Жан-Поль Сартр - Žodžiai

Vaidindavau net ir vienas likęs: Ana Mari, Karlemami vartė šiuos lapus dar prieš man užgimstant, ir dabar prieš akis man atsiveria jų žinių lobynas; vakare manęs paklaus: „Ką gi tu perskaitei? Ką supratai?“ — aš tai žinodavau, būdavau pasiruošęs pagimdyti eilinį vaikišką sąmojį. Pasislėpti nuo suaugusiųjų knygose — tai buvo geriausias būdas bendrauti su jais; jų nebūdavo šalia, tačiau visą regintis jų žvilgsnis skverbdavos į mane pro pakaušį, išlįsdavo pro vyzdžius ir kirsdavo palei pat grindis sakinius, kuriuos jie skaitė šimtą kartų, o aš skaičiau pirmąsyk. Stebimas iš šalies, aš pats save stebėdavau: matydavau, kaip skaitau, panašiai kaip žmonės girdi save kalbant. Ar smarkiai aš pasikeičiau nuo to laiko, kai, nepažindamas raidžių dėjausi slebizuojąs „Kiną Kinijoje“? Ne, žaidimas ėjo toliau. Užpakaly manęs prasiverdavo durys — kažkas iš suaugusiųjų įeidavo pasižiūrėti, „ką aš ten beveikiu“: aš imdavau vaidinti — pašokdavau vienu šuoliu nuo grindų, padėdavau Miusė atgal į lentyną ir tuojau pat, pasistiebęs ant pirštų galų iškėlęs rankas, siekdavau storojo Komelio; apie mano domėjimąsi buvo sprendžiama iš pastangų, ir aš išgirsdavau nuostabos kupiną balsą šnabždant: „Kaip jis mėgsta Komelį!“ Aš jo nemėgau: aleksandrinai man buvo nuobodūs. Laimė, šiame leidinyje tiktai žymiausiosios tragedijos buvo atspausdintos ištisai; kitų buvo vien pavadinimas ir atpasakotas turinys, o mane tik tas ir domino. „Grimoaldo nugalėto Lombardijos karaliaus Pertarito žmoną Rodelindą Juniulfas vertė atiduoti savo ranką svetimos šalies princui...“ „Rodogundą“, „Teodorą“, „Agesilajų“ aš perskaičiau anksčiau negu „Sidą“ ir „Ciną“; mano galva buvo kupina skambių vardų o krūtinė — taurių jausmų, ir tik stengiausi nesupainioti giminystės ryšių. Namiškiai sakydavo: „Mažylis trokšta žinių jis ryte ryja Larusą“. Aš neprieštaravau.

Bet po Larusą knisausi ne žinių ieškodamas: aptikau, kad jame yra trumputės pjesių ir romanų santraukos, — nuo jų ir neatsitraukdavau.

Aš mėgau patikti ir troškau maudytis kultūroje; kas dieną maitinausi šventomis paslaptimis, kartais per daug nesigilindamas į jas: išsitiesdavau kniūbsčias ant grindų ir versdavau lapus; mano draugų veikalai dažnai man būdavo tas pat kas budistams yra maldų malūnėlis. Tačiau kartais mane apimdavo tikras džiaugsmas ir baimė; tuomet aš pamiršdavau savo vaidybą ir galvotrūkčiais lėkdavau, nešamas pašėlusio banginio, kuris buvo ne kas kita kaip gyvenimas. Dabar spręskite! Šiaip ar taip, mano žvilgsnis naršė žodžius: reikėjo stengtis suderinti juos, pagauti jų prasmę; pamažu kultūros komedija mane lavino.

