Жан-Поль Сартр - Žodžiai

Kai žmogus dirba savo srity, jis orus ir išdidus, laimingas, kad dirba; tad kodėl ji skundžiasi gyvenimu tarsi kokiu nepataisomu blogiu, nors jai teko laimė dirbti aštuonias valandas per dieną? Kai persakydavau jos dejones seneliui, jis imdavo juoktis: Mari Luiza esanti per daug negraži, kad koks nors vyras susigundytų. Aš nesijuokdavau: nejaugi galima gimti jau pasmerktam? Vadinasi, man sumelavo: šiame tvarkingame pasaulyje esama tiek nepakenčiamos netvarkos. Tačiau kai tik mokytoją atleido, mano nerimas išsisklaidė. Šarlis Šveiceris rado man padoresnių mokytojų. Tokių padorių, jog visi jie išdilo man iš atminties. Ligi dešimties metų gyvenau vienut vienas su seniu ir dviem moterimis.

* * *

Mano tiesa, mano charakteris ir mano vardas buvo suaugusiųjų rankose; aš išmokau žiūrėti į save jų akimis; buvau vaikas, tasai stabas, kurį suaugusieji kuria iš savo sudužusių vilčių. Kai jie išeidavo, vis viena likdavo jų žvilgsnis, pasklidęs šviesoje; šito žvilgsnio stebimas, aš lakstydavau, šokinėdavau; jis mane saugojo, kad likčiau pavyzdingas vaikaitis, ir nuspręsdavo, kokie turi būti žaislai ir mano pasaulis. Gražutėje kolboje — mano sieloje — ratu sukosi mintys, ir kiekvienas galėjo stebėti jų vingius: nė vieno aptemdyto kampelio. Ir vis dėlto tame nekaltame vaiskume buvo ištirpusi kažkokia vaiski tiesa, neturinti nei žodžių, nei formos, nei kūno ir viską gadinanti: aš melagis. Argi galima vaidinti komediją ir nežinoti, kad vaidini? Skaidri ir saulėta regimybė, iš kurios buvo suklostytas mano asmuo, išsidavė pati savo netikrumu, kurio aš negalėjau nei ligi galo perprasti, nei liautis jautęs. Šliejausi prie suaugusių jų, ieškodamas savo dorybių patvirtinimo, ir taip dar giliau klimpau į melą. Pasmerktas patikti, aš stengiausi būti žavingas, tačiau tas žavesys bežiūrint nublankdavo; visur valkiojau savo dirbtinį geraširdiškumą, niekam nereikalingą savo svarbą, vildamasis nutykoti gerą progą: jau atrodydavo, jog sugavau, skubiai nutaisydavau pozą, bet ji vėl grąžindavo mane į tą patį netikrumą, nuo kinio ir stengiausi pabėgti. Štai senelis, susisupęs į pledą, snaudžia; pro ūsų kuokštus matyti rausvos nuogos lūpos — tai nepakenčiama: laimė, nušliaužia ant žemės jo akiniai, aš puolu jų paimti. Jis prabunda, ima mane į glėbį, ir mudu pradedame vaidinti savo garsiąją meilės sceną. Bet aš jau nebe to noriu. O ko? Pamirštu viską ir susisuku gūžtą senelio barzdoje. Įeinu į virtuvę, pareiškiu, kad noriu kratyti salotas; nuaidi pritarimo šūksniai, linksmas juokas: „Ne, branguti, ne taip! Gerai sugniaužk rankutę — šitaip! Mari, padėk jam! Bet, žiūrėk, jis ir pats puikiausiai moka“. Aš — netikras vaikas, mano rankose netikra pintinėlė; jaučiu, kaip kiekvienas mano judesys virsta gestu. Komedija man užstojo pasaulį ir žmones: aš temačiau vaidmenis ir aksesuarus; argi, savo paikiojimais prisidėdamas prie suaugusiųjų sumanymų, aš galėjau rimtai žiūrėti į jų rūpesčius? Jų ketinimams paklusdavau su girtinu paslaugumu, kuris trukdė man pritarti jų tikslams. Žmonių giminės norai, viltys ir džiaugsmai buvo man svetimi, todėl aš šaltakraujiškai dalijau save, stengdamasis ją suvilioti; ji buvo mano publika, nuo jos mane skyrė šviesų rampa, stumdama į išdidžią vienumą, beregint virstančią nerimu.

