Жан-Поль Сартр - Žodžiai

Nusprendžiau atsisakyti kalbos ir gyventi muzikoje. Tokią galimybę turėdavau kas vakarą apie penktą valandą. Senelis tuo metu dėstydavo Gyvųjų kalbų institute, senelė, užsidariusi savo kambaryje, skaitydavo kurį nors Zip romaną, o motina, pavalgydinusi mane, nurodžiusi, kas turi būti gaminama pietums, davusi paskutinius patarimus tarnaitei, sėsdavosi prie pianino ir skambindavo Šopeno balades, Šumano sonatą, simfonines Franko variacijas, o kartais, mano prašoma, „Fingalio grotą“. Aš įslinkdavau į senelio kabinetą; ten būdavo jau tamsu, prie pianino degdavo pora žvakių. Prieblandoje man būdavo patogu: pasičiupdavau senelio liniuotę — tai būdavo mano rapyra, jo peilis popieriui pjaustyti — mano durklas, ir tuojau pat virsdavau plokštuminiu muškietininko paveikslu. Kartais įkvėpimas neskubėdavo, ir aš, garsus duelistas, belaukdamas nuspręsdavau, kad dėl svarbios priežasties man reikia laikytis incognito. Gavęs smūgį, aš negalėjau keršyti, o visą drąsą turėjau sukaupti tam, kad geriau suvaidinčiau bailį. Slankiodavau po kambarį, iš padilbų šnairuodamas, panarinęs galvą, vilkdamas kojas; kartkartėmis krūptelėdavau, tuo parodydamas, jog man kas skėlė antausį ar spyrė batu į užpakalį, tačiau duoti atgal nė negalvodavau, — tik įsidėmėdavau įžeidėjo pavardę. Pagaliau susikaupusi didžiulė muzikos dozė imdavo veikti. Pianinas, tarytum žynio būgnas, palenkdavo mane savo ritmui. Mano sielą išstumdavo Fantazija-ekspromtas, tai užpildydavo mane, suteikdavo paslaptingą praeitį ir svaiginančią, mirtiną ateitį; aš būdavau apsėstas: demonas užvaldydavo mane ir purtydavo kaip slyvos medelį. Į balną! Aš buvau arklys ir raitelis, jojantysis ir jojamasis, lėkiau per smėlėtas lygumas, per laukus, per senelio kabinetą nuo durų iki lango. „Tu per daug triukšmauji, kaimynai ims skųstis“, — sakydavo motina, nesiliaudama skambinusi. Nieko jai nesakydavau, nes būdavau nebylys. Štai aš pamatau kunigaikštį, nušoku nuo arklio, be garso vien iš lūpų judesių duodu jam suprasti, kad laikau jį pavainikiu. Jis paleidžia į mane savo raiterius, tačiau mano špaga sušvytruoja ir užstoja mane tartum plieninė siena; kartkartėmis aš perveriu kam nors krūtinę. Netrukus staigiai pasisuku ir, šį kartą pats perkirstas kardu perpus, krintu ir mirštu ant kilimo. Paskui pamažu išlendu iš lavono, atsistoju ir vėl sugrįžtu prie klajojančio riterio vaidmens. Aš vaidinu visus personažus iš karto: štai aš riteris, ir duodu antausį kunigaikščiui; pasisuku — ir jau kunigaikštis, gaunu tą patį antausį. Tačiau piktadarys ilgai nebūdavau, — neiškęsdavau negrįžęs prie pagrindinio, svarbiausio vaidmens — paties savęs. Būdavau nenugalimas ir prieš visus laimėdavau. Tačiau, kaip ir savo naktiniuose nuotykiuose, pergalę vis atidėdavau neribotam laikui, nes mane baugino marazmas, kuris ištinka po jos.

Štai aš ginu jaunutę grafaitę nuo paties karaliaus brolio. Kas per skerdynės! Tuo tarpu motina atsiverčia kitą puslapį: vietoj allegro suskamba švelnus adagio ; aš paskubomis baigiu žudynes, šypsausi savo globotinei. Ji mane myli: apie tai byloja muzika. Ir aš ją tikriausiai myliu: mano krūtinėje ima plakti įsimylėjusi, ilgesinga širdis. Ir ką gi daro, kai myli? Aš imu ją už rankos, vedžiojuosi po pievą, bet šito juk nepakanka. Skubiai sušaukti valkatos ir reiteriai išgelbsti mane iš keblios padėties: jie užpuola mus — šimtas prieš vieną; devyniasdešimt jų aš nudedu, dešimt, kurie lieka gyvi, pagrobia grafaitę.

Ateina laikas įžengti į niūriausią mano gyvenimo laikotarpį: moteris, kuri mane myli, nelaisvėje, man ant kulnų lipa visos karalystės policija, aš — žmogus, atsidūręs už įstatymo ribų, persekiojamas, nelaimingas, man teliko sąžinė ir kardas. Prislėgtas matuoju žingsniais senelio kabinetą, į mane smelkiasi aistringas Šopeno liūdesys. Kartais praverčiu keletą savo gyvenimo puslapių — peršoku dvejus trejus metus, norėdamas įsitikinti, jog viskas baigsis gerai, man bus sugrąžinti titulai, žemės, sužadėtinė, beveik tokia pat nekalta, ir pats karalius paprašys atleidimo. Tačiau tuojau pat vėl šoku atgal dvejus trejus metus ir atsiduriu pavojuose. Toji valandėlė mane žavėdavo: prasimanymas susiliedavo su tikrove; nelaimingas klajūnas, ieškantis teisybės, būdavo kaip dvynys panašus į berniuką, kuris nežinojo, ką veikti, buvo našta pats sau, ieškojo gyvenimo prasmės ir, aidint muzikai, šlaistėsi po savo senelio kabinetą. Nepertraukdamas vaidmens, naudodamasis tuo pranašumu, aš sutapatindavau mūsų likimus. Įsitikinęs galutine pergale, savo negandas laikiau trumpiausiu keliu jai pasiekti; pro dabarties skurdą mačiau būsimą garbę, dėl kurios viską ir dariau. Šumano sonata mane galutinai įtikino: aš buvau ir viltį praradusi būtybė, ir Dievas, gelbintis ją nuo pat pasaulio pradžios. Kokia laimė, kad galima visiškai nusivilti — tuomet gauni teisę šiauštis prieš visą pasaulį. Man įkyrėjo pernelyg lengvos pergalės, aš mėgavausi melancholijos saldybėmis, aitriu keršto malonumu. Visų lepinamas, viskuo persisotinęs, neturėdamas jokio troškimo, aš pasinėriau į įsivaizduotą vargą: aštuoneri metai laimės man teįdiegė kančios pamėgimą. Stojau ne prieš įprastinius savo teisėjus, kurie visi man buvo palankūs, bet prieš rūstų tribunolą, kuris buvo pasirengęs mane nuteisti nė neišklausęs: buvau pasiryžęs iš jo plėšte išplėšti išteisinimą, pagarbą, laurus. Daugybę kartų, karštai įsijautęs, perskaičiau Grizeldos istoriją; tačiau pats nebuvau linkęs kentėti, ir pirmieji mano troškimai buvo žiaurūs: daugybės princesių gelbėtojas nesivaržydamas vaizdavosi lupąs mažytę kaimynų mergaitę. Šiame ne per daug rekomenduojamame pasakojime man labiausiai patiko aukos sadizmas ir nepalenkiamas dorumas, galų gale parklupdąs ant kelių jos budelį vyrą. Aš apie tai ir svajojau: jėga paklupdyti teisėjus, priversti juos mane garbinti ir tuo nubausti už šališkumą. Tačiau atsiskaitymo valandą vis atidėliodavau; aš, būsimos pergalės herojus, kamavausi, laukdamas triumfo, ir be paliovos jo vengiau.

Man rodos, jog ši dviguba melancholija — tikra ir suvaidinta — reiškė mano nusivylimą: kasdieniniai žygdarbiai buvo tik atsitiktinumų virtinė. Kai motina stipriai užgaudavo Fantazijos-ekspromto akordus, aš vėl grįždavau į neatmenamus laikus, kai našlaičiai pasigenda tėvo, o klajojantys riteriai pasigenda našlaičių; aš, didvyris ar mokinys, rašiau tuos pačius diktantus, dariau tuos pačius žygdarbius, neįstengdamas pabėgti iš savo kalėjimo — kartojimo. Ir vis dėlto ji — ateitis — egzistavo, ją man atskleidė kinas; aš svajojau turėti savo likimą. Grizeldos aikštingumas man galų gale įgriso: veltui atidėliojau neribotam laikui istorinę savo triumfo valandėlę, man jos paversti tikra ateitimi nepavyko — ji liko tik atitolinta dabartis.

Kaip tik apie tą laiką — 1912 ar 1913 metais — perskaičiau Žiulio Verno „Mišelį Strogovą“. Verkiau iš džiaugsmo: koks pavyzdingas gyvenimas! Savo narsumui parodyti šis karininkas neturėjo laukti plėšikų malonės: įsakymas iš aukščiau ištraukė jį iš nežinomybės; jis gyveno, paklusdamas jam, ir mirė triumfo valandą, nes tokia šlovė — tai mirtis: užsiverčia paskutinis knygos lapas, ir Mišelis gyvas užsidaro savo mažyčiame karste auksinėmis briaunomis. Jokių abejonių: jo gyvenimas nuo pat pirmos akimirkos buvo pateisintas. Nė šešėlio atsitiktinumo: tiesa, jis visą laiką kilnojosi iš vietos į vietą, tačiau svarbūs įsipareigojimai, jo drąsa, priešo budrumas, vietovės sąlygos, susisiekimo priemonės, dešimtys kitų iš anksto žinomų faktorių įgalindavo bet kuriuo metu nustatyti jo buvimo vietą žemėlapyje. Jokio kartojimosi: viskas keitėsi, herojus taip pat turėjo be paliovos keistis; kelią jam švietėjo paties ateitis, jį vedė kelrodė žvaigždė. Po trijų mėnesių dar kartą su tuo pačiu užsidegimu perskaičiau šį romaną, tačiau Mišelis man nebepatiko, atrodė pernelyg doras, vien tik likimo jam pavydėjau. Žavėjo mane Mišelyje užsimaskavęs krikščionis, kuriuo tapti man sutrukdyta. Visos Rusijos caras buvo Dievas Tėvas; Mišeliui, ypatingu dekretu pažadintam iš nebūties, buvo pavesta, kaip ir kiekvienai būtybei, nepaprasta ir labai svarbi misija; jis ėjo per šią ašarų pakalnę, šluodamas pagundas, nugalėdamas kliūtis, pažino kankinio dalią, pasinaudojo antgamtine pagalba2; jis šlovino savo Kūrėją, paskui, atlikęs pareigą, tapo nemirtingas. Man ši knyga buvo nuodai: vadinasi, yra pasaulyje išrinktųjų? Jiems kelią nužymi aukščiausia būtinybė? Šventumu aš bjaurėjausi, tuo tarpu Mišelio Strogovo šventumas mane sužavėjo, nes iš paviršiaus buvo panašus į heroizmą.