Жан-Поль Сартр - Žodžiai

Kai man buvo penkeri metai, aš pergyvenau mirtį. Ji tykojo manęs, vakarais slankiojo po balkoną, kaišiojo savo snukį prie stiklo — aš ją matydavau, bet nedrįsdavau nieko sakyti. Kartą sutikome ją Voltero krantinėje — tai buvo aukšta nevisprotė senė juodais rūbais; man einant pro šalį, ji sušnabždėjo: „Šitą vaiką aš įsidėsiu kišenėn“. Kitą kartą mirtis pasivertė duobe: tuomet mes buvom Arkašone; Karlemami su motina nuvyko aplankyti ponios Diupon ir jos sūnaus Gabrielio, kompozitoriaus. Aš baugščiai žaidžiau sode, nes man buvo sakę, kad Gabrielis serga ir greitai mirs. Be nuotaikos jodinėjau ant lazdos aplink namą. Staiga pamačiau tamsią angą: kažkas buvo atidaręs rūsį. Mane apėmė nesuprantamas, tačiau akivaizdus vienatvės siaubas: aš apsigręžiau ir, dainuodamas visa gerkle, pasileidau atgal. Tuo metu kas naktį su ja susitikdavau lovoje. Tai būdavo ištisas ritualas: turėdavau atsigulti ant kairiojo šono, nusigręžti į sieną; drebėdamas laukdavau jos, ir ji man pasirodydavo, kaip paprastai vaizduojama, — giltinė su dalgiu; tuomet aš jau turėdavau teisę apsiversti ant dešiniojo šono, ji nueidavo, ir galėdavau ramus miegoti. Dieną pažindavau ją įvairiausiai užsimaskavusią: vos tik motina uždainuodavo prancūziškai „Girių karalių“, aš užsikimšdavau ausis; perskaitęs pasakėčią „Girtuoklis ir jo šeima“, pusę metų neatsiverčiau Lafonteno. O tuo tarpu ji, bjaurybė, tyčiojos iš manęs: susigūžusi Merimė tomelyje, laukė, kol aš pasiimsiu skaityti „Ilio Venerą“, kad galėtų man čiupti už gerklės. Laidotuvės ir kapai manęs nejaudino: kaip tik apie tą laiką susirgo ir mirė mano senelė iš tėvo pusės. Mudu su motina, gavę telegramą, nuvažiavome į Tivjė ir radome ją dar gyvą. Buvo nuspręsta, kad geriau laikyti mane atokiau nuo tos vietos, kur baigė gesti šis ilgas nelaimingas gyvenimas; namų draugai mane paėmė į savo globą, apgyvendino pas save, parūpino tokiam atvejui tinkamų žaidimų, pamokomų, liūdnų savo nuobodumu. Aš žaidžiau, skaičiau, kiek galėdamas stengiausi vaizduoti pavyzdingai susikaupusį, bet nieko nejaučiau. Nejaučiau nė tuomet, kai ėjome paskui karstą ligi kapinių. Mirtis imponavo savo nebuvimu: liautis gyvenus — ne tas pat kas numirti, man netgi patiko šios senutės virtimas akmens antkapiu; įvyko medžiagos pasikeitimas, tam tikras priartėjimas prie būties — maždaug tas pat, lyg aš būčiau iškilmingai pavirtęs ponu Simono. Šit kodėl visuomet mėgau ir dabar tebemėgstu itališkas kapines: antkapio akmuo tenai stūkso nelygus, tartum keista žmogaus figūra, ant jo medalionas su fotografija, primenančia pirmykštį velionio pavidalą. Kai man buvo septyneri, aš mirtį — tą giltinę — sutikdavau visur, tik niekad kapinėse. Kaip aš ją vaizdavausi? Kaip žmogystą ir kaip grėsmę. Žmogysta buvo pamišus, o grėsmę suvokiau taip: tamsūs nasrai gali atsiverti bet kada, nors ir pačiam vidury šviesiausios dienos, ir mane praryti. Buvo kažkokia šiurpi išvirkštinė pasaulio pusė, ji atsiskleisdavo tik tiems, kurie netekdavo proto; mirti — tai pasiekti aukščiausią beprotybės laipsnį ir joje prasmegti. Gyvenau nuolatiniame siaube, tai buvo tikra neurozė. Jei paieškočiau priežasčių, jos būtų tokios: būdamas šeimos lepūnėlis, Apvaizdos dovana, aš tuo skaudžiau jutau savo nenaudingumą, kad pagal šeimoje susidariusį ritualą nuolat buvau puošiamas išgalvota dorybe — reikalingumu. Jaučiausi esąs nereikalingas, vadinasi, turėjau išnykti. Buvau skurdus daigelis, be paliovos laukiantis savo žuvimo. Kitaip sakant, buvau pasmerktas, ir nuosprendis kiekvieną akimirką galėjo būti įvykdytas. Tačiau visomis jėgomis stengiausi jo išvengti, ir ne dėl to, kad būčiau branginęs gyvenimą, o dėl to, kad jo visai nevertinau: kuo beprasmiškesnis gyvenimas, tuo sunkiau pakeliama mirtis.

Dievas mane būtų išgelbėjęs iš keblios padėties: būčiau pasijutęs esąs šedevras su kūrėjo parašu; įsitikinęs, kad viso pasaulio koncerte yra skirta partija ir man, būčiau kantriai laukęs, kol Jis apreikš man savo ketinimus ir patvirtins, jog esu reikalingas. Aš nujaučiau religiją, dėjau į ją viltis, tai buvo mano vaistas. Jei nebūčiau jos gavęs, pats būčiau ją susikūręs. Bet aš ją gavau: išauklėtas katalikiškai, žinojau, kad Visagalis sukūrė mane savo garbei: tai buvo daugiau, negu aš drįsau svajoti. Bet laikas bėgo, o modemus Dievas, kurio įstatymo mane mokė, pasirodė besąs ne tas, kurio mano siela troško: aš ieškojau Kūrėjo, o man davė Didį Globėją; tai buvo, žinoma, tas pat, bet aš to nežinojau; abejingai tarnavau fariziejų Stabui, o oficialioji doktrina atgrasė mane nuo savosios religijos ieškojimų. Mano laimė! Pasitikėjimas ir nusivylimas paruošė mano sieloje patogią dirvą Dangiškajai Sėklai: jei ne šis nesusipratimas, dabar būčiau vienuolyne. Tačiau mūsų šeimą jau buvo palietęs lėtas nukrikščionėjimo procesas, kuris gimė aukštojoje volteriškoje buržuazijoje ir per šimtmetį apėmė visus visuomenės sluoksnius: jei ne tas visuotinis tikėjimo susilpnėjimas, katalikiška provincijos panelė Luiza Gijemen nebūtų taip be niekur nieko ištekėjusi už liuterono. Suprantama, mūsų šeimoje visi buvo tikintys — iš padorumo. Septyneriems aštuoneriems metams praėjus nuo Kombo kabineto, atviras netikėjimas vis dar buvo laikomas aistrų įžūlumu ir palaidumu; ateistas buvo originalas, išsišokėlis, kurio niekas nekvietė į svečius iš baimės, kad jis „ko neiškrėstų“, fanatikas, nuodijąs sau gyvenimą visokiais draudimais, savo noru atsisakęs teisės klauptis bažnyčioje, tuokti ten dukteris ar ašaromis išlieti širdį; užsibrėžęs moraliniu tyrumu įrodyti savo doktrinos teisingumą, jis taip įnirtingai kovojo prieš save ir prieš savo laimę, jog atsisakė net priešmirtinės paguodos; tai buvo maniakas, kuris visur įžiūrėjo Dievo nebuvimą ir negalėdavo nė prasižioti, neištardamas Jo vardo, — žodžiu, ponas su religiniais įsitikinimais. Tuo tarpu tikintysis jų neturėjo: per du tūkstančius metų krikščioniškosios tiesos spėjo pateisinti save, jos buvo visiems prieinamos, joms derėjo tik spindėti kunigo žvilgsnyje, bažnyčios prieblandoje ir šviesti sielas, tačiau niekam nebuvo reikalo imtis už jas atsakomybės; tai buvo visuotinė nuosavybė. Geroje draugijoje visi tikėjo Dievą, nes niekas nenorėjo apie Jį kalbėti. Koks religijos tolerantiškumas! Kokia ji buvo patogi: krikščionis galėjo neklausyti sekmadienio mišių, o savo vaikus tuokti bažnyčioje, galėjo juoktis iš pardavinėjamų prie Sen Siulpiso angelėlių ir lieti ašaras, klausydamasis „Vestuvių maršo“ iš „Lohengrino“, jam nereikėjo nei pavyzdingai gyventi, nei mirti neviltyje, nei pagaliau susideginti krematoriume. Mūsų aplinkoje, mūsų šeimoje tikėjimas tebuvo prašmatnus jaukios prancūziškos laisvės titulas. Mane, kaip ir daugelį kitų, pakrikštijo, kad užtikrintų man nepriklausomybę: šeima bijojo, kad nekrikštydama manęs nenusižengtų mano sielai; įrašytas kataliku, aš buvau laisvas, buvau normalus: „Paūgės, — galvojo jie, — kaip norės, taip darys“. Tuo metu buvo laikomasi nuomonės, kad daug sunkiau įgyti tikėjimą negu jį prarasti.

Šarlis Šveiceris buvo pernelyg didelis komediantas, kad jam nereikėtų Didžiojo Žiūrovo, tačiau prisimindavo jį retai, tiktai kraštutiniais atvejais. Būdamas tikras, kad mirties valandą jį sutiks, gyvendamas laikė jį nuošalyje. Tarp savųjų, iš solidarumo su prarastosiomis provincijomis ir savo brolių antipapistų berniškais juokais, jis nepraleisdavo progos pašiepti katalikybės: prie stalo jo replikos būdavo panašios į Liuterio. Niekad jis nepritrūkdavo šmaikštaus žodelio apie Liurdą: Bernadeta mačiusi „moterėlę, persivelkančią marškinius“; paralitiką panardinę į vandenį, o kai jį ištraukę“ jau matęs abiem akimis“. Jis mielai pasakodavo apie šventąjį Lozorių utėlėtąjį ir apie šventąją Mariją Alakok, kuri liežuviu išlaižydavo ligonių išmatas. Šitie tauškalai man išėjo į naudą: aš tuo labiau linkau pakilti virš šio pasaulio gėrybių, kurių niekad neturėjau, ir nesunkiai būčiau savo patogųjį neturtą laikęs pašaukimu; misticizmas sukurtas žmonėms, nesuradusiems vietos gyvenime, viršplaniniams vaikams: man į tikėjimą pastūmėti būtų užtekę parodyti viską atvirkščiai, ir būčiau tapęs šventumo auka. Senelis visam gyvenimui mane nuo to atgrasė: aš jį pamačiau senelio akimis; ir ši žiauri beprotybė sukėlė man pasišlykštėjimą savo ekstazių vulgarumu, išgąsdino sadistišku kūno niekinimu; šventųjų keistenybės nebuvo nė kiek prasmingesnės už to anglo maudymąsi jūroje su smokingu. Senelė, klausydamasi tų kalbų, dėjosi pasipiktinusi, vadindavo vyrą „bedieviu“ ir „eretiku“, kepštelėdavo jam per pirštus, tačiau jos atlaidi šypsena man galutinai išsklaidydavo abejones; ji niekuo netikėjo, ir tik skepticizmas trukdė jai tapti ateiste. Mano motina nesikišdavo: ji turėjo „savo Dievą“ ir nieko daugiau iš jo nenorėjo kaip vien slaptos paguodos. Diskusija, nebe tokia aštri, toliau tęsdavosi mano galvoje: antrasis mano „aš“, juodasis brolis, tingiai ginčydavosi dėl visų tikėjimo tiesų; aš buvau katalikas ir protestantas, manyje kritiška dvasia derinosi su nuolankumu. Bet iš tikrųjų visa tai mane slėgė: mano tikėjimas ėmė griūti ne dėl dogmų prieštaringumo, bet dėl senelių abejingumo.