Tačiau aš ir iš tikrųjų skaitydavau: tiktai ne šventovėje, o mūsų kambaryje arba po stalu valgomajame; apie šį skaitymą niekam neprasitardavau, ir niekas, išskyrus motiną, neužsimindavo man apie jį. Ana Mari mano išsigalvotą entuziazmą priėmė rimtai. Apie savo nerimavimą papasakojo senelei. Senelė čia buvo patikima sąjungininkė: „Neprotingai Šarlis elgiasi, — pasakė ji. — Pats vaiką skatina, aš jau pastebėjau. Tiek tik bus naudos, kad atbukins vaikui smegenis“. Moterys prisiminė taip pat pervargimą ir meningitą. Tiesiai užsipulti senelį buvo neatsargus ir bergždžias žingsnis: jos ieškojo aplinkinių kelių. Kartą pasivaikščiojimo metu Ana Mari lyg niekur nieko stabtelėjo prie kiosko, kuris dar ir dabar tebestovi Sen Mišelio bulvaro ir Suflo gatvės kampe: aš pamačiau nuostabius paveikslėlius; skaisčios jų spalvos mane užbūrė; pareikalavau, ir jie tapo mano. Ana Mari savo pasiekė: dabar aš kiekvieną savaitę prašydavau nupirkti „Svirplį“, „Tai bent!“, „Atostogas“, Žano de la Iro „Tris boiskautus“, Amu Galopeno „Aeroplanu aplink pasaulį“, kurie kiekvieną ketvirtadienį išeidavo atskiromis knygelėmis. Nuo vieno ketvirtadienio aš kur kas daugiau galvodavau apie Andų Erelį, apie Marselį Diuno, boksininką plieniniais kumščiais, apie lakūną Kristianą negu apie savo draugus Rablė ir Vinji. Motina ėmė ieškoti knygų, kurios grąžintų mane į vaikystę: pirmiausia gavau paveiksluotų knygelių seriją, paskui kas mėnuo išeinančių fėjų pasakų rinkinius ir pamažu perėjau prie „Kapitono Granto vaikų“, „Paskutinio Mohikano“, „Nikola Niklbio“, „Penkių Lavaredo sū“. Man kur kas labiau patiko Polio d’Ivua svaičiojimai negu Žiulio Verno nuosaikumas. Tačiau kad ir koks būtų autorius, aš dievinau Hecelio leidinius — mažyčius teatrus, kurių raudoni viršeliai su aukso kutais man buvo uždanga, o saulėtos dulkės ant briaunų — rampa. Ir ne ritmingi Šatobriano sakiniai, o šitos magiškos dėžutės mane vedė į pirmuosius susitikimus su Grožiu. Jas pravėręs, viską užmiršdavau. Ar galima sakyti, kad aš skaitydavau? Ne, aš mirdavau nuo žavesio ir, man išnykus, tuojau pat pakildavo gyventi ietimis apsiginklavę laukiniai, džiunglės, keliautojas su baltu šalmu ant galvos. Aš pats buvau vizija, skaisčiai nutvieskianti tamsius gražuolės Audos skruostus ir Filijo Fogo bakenbardus. Pagaliau, išsilaisvinęs iš savęs paties, mažasis stebuklas tapdavo pačiu susižavėjimu. Per pusę metro nuo grindų pražysdavo tobula laimė — laimė be šeimininkų ir be pančių. Iš pradžių atrodė, kad naujame pasauly dar didesnė netvarka negu senajame: čia žmonės plėšė, žudė vieni kitus, kraujas tekėjo upėm. Indėnai, indai, mohikanai, hotentotai pagrobdavo mergaitę, surišdavo seną jos tėvą virvėmis ir rengdavosi žiauriausiai nukankinti. Tai buvo įsikūnijęs Blogis. Bet jis tik tam ir pasirodydavo, kad sužlugtų Gėrio akivaizdoje: kitame skyriuje vėl viskas bus gerai. Baltieji narsuoliai išžudys laukinius, nupjaus tėvą veržiančias virves, ir jis puls dukteriai į glėbį. Žūdavo vien blogieji, o iš gerųjų — tiktai keletas visai nesvarbių asmenų, kurių mirtis būdavo priskaitoma prie smulkių istorijos išlaidų. Pagaliau ir pati mirtis būdavo sterili: žmonės griūdavo, sukryžiavę rankas, su nedidele apvalia skylute kairėje pusėje, arba, jei šautuvas dar nebuvo išrastas, nusikaltėliai būdavo „perveriami kalaviju“. Man labai patiko šis gražus posakis: vaizduodavausi tiesų ir baltą žaibą ašmenis; jie susmigdavo į piktadarį kaip į sviestą ir išlįsdavo pro nugarą, ir tas krisdavo negyvas, nepraliejęs nė lašo kraujo. Kartais mirtis būdavo netgi juokinga, pavyzdžiui, kaip to saracėno, kuris, rodos, „Rolando krikštadukterėje“ pavarė arklį į raitą kryžiuotį, o riteris užsimojo sunkiu kalaviju ir perkirto jį visą nuo viršaus iki apačios; vienoje Giustavo Dorė iliustracijoje kaip tik tas ir pavaizduota. Aš netverdavau juoku! Dvi perkirstos kūno dalys pradeda virsti į priešingas puses, brėždamos pusapskritimius apie balnakilpes; nustebęs arklys stojasi piestu. Dar daugelį metų, pažiūrėjęs į šią graviūrą, negalėdavau susilaikyti nesijuokęs ir kvatodavau ligi ašarų. Pagaliau aš turėjau tai, ko man reikia: Priešą — nekenčiamą, tačiau iš esmės nepavojingą, nes jo planai ne tik sužlugdavo, bet netgi priešingai, nepaisant jo pastangų ir velniško gudrumo, prisidėdavo prie Gėrio pergalės. Aš pastebėjau, kad iš tikrųjų grįžimas prie tvarkos visuomet susijęs su tam tikrais laimėjimais: herojai gauna atpildą, jie visur sutinkami su pagarba, pasigėrėjimu, apipilami pinigais; jų narsumo dėka užkariaujamos kokios nors žemės ar koks meno kūrinys apsaugomas nuo laukinių ir pargabenamas į mūsų muziejus; mergaitė pamilsta keliautoją, išgelbėjusį jai gyvybę, ir viskas baigiasi vestuvėmis. Iš šitų žurnalų ir knygų aš išsinešiau brangiausią iliuziją — optimizmą.