Жан-Поль Сартр - Žodžiai

Ponia Pikar buvo tos nuomonės, kad vaikas gali viską skaityti: „Jokia knyga nepakenks, jeigu ji gerai parašyta“. Kažkada prie jos aš paprašiau leisti man skaityti „Ponią Bovari“, o motina pernelyg melodingu balsu man atsakė: „Mano mažuli, jei dabar skaitysi tokias knygas, tai ką gi tu veiksi užaugęs?“ — „Aš jas gyvensiu!“ Ši replika turėjo ilgiausią ir labiausiai pelnytą pasisekimą. Atėjusi pas mus į svečius, ponia Pikar kiekvieną kartą ją primindavo, o mano motina patenkinta bardavosi: „Blanša, kada jūs pamiršite! Išlepinsite mano vaiką!“ Aš mylėjau ir niekinau šią pablyškusią ir riebią senutę — geriausią mano žiūrovą; kai tik išgirsdavau, kad ji atvyko, mane apimdavo įkvėpimas: įsivaizduodavau, jog nukrinta jai visi sijonai, ir aš pamatau jos užpakalį — šitokiu būdu atiduodavau pagarbą sudvasintai jos asmenybei. 1915 metais, lapkričio mėnesį, ji man padovanojo knygelę raudonos odos viršeliu su paauksuotomis briaunomis. Senelio nebuvo namie, ir mes įsitaisėme jo kambary; moterys gyvai šnekučiavo, tiktai kiek tyliau negu 1914 metais, nes jau ėjo karas; gelsvas drumzlinas rūkas gulė ant langų, kvepėjo atvėsusiais tabako dūmais. Aš atsiverčiau knygelę ir iš pradžių apsivyliau: maniau, kad tai bus romanas ar pasakos, o čia išvydau įvairiaspalviuose puslapiuose daugybę kartų parašytus tuos pačius klausimus. „Įrašyk atsakymus, — tarė man ponia Pikar, — ir duok įrašyti savo draugams: ateity bus malonu prisiminti“. Aš supratau, kad čia man suteikiama proga pasireikšti: nieko nelaukdamas atsisėdau prie senelio rašomojo stalo, pasidėjau knygelę ant biuvaro, paėmiau galalito plunksnakotį, pabadžiau jį į raudono rašalo buteliuką ir įnikau rašyti, o tuo tarpu moterys susižvalgė smalsiais žvilgsniais. Vienu šuoliu aš atsidūriau aukščiau paties savęs ir ėmiau medžioti „atsakymus ne pagal amžių“. Deja, klausimai nebuvo palankūs: klausinėjo, kas man patinka ir kas ne, kokia mano mėgstama spalva ir koks maloniausias kvapas. Be didelio entuziazmo kurdamas, ką labiau mėgstu, staiga radau progą padaryti įspūdį. „Koks jūsų karščiausias troškimas?“ Aš nedvejodamas atsakiau: „Tapti kareiviu ir atkeršyti už žuvusiuosius“. Iš susijaudinimo nebegalėdamas toliau rašyti, nušokau nuo kėdės ir nunešiau savo kūrinį suaugusiesiems. Moterų žvilgsniai pagyvėjo, ponia Pikar užsidėjo akinius, motina pasilenkė prie jos peties; jų lūpos susiklostė šypsenai. Ir viena, ir kita pakėlė galvą tuo pat metu: motina paraudo, ponia Pikar grąžino man knygelę: „Žinai, mano vaikuti, įdomu tik tuomet, kai atsakyta nuoširdžiai“. Maniau, kad sudegsiu. Vadinasi, mano klaida aiški: iš manęs laukė vunderkindo, o aš suvaidinau didvyrį. Mano nelaimė, šios damos neturėjo nieko iš artimųjų fronte: karinis didvyriškumas nedarė įspūdžio jų santūrioms sieloms. Aš pabėgau ir puoliau prie veidrodžio vaipytis. Prisiminęs tas grimasas