Blogiausia, kad suaugusiuosius aš įtariau veidmainiaujant. Kai jie šnekindavo mane, jų žodžiai būdavo tikri saldainiai; tačiau tarpusavy kalbėdavo visai kitu tonu. Be to, jie kartais laužydavo švenčiausias mūsų sutartis: aš nutaisydavau pačią žaviausią miną, tą, dėl kurios nė kiek neabejodavau, tuo tarpu jie man tikru balsu sakydavo: „Eik, mažuli, pažaisti — mes kalbamės“. O kitąkart man pasirodydavo, jog aš esu jiems tik patogi priemonė. Motina nusiveda mane į Liuksemburgo sodą, mudu vaikščiojame, ir staiga, kur buvęs kur nebuvęs, išdygsta dėdė Emilis, jis niūriai pažvelgia į seserį ir sausai prataria: „Ne dėl tavęs aš čia atėjau: norėjau mažylį pamatyti“. Jis aiškina, jog aš — vienintelė tyra širdis šeimoje, vienintelis, kuris niekad jo sąmoningai neįžeidžiau nei pasmerkiau, prisiklausęs melagingų paskalų. Aš šypsausi, sumišęs dėl tokios savo galybės ir meilės, kurią įžiebiau šio paniurėlio širdyje. O brolis su seseria jau svarsto bendrus reikalus, skaičiuoja skriaudas; Emilis karščiuojasi ir kaltina Šarlį, Ana Mari užstoja tėvą, kur ne kur nusileisdama; kalba nukrypsta prie Luizos, o aš stoviu čia pat, tarp dviejų metalinių kėdžių, ant kurių jie sėdi, ir nė vienas manęs nebeprisimena. Jei tik aš būčiau buvęs kiek vyresnio amžiaus ir sugebėjęs juos suprasti, būčiau persiėmęs dešinių jų moralinėmis pažiūromis, kurių mane savo elgesiu mokė kairiųjų pažiūrų senis: tikrovė ir išmonė yra lygiai tas pats; jei nori pajusti aistrą, turi apsimesti, kad junti; žmogus — ceremoniali būtybė. Man buvo įkalbėta, jog mes tam ir sukurti, kad vaidintume komediją; vaidinti aš sutikau, tik reikalavau, kad mano vaidmuo būtų pagrindinis; o tuo tarpu trumpomis praregėjimo akimirkomis, po kurių likdavau apstulbęs, pamatydavau, kad jis tik pažiūrėti svarbus: teksto daug, išeigos dažnos, tačiau nė vienos scenos, kur aš būčiau viskas; žodžiu, aš teduodavau dingstį suaugusiųjų replikoms. Šarlis man meilikavo, stengdamasis įsiteikti mirčiai, Luiza mano išdykavimu naudojosi savo blogai nuotaikai pateisinti, o Ana Mari — savo nuolankumui. Tačiau juk ir be manęs tėvai būtų priglaudę Aną Mari, ir dėl savo švelnaus būdo ji vis viena būtų patekusi Luizos valdžion. Be manęs Mami vis tiek būtų viskuo nepatenkinta, o Šarlis žavėtųsi Serveno viršukalne, meteorais arba svetimais vaikais. Aš buvau atsitiktinė jų nesutarimų ir susitaikymo priežastis; tikrosios priežastys glūdėjo kitur: Makone, Gunsbache, Tivjė, senoj surambėjusioj širdy, praeityje, kai manęs dar nebuvo. Aš jiems tebuvau šeimos vienybės ir senų jos nesutarimų atspindys; naudodamiesi mano dieviškąja vaikyste, jie tapo tuo, kas buvo. O mane kankino nerimas: jų ritualas rodė, kad niekas neegzistuoja be tikslo ir kad kiekvienas — nuo didžiausio ligi mažiausio — turi jam skirtą vietą Pasaulyje, bet mano paties egzistavimo tikslas man liko neaiškus, ir aš staiga pamačiau, kad gyvenu be jokios prasmės, man pasidarė gėda dėl tokio nepateisinamo mano buvimo šiame puikiai sutvarkytame pasaulyje.

Jei būčiau turėjęs tėvą, jis man būtų varu įdiegęs kai kuriuos pastovius įnorius; pavertęs savo užgaidas mano principais, savo nemokšiškumą — mano erudicija, savo pagiežą — mano išdidumu, savo manijas — mano įstatymais, jis būtų gyvenęs manyje. Šis garbingas nuomininkas būtų man sužadinęs pagarbą sau pačiam. Šia pagarba aš būčiau grindęs savo teisę gyventi. Mano gimdytojas būtų nulėmęs mano ateitį: iš prigimties inžinierius, aš būčiau gyvenime neturėjęs dvejonių. Bet jeigu Žanui Batistui Sartrui ir buvo žinoma mano paskirties paslaptis, jis nusinešė ją į kapą; motina atsiminė tik jį sakant: „Jūrininku mano sūnus nebus“. Tikslesnių žinių nebuvo, ir niekas, pradedant manim, nežinojo, kuriam galui aš atsiradau šiame pasauly. Jei būčiau paveldėjęs iš tėvo kokį turtą, mano vaikystė būtų buvusi kitokia; aš nerašyčiau, nes ir pats būčiau kitoks. Žemė ir namai jaunam paveldėtojui yra tarsi pastovus jo paties atspindys; žengdamas per savo žvyrą, liesdamas rombiškus savo verandos stiklus, jis jaučia save ir jų stabilume įžvelgia nemirtingą savo sielos esmę. Prieš keletą dienų viename restorane mačiau, kaip šeimininko sūnus, septynerių metų berniūkštis, šaukė kasininkei: „Kai tėvo nėra, aš čia šeimininkas“. Štai kur žmogus! Tokių metų aš nebuvau niekieno šeimininkas ir nieko neturėjau savo. Kai kartais įsišėldavau, nors tai atsitikdavo retai, motina man kuždėdavo: „Liaukis! Mes gi ne savo namuose!“ Niekada mes nebuvom savo namuose: nei Le Gofo gatvėje, nei vėliau, kai mano motina ištekėjo už antro vyro. Aš dėl to nesisielojau, nes nieko man netrūko; bet likau abstrakcija. Šios žemės turtai savininkui tėra atspindys to, kas jis pats yra; man jie rodė, koks aš nebuvau: aš nebuvau nei tvirtas, nei pastovus, nebuvau tėvo darbų tęsėjas, nebuvau būtinai reikalingas plieno gamybai — žodžiu, aš neturėjau sielos.