjį kūrėją prie mokiniško piupitro; aš dėdavausi paskendęs mintyse ir nematąs besigėrinčių veidų; svečiai pirštų galais išslinkdavo, tarpusavy šnabždėdamiesi, jog aš nepaprastai mielas, jog tai baisiai žavu. Dėdė Emilis man padovanojo mažytę rašomąją mašinėlę, kuria aš nesinaudojau, ponia Pikar nupirko man pusrutulių žemėlapį, kad galėčiau neklysdamas nustatinėti maršrutus keliautojams aplink pasaulį. Mano antrąjį romaną „Bananų pirklys“ Ana Mari perrašė ant blizgaus popieriaus ir paleido per rankas. Netgi Mami skatino mane: „Bent neišdykauja, — sakydavo ji, — ir nekelia triukšmo“. Laimė, senelis reiškė nepasitenkinimą, ir mano įšventinimas buvo atidėtas.

Karlas niekad nepritarė mano, kaip jis vadino, „skaitalams“. Kai motina jam pasakė, kad aš pradėjęs rašyti, iš pradžių jis nudžiugo, tikėdamasis, manau, jog aš sukursiu mūsų šeimos kroniką, pilną gyvų pastebėjimų ir žavaus naivumo. Jis paėmė mano sąsiuvinį, pasklaidė lapus, susiraukė ir išėjo iš valgomojo, pasipiktinęs, kad aš kartoju savo mėgstamų žurnalų „kvailystes“. Daugiau mano kūryba jis nebesidomėjo. Susisielojusi motina daugelį kartų lyg niekur nieko bandė įduoti jam paskaityti „Bananų pirklį“. Ji palaukdavo, kol senelis, apsiavęs šlepetėmis, atsisės į fotelį; kai jis, įsmeigęs griežtą žvilgsnį į vieną tašką ir pasidėjęs ant kelių rankas, tyliai ilsėdavosi, motina atsinešdavo mano rankraštį ir atsainiai sklaidydavo, paskui staiga, tartum aptikusi labai įdomią vietą, imdavo viena juoktis. Galiausiai nebeištverdama ištiesdavo sąsiuvinį seneliui: „Paskaityk, tėte! Čia taip juokinga“. Tačiau jis atstumdavo ranka sąsiuvinį arba, jeigu pažvelgdavo, tai tik parodydavo su nepasitenkinimu rašybos klaidas. Ilgainiui motina neteko drąsos: nebedrįsdama manęs girti ir bijodama įskaudinti, ji liovėsi skaityti mano kūrinius, kad nereikėtų apie juos su manimi kalbėti.

Vos pakenčiama ir visų ignoruojama mano literatūrinė veikla pasidarė pusiau nelegali; tačiau aš vis vien atkakliai kūriau: rašydavau per pertraukas, ketvirtadieniais ir sekmadieniais, per atostogas arba lovoje, kai nusišypsodavo laimė susirgti; prisimenu laimingąsias dienas, kai imdavau sveikti po ligos, ir juodą sąsiuvinį raudonomis briaunomis, su kuriuo, lyg su rankdarbiu, niekad nesiskirdavau. „Kiną darydavau“ rečiau: romanų rašymas atstodavo viską. Žodžiu, rašiau savo malonumui.

Mano kūrinių intrigos darėsi sudėtingesnės, įterpdavau įvairiausių epizodų, be tvarkos versdavau į šią maišalynę visa, ką buvau skaitęs gero ar blogo. Pasakojimui tai neidavo į naudą, tačiau man buvo naudinga: turėdamas sugalvoti tarp jų ryšį, aš jau nebegalėjau išsiversti vien plagijavimu. Be to, buvau nebe vienas — tapau dvilypis. Praėjusiais metais, kai „darydavau kiną“, aš vaidindavau save patį, stačia galva puldavau į vaizduotės sukurtas situacijas ir ne kartą man atrodydavo, jog visai prasmengu jose. Dabar aš, autorius, buvau taip pat ir herojus, kuriame atsispindėdavo mano epinės svajonės. Ir vis dėlto mes buvome du: jo vardas buvo kitoks, ir aš apie jį kalbėdavau trečiuoju asmeniu. Užuot suteikęs jam savo išvaizdą, lipdžiau jo kūną iš žodžių ir tarsi žiūrėjau į jį iš šalies. Šis ūmus „atitolimas“ mane galėjo išgąsdinti, tačiau jis mane sužavėjo; džiaugiausi, kad galiu būti savo herojumi, tuo tarpu jis — tai nevisiškai aš. Tai buvo mano lėlė, aš galėjau su ja elgtis kaip tinkamas, statyti į pavojingiausias situacijas, perverti jai ietimi šoną, o paskui slaugyti, kaip mane slaugydavo motina, gydyti, kaip ji mane gydydavo. Mėgstamiausi mano autoriai, galutinai nepraradę kuklumo, sustodavo pusiaukelėje į didybės viršūnes: net Zevako narsuolis nestodavo daugiau kaip prieš dvidešimt nevidonų iš karto. Aš panorau pertvarkyti nuotykių romaną, išmečiau už borto tikroviškumą, prikūriau dvigubai daugiau priešų ir pavojų: jaunasis tyrinėtojas iš „Peteliškės beieškant“, gelbėdamas savo būsimą uošvį ir sužadėtinę, tris dienas ir tris naktis kaunasi su rykliais; galiausiai jūra lieka raudona; tas pats herojus sužeistas pabėga iš apačų apsuptos rančos ir pereina dykumą, laikydamas rankose išvirtusias žarnas; jis nesutinka, kad jam užsiūtų pilvą, kol nepasikalbės su generolu. Vėliau tas pats herojus, tiktai Gečo fon Berlichingeno vardu, priverčia trauktis ištisą armiją. Vienas prieš visus: toks buvo mano devizas. Šitos niūrios ir didingos fantazijos šaltinio ieškokite buržuaziniame puritoniškame mano aplinkos individualizme.