šiandien, suprantu, kad jos buvo mano prieglobstis: nuo baisių gėdos žaibų aš gyniausi muskulų blokada. Be to, grimasos dar labiau įaitrindavo mano gėdą ir drauge išvaduodavo nuo jos: vengdamas pažeminimo, aš žemindavau pats save, atsisakydavau bet kokios galimybės patikti, kad užmirščiau, jog tokia galimybė buvo ir aš ją sunaudojau blogam; veidrodis labai padėdavo: aš versdavau jį man įrodyti, jog esu baidyklė; ir kai jam pavykdavo, aštrus gėdos jausmas virsdavo gailesčiu. Bet kadangi nesėkmė atskleisdavo mano pataikūniškumą, aš stengiausi taip subjauroti save, kad niekada daugiau nedrįsčiau jo griebtis, kad išsižadėčiau žmonių ir žmonės išsižadėtų manęs. Blogio komediją aš priešpriešinau Gėrio komedijai; Joas pasiėmė Kvazimodo vaidmenį. Raukydamasis ir vaipydamasis, aš darkiau savo veidą, lyg kokia rūgštimi stengiausi išėsdinti buvusių šypsenų pėdsakus.

Vaistai pasirodė žalingesni už ligą: bėgdamas nuo garbės ir gėdos, aš mėginau rasti prieglaudą savo vienišoje tiesoje, tačiau juk manyje nebuvo jos; širdies gilumoje kiūtojo suglumusi banalybė. Tarsi mačiau, kaip medūza prislenka prie akvariumo stiklo, švelniai suraukšlėja savo skėtį ir išsiskleidžia tamsoje. Nusileido naktis, rašaliniai debesys išskydo veidrodyje, užtemdydami paskutinį mano įsikūnijimą. Netekęs alibi, užgriuvau save patį. Tamsoje jutau kažkokį neaiškų blaškymąsi, šnaresį, plazdėjimą — kažkokią gyvą būtybę, už visas baisiausią ir kartu vienintelę, kurios aš nebijojau. Pabėgau iš tenai, vėl grįžau į šviesą vaidinti savo nublankusio angeliško vaidmens. Veltui. Veidrodis patvirtino seniai žinomą tiesą: aš buvau siaubingai negražus. Nuo to aš niekad nebeatsipeikėjau.

* * *

Visų dievinamas ir niekam nereikalingas, aš likau nuošaly ir, būdamas septynerių, nebeturėjau prie ko glaustis, išskyrus patį save, tiktai manęs dar nebuvo — buvo tušti veidrodiniai rūmai, kuriuose atsispindėjo gyvenimą pradedančio šimtmečio nuobodulys. Aš gimiau todėl, kad man labai reikėjo savęs; ligi tol aš tebuvau patyręs vien tuščius saloninio šunelio džiaugsmus; įstumtas į puikybę, tapau išpuikėliu. Kadangi niekas rimtai manęs nepasigesdavo, užsibrėžiau tapti reikalingu Pasauliui. Ar gali būti kas didingiau? Ar gali būti kas kvailiau? Teisybę pasakius, aš neturėjau pasirinkimo. Keliaudamas slapčia, užsnūdau ant suolo ir prabudau kontrolieriaus purtomas: „Jūsų bilietas!“ Turėjau prisipažinti, jog neturiu. Neturėjau nė pinigų bilietui nusipirkti. Iš pradžių ėmiau teisintis: asmens dokumentus pamiršau namie, stotyje nežinia kaip prasmukau pro palydovą, tačiau prisipažinau, jog į traukinį prasmukau neteisėtai. Nė nemanydamas neigti kontrolieriaus teisių, aš garsiausiai reiškiau pagarbą jo pareigoms ir iš anksto sutikau paklusti jo nuosprendžiui. Iš tokio kraštutinio pažeminimo aš teradau vieną išeitį — apversti padėtį aukštyn kojomis: ėmiau aiškinti keliaująs į Dižoną svarbiais ir slaptais reikalais, liečiančiais Prancūziją ir galbūt visą žmoniją. Šitaip žiūrint į dalyką, visame traukiny nebūtų atsiradę žmogaus, turinčio didesnę teisę užimti jame vietą. Savaime suprantama, kalbama apie aukštesnę teisę, prieštaraujančią bendrai tvarkai, tačiau jei kontrolierius išlaipintų mane iš traukinio, kiltų rimtų komplikacijų, už kurias jis pats ir turėtų atsakyti; maldavau jo pagalvoti: argi protinga visą žmonių giminę stumti į chaosą tam, kad būtų išlaikyta tvarka traukinyje? Tokia yra puikybė: vargšams ji — apsigynimo priemonė. Tik su bilietais važiuoją keleiviai turi teisę būti kuklūs. Aš taip ir nesupratau, ar aš laimėjau, ar ne: kontrolierius tylėjo; ėmiau vėl aiškinti: buvau tikras, kad kol kalbėsiu, manęs neišlaipins. Taip mes ir keliavome toliau — vienas neprasižiodamas, kitas neužsičiaupdamas, o traukinys mus nešė Dižono link. Traukinys, kontrolierius ir prasižengėlis buvau aš pats. Aš buvau taip pat ir ketvirtasis personažas — organizatorius, kurio vienintelis troškimas buvo apmulkinti patį save, nors valandėlę pamiršti, kad visa tai — jo paties darbas. Čia man padėjo mūsų šeimyninė komedija: mane vadino dangaus dovana, bet tai buvo juokai, ir aš tą žinojau; persisotinęs jautrumu, buvau verksnys ir kietaširdis: panorau tapti naudinga dovana tiems, kurie manęs ieško; paskyriau save Prancūzijai, pasauliui. Į žmones man buvo nusispjauti, bet kadangi be jų neapsieisi, nusprendžiau, jog jų džiaugsmo ašaros bus man ženklas, kad pasaulis priima mane su dėkingumu. Kas nors pamanys, jog pernelyg išpuikau; ne — aš augau našlaitis, be tėvo. Niekieno sūnus, aš pats buvau sau viskas — išdidumo ir skurdumo viršūnė; gyventi mane pašaukė tas pats polėkis, kuris vertė siekti gėrio. Ryšys atrodo aiškus: motinos glamonės išlepino, šiurkštaus Mozės, mane pradėjusio, nebuvimas atbukino, senelio dievinimas apsvaigino, aš buvau grynas objektas, puikiausiai paruoštas mazochizmui, jei tik būčiau galėjęs patikėti šeimyninė komedija. Bet ne — ji nuslysdavo mano sielos paviršiumi, nepasiekdama gelmių, kurios likdavo abejingos ir nežinojo savo prasmės. Bjaurėjausi esamu gyvenimo būdu, ėmiau nekęsti susaldintų ekstazių, alpėjimo, pernelyg lepinamo, glostomo savo kūno, suradau save, stodamas prieš save patį, puoliau į puikybę ir sadizmą — kitaip tariant, į didžiadvasiškumą. O didžiadvasiškumas, kaip ir šlykštybė ar rasizmas, tėra balzamas, išskiriamas vidinėms žaizdoms gydyti, kuris galų gale mus apnuodija; stengdamasis išvengti užmaršties — kiekvienos būtybės dalios, aš ruošiau sau neišbrendamą buržuazinį vienišumą — kūrėjo dalią. Tačiau reikia šį ūmų pasišiaušimą skirti nuo tikro maištavimo: juk riaušės keliamos prieš budelį, o aplinkui mane tebuvo geradariai. Aš ilgai dar likau jų bendru. Be to, jie patys pakrikštijo mane Apvaizdos dovana: tik tuos ginklus, kuriuos jie man įdavė, aš panaudojau kitiems tikslams.