Жан-Поль Сартр - Žodžiai

Viskas dėjosi mano galvoje: būdamas vaizduotės kūdikis, aš ir gyniausi vaizduote. Dabar prisiminęs, kaip gyvenau nuo šešerių ligi devynerių metų, negaliu atsistebėti, kad galėjau be jokio pertrūkio užsiimti protiniais pratimais. Jų turinys dažnai keisdavosi, bet programa likdavo ta pati; ne laiku iššokęs į sceną, aš grįždavau atgal už paravano ir pasirodydavau vėl šioje žemėje, dabar jau pačiu laiku — kaip tik tą akimirką, kai pasaulis be žodžių šaukėsi manęs.

Pirmieji mano kūrinėliai buvo tiesiog „Mėlynosios paukštės“, „Batuoto katino“ ir Moriso Bušoro pasakų kartojimas. Jos kūrėsi savaime už mano kaktos, tarp mano antakių lankų. Vėliau įsidrąsinęs ėmiau jas taisinėti, suteikiau vaidmenį ir sau pačiam. Pasikeitė pasakų pobūdis; fėjų aš nemėgau, jų ir taip per daug buvo aplinkui mane: kerus išstūmė žygdarbiai. Tapau herojumi; numojau ranka į žavesį; dabar svarbu buvo ne patikti, o imponuoti. Šeimą palikau nuošaly: Karlemami ir Ana Mari buvo išbraukti iš mano fantazijos išmonių. Persisotinęs gestais ir pozomis, svajonėse aš dariau tikrus žygdarbius. Išsigalvojau pasaulį su pavojais ir mirtimi — „Svirplio“, „Tai bent!“, Polio d’Ivua pasaulį; vietoj skurdo ir darbo, apie kuriuos neturėjau jokio supratimo, aš iškėliau grėsmę. Tačiau man nė į galvą neatėjo paneigti esamos tvarkos: įsitikinęs, kad gyvenu geriausiame iš pasaulių, savo pareiga laikiau išvalyti iš jo piktadarius; tapęs sekliu ir linčiuotoju, kas vakarą aukodavau ištisą plėšikų gaują. Niekad nesileisdavau į preventyvinį karą, nerengiau baudžiamųjų ekspedicijų; žudžiau ne dėl malonumo, ne iš pykčio — vadavau nekaltas mergaites iš mirties nagų. Šių trapių būtybių man būtinai reikėjo: jos šaukėsi manęs. Savaime suprantama, kad jos negalėjo tikėtis mano pagalbos, nes manęs nepažino. Bet aš jas statydavau į tokius baisius pavojus, kad niekas kitas, be manęs, nebūtų galėjęs jų išvaduoti. Kai janyčarai sušvytruodavo savo lenktais kardais, per dykumą nuaidėdavo dejonė, ir uolos šnabždėdavo smėliui: „Šiandien čia kažko trūksta — būtent Sartro“. Tą akimirką pasirodydavau iš už paravano, ir nuo kiekvieno mano kalavijo švystelėjimo risdavosi galvos — aš užgimdavau kraujo upėje. Ak, plieno laimė! Aš pasijusdavau savo vietoje.

Bet užgimdavau, kad vėl numirčiau: išgelbėtoji mergaitė puldavo į glėbį savo markgrafui; aš pasišalindavau — man belikdavo vėl tapti niekam nereikalingu arba ieškoti naujų žudikų. Ir rasdavau. Man, esamos tvarkos gynėjui, egzistavimo prasmė buvo įsikūnijusi nuolatinėj netvarkoj; užsmaugęs Blogį savo rankomis, mirdavau kartu su juo ir prisikeldavau, kai jis keldavosi; buvau dešinysis anarchistas. Tiktai niekas iš šių kilnių ir žiaurių žygių neprasiskverbdavo į kasdieninį mano gyvenimą; jame likau nuolankus ir stropus: ne taip lengva atsikratyti dorybių. Tačiau kiekvieną vakarą laukdavau, kada baigsis dienos paikiojimas; tuomet bėgdavau į lovą, atbelsdavau maldas ir šmurkštelėdavau po antklode; man rūpėdavo kuo greičiau atgauti savo beprotišką narsą. Tamsoje aš išaugdavau, tapdavau subrendęs ir vienišas — be tėvo, be motinos ir be namų, beveik be vardo. Eidavau per liepsnojantį stogą, nešdavau glėbyje apalpusią moterį; apačioje minia šaukdavo: žinodavau, jog dar akimirka — ir pastatas sugrius. Ir kaip tik čia ištardavau lemtingus žodžius: „Tęsinys kitame numeryje“. — „Ką sakai?“ — klausdavo motina. Aš išsisukinėdavau: „Laukiu, kas bus“. Ir iš tikrųjų aš užsnūsdavau vidury pavojų, žavaus nerimasčio užliūliuotas. Rytojaus vakarą vėl ištikimai žengdavau per tą patį liepsnojantį stogą į pačią mirtį. Staiga išvysdavau nutekamąjį vamzdį, kurio nebūdavau pastebėjęs iš vakaro. Dieve mano, išgelbėti! Bet kaip stvertis į jį, nepaleidus brangiojo nešulio? Laimė, jaunoji moteris atgauna sąmonę, aš užsimetu ją ant nugaros, ji apkabina rankomis mano kaklą. Bet ne, pagalvojęs aš vėl ją nualpinu: kad ir kaip mažai ji teprisidėtų prie savo išsigelbėjimo, vis tiek tuo sumenkintų mano nuopelnus. Tuo tarpu atsitiktinai po kojomis pasipainioja virvė: tvirtai pririšu auką prie jos gelbėtojo, ir toliau viskas jau vienas juokas. Vietinės valdžios viršūnės — miesto meras, policijos viršininkas, gaisrininkų kapitonas — mane glėbesčiuoja, bučiuoja, apdovanoja medaliu, o aš jau nebepasitikiu savimi, nežinau, ką daryti: šių aukštų asmenų bučiniai pernelyg panašūs į senelio. Taigi nutraukiu viską ir pradedu iš naujo: naktis, mergaitė šaukiasi pagalbos, aš puolu į muštynių sūkurį... Tęsinys kitame numeryje. Rizikuodavau savo gyvybe dėl didingos akimirkos, kuri atsitiktinai gimusį žvėrelį turėjo paversti Apvaizdos pasiuntiniu, bet jausdavau, jog nepakelsiu savo pergalės, ir būdavau labai laimingas, atidėjęs ją rytojaus dienai.

Gali atrodyti keista, kad šitokios pramuštgalviškos svajonės sukosi intelektualiam luomui nuskirto mokinuko galvoje; vaikystės nerimas yra metafiziškas: jam numalšinti nebūtina pralieti kraujo. Nejaugi aš niekad netroškau tapti didvyrišku gydytoju ir gelbėti savo tautiečius nuo buboninio maro ar choleros? Prisipažinsiu — niekad. Tačiau nebuvau nei žiaurus, nei karingas, ir ne mano kaltė, kad naujas amžius nuteikė mane epiškai. Sumuštoje Prancūzijoje knibždėte knibždėjo išgalvotų didvyrių, kurių žygiai gydė jos sužeistą savimeilę. Aštuoneri metai prieš mano gimimą Sirano de Beržerakas „nuskardėjo kaip karo trimitas“. Kiek vėliau užteko tik pasirodyti išdidžiam ir kenčiančiam Ereliukui, ir Fašoda liko pamiršta. 1912 metais aš nieko nežinojau apie šiuos didvyriškus personažus, tačiau nuolat bendravau su jų epigonais: aš dievinau valkatų Sirano — Arseną Liupeną, nenutuokdamas, kad jo herkuliška jėga, įžūlus narsumas ir grynai prancūziškas protas buvo mūsų gėdingo 1870 metų pralaimėjimo vaisius. Nacionalinis agresyvumas ir revanšo nuotaikos kiekvieną vaiką pavertė keršytoju. Ir aš, kaip ir visi, tapau keršytoju: susižavėjęs pašaipomis ir pozavimu — nepakeičiamomis nugalėtųjų ydomis — aš, prieš voždamas į makaulę, tyčiodavausi iš savo priešų. Bet karais bodėjausi: mėgau tuos romius vokiečius, kurie lankydavosi pas senelį, ir domėjausi tik privataus gyvenimo neteisybėmis; mano širdy, kuriai svetima buvo neapykanta, kolektyvinės nuotaikos pasikeisdavo: jomis aš maitinau savo individualų heroizmą. Šiaip ar taip, aš jau turėjau žymę — buvau pralaimėjimo vaikaitis ir todėl padariau tokią absurdišką klaidą — geležies amžiuje gyvenimą palaikiau epopėja. Aš, įsitikinęs materialistas, ligi kapo mokėsiu savo epišku idealizmu už įžeidimą, kurio nepatyriau, už gėdą, kurios neišgyvenau, už dvi prarastas provincijas, kurios mums jau seniai grąžintos.

* * *

Praėjusio šimtmečio buržua visą gyvenimą nepamiršo pirmojo apsilankymo teatre, o jų rašytojai laikė savo pareiga įamžinti jo smulkmenas. Pakilus uždangai, vaikai tarėsi atsidūrę karaliaus rūmuose. Auksas, purpuras, šviesos, dažai, pudra, patetika ir butaforija šventenybėmis pavertė net nusikaltimus; scenoje jie išvydo prisikėlusią aristokratiją, kurią išžudė jų pačių seneliai. Per pertraukas aukštais išsidėsčiusi publika buvo jiems visuomenės hierarchijos paveikslas; ložėse jie matė nuogus pečius ir gyvus aristokratus. Namo grįždavo apstulbinti, suglebę, klastingai paruošti karjeros ceremonialui, kurio dėka jie taps Žiuliais Favrais, Žiuliais Feri, Žiuliais Grevi. Tuo tarpu esu tikras, jog nė vienas iš mano amžininkų neprisimena tos dienos, kai jis pirmąkart susipažino su kinu. Mes nė neapsižiūrėjome, kaip įžengėm į naują, tradicijų neturintį amžių, kuriam buvo lemta išsiskirti iš kitų blogomis manieromis, o naujasis menas, prastuomenės menas, išpranašavo mūsų barbarišką erą. Gimęs valkatų landynėje, administracijos priskirtas prie turgavietės pramogų, jis buvo prasčiokiškas ir piktino solidžius piliečius; tai buvo vaikų ir moterų pramoga; mudu su motiną jį dievinome, tačiau negalvodavome apie jį ir niekad nekalbėdavome: argi kas kalba apie duoną, kol jos nepristinga? Kai apsižiūrėjome ir pamatėme, kad yra kinas, jis jau buvo įaugęs į mūsų kasdienį gyvenimą.