Жан-Поль Сартр - Žodžiai

Rytojaus dieną po vestuvių paaiškėjo, kad uošvis neturi nė skatiko. Įširdęs gydytojas Sartras keturiasdešimt metų savo žmonai nepratarė nė žodžio. Prie stalo jis išsiversdavo su gestais, ir žmona galų gale ėmė vadinti jį „mano gyventojas“. Vis dėlto jis gulėdavo su ja ir kartkartėmis, taip pat nepratardamas nė žodžio, padarydavo ją nėščią: ji pagimdė jam du sūnus ir vieną dukterį. Šie tylos vaikai gavo Žano Batisto, Žozefo ir Elenos vardus. Elena jau nebejauna ištekėjo už kavalerijos karininko, kuris vėliau pamišo. Žozefas, atitarnavęs zuavų pulke, anksti išėjo į atsargą ir sugrįžo pas tėvus. Specialybės jis neturėjo. Atsidūręs tarp nebyliojo tėvo ir rėksnės motinos, jis tapo miknium ir visą gyvenimą praleido bekovodamas su žodžiais. Žanas Batistas norėjo pakeliauti jūromis, todėl įstojo į jūreivystės mokyklą. 1904 metais Šerbūre, būdamas jūros karininku, jau pakirstas tropinio drugio, jisai susipažino su Ana Mari Šveicer, apsuko šiai visų pamirštai ištįsusiai mergaitei galvą, vedė ją, paskubomis padarė vaiką — mane — ir pamėgino pabėgti į aną pasaulį.

Tačiau numirti ne taip jau lengva: maliarija progresavo neskubėdama, ligonis kartkartėmis net pagerėdavo. Ana Mari su atsidavimu slaugė jį, tačiau niekad neleido sau peržengti padorumo ribų ir jį pamilti. Luiza buvo nuteikusi dukterį prieš vedybinį gyvenimą: nuo pat pirmosios vestuvių nakties tai vien begalinis kasdienis pasiaukojimas pakaitomis su nakties vulgarybėmis. Mano motina, sekdama savo motinos pavyzdžiu, pirmenybę atidavė pareigai, o ne džiaugsmams. Didelio intymumo tarp jos ir mano tėvo niekad nebuvo — nei prieš vestuves, nei po jų ir, kartais tikriausiai suglumusi, ji galvodavo, kodėl šis svetimas žmogus panoro numirti ant jos rankų. Ligonį išgabeno į vienkiemį už keleto mylių nuo Tivjė; jo tėvas dviračiu vežimaičiu kasdien atvažiuodavo sūnaus aplankyti. Nemiga ir rūpesčiai išsekino Aną Mari, jai pradingo pienas, ir mane atidavė netoliese gyvenančiai žindyvei; aš tuomet savo ruožtu taip pat dėjau pastangas numirti: nuo enterito, o gal ir iš kerštingumo. Dvidešimtmetė mano motina, neprityrusi ir vieniša, blaškėsi tarp dviejų nepažįstamų mirštančiųjų. Proto padiktuotos vedybos virto liga ir gedulu. O man visa tai ėjo į naudą: tais laikais motinos pačios maitindavo kūdikius, ir maitindavo ilgai; jei, mano laimei, nebūtų užgriuvusi ši dviguba agonija, nebūčiau išvengęs vėlyvo nujunkymo sunkumų. Tačiau aš buvau ligonis, ir todėl, kai mane devynių mėnesių teko nujunkyti nuo krūties, deginamas karščio ir bejėgis, aš beveik nepajutau, kaip buvo nutrauktas paskutinis saitas, jungiantis vaiką su motina. Pasinėriau į miglotą nesudėtingą haliucinacijų ir primityvių fetišų pasaulį. Tėvui mirus, mudu su Ana Mari pabudome iš bendro košmaro; aš pasveikau. Tačiau mes tapome nesusipratimo aukomis: ji atgavo mylimą sūnų, kurio niekuomet iš tikrųjų nebuvo apleidusi; aš atsipeikėjau ant nepažįstamos moters kelių.

Neturėdama nei lėšų, nei profesijos, Ana Mari nusprendė vėl apsigyventi pas tėvus. Bet Šveiceriai jautėsi įžeisti mano tėvo įžūlios mirties: ji pernelyg buvo panaši į skyrybas. O kadangi mano motina nesugebėjo to nei pramatyti, nei išvengti, visa kaltė buvo suversta jai: ji lengvapėdiškai ištekėjusi už žmogaus, kuris nesugebėjo ilgiau pagyventi. Ištįsėlę Ariadną, grįžtančią į Medoną su kūdikiu ant rankų, visi sutiko kuo geriausiai: mano senelis, kuris jau buvo beišeinąs į pensiją, dirbo toliau, nepriekaištaudamas dukrai nė puse žodžio; net senelė — nė toji neparodė, kad džiūgauja širdyje. Dėkingumo supančiota Ana Mari juto po gerumu slypinčią panieką: suprantama, šeimos geriau sutinka turėti dukterį našlę negu vienišą motiną, bet ir tai tik kaip mažesniąją iš dviejų blogybių. Stengdamasi nusipelnyti atleidimo, Ana Mari netausojo savęs: visą tėvų namų ūkį iš pradžių Medone, paskui Paryžiuje laikė ant savo pečių, buvo kartu guvernantė, slaugė, ūkvedė, kompanionė ir tarnaitė, tačiau nebylaus savo motinos irzlumo taip ir neįveikė. Luizai buvo įgrisę kas rytą sudarinėti meniu ir kas vakarą tikrinti sąskaitas, tačiau ji negalėjo pakęsti, kad kas nors darytų tai už ją; kai kurių pareigųjį mielai būtų atsisakiusi, tačiau bijojo prarasti privilegijas. Ši senstanti ir ciniška moteris beturėjo vieną iliuziją — laikė save nepamainoma. Bet iliuzija išgaravo, ir Luiza ėmė pavyduliauti dukteriai. Vargšelė Ana Mari: jeigu ji būtų sėdėjusi be darbo, ją būtų kaltinę, kad ji — našta; dabar, kai ji triūsė, ją įtarė norint tapti šeimininke namuose. Vengdama pirmojo rifo, ji turėjo sukaupti visą savo narsą, antrojo — visą nuolankumą. Netrukus jaunoji našlė namuose vėl tapo nepilnamete: mergaite su dėme praeityje.

Niekas jai nedraudė turėti pinigų smulkioms išlaidoms — jai tiesiog pamiršdavo jų duoti; savo drabužius ji sudėvėdavo ligi paskutinio siūlo, o seneliui nė į galvą neatėjo, kad reikėtų jai nupirkti naujų. Net ir į svečius ją leisdavo nenoromis. Kai buvusios jos draugės, daugiausia ištekėjusios moterys, kviesdavo ją pietų, tai turėdavo iš anksto prašyti senelio sutikimo ir pažadėti, kad namo ją pristatys dar prieš dešimtą. Vidury vaišių šeimininkas stojosi nuo stalo, iškviesdavo ekipažą ir lydėdavo ją namo. O tuo tarpu senelis su naktiniais marškiniais ir laikrodžiu saujoje matuodavo žingsniais savo miegamąjį. Ir kai nuaidėdavo paskutinis dešimtos valandos dūžis, jis imdavo griaudėti. Pamažu kvietimai darėsi vis retesni, o ir pačiai motinai pramogos, už kurias reikėjo taip brangiai mokėti, liko nebemalonios.

Žano Batisto mirtis buvo didelis įvykis mano gyvenime: jis mano motiną vėl pavertė verge, o man suteikė laisvę.

* * *

Gero tėvo nebūna — tokia jau taisyklė; ir dėl to reikia kaltinti ne vyrus, o supuvusį tėvystės ryšį. Padaryti vaiką — labai prašau; turėti vaikų — kokia neteisybė! Jei mano tėvas nebūtų numiręs, jis būtų visu savo svoriu užgulęs mane ir sutraiškęs. Laimė, jis mirė anksti; minioje tarp Enėjų, nešančių ant savo pečių Anchisus, aš keliauju vienas ir neapkenčiu tų gimdytojų, kurie visą gyvenimą nematomi joja, užsėdę savo vaikams ant sprando. Aš kažkur praeityje palikau jauną numirėlį, kuris nesuskubo tapti mano tėvu, o šiandien galėtų būti mano sūnumi. Gera tai ar bloga? Nežinau. Tačiau mielu noru pasirašyčiau po vieno žinomo psichoanalitiko nuomone: aš neturiu jokio „superego“.

Numirti — tai dar ne viskas: svarbu numirti laiku. Kiek vėliau aš būčiau pasijutęs kaltas; sąmoningas našlaitis kaltina save: jam atrodo, jog nepatenkinti jo buvimu tėvai pasitraukė į savo dangiškuosius apartamentus. Tuo tarpu aš buvau tiesiog laimingas: liūdna mano padėtis kitiems žadino pagarbą, teikė man solidumo; aš pats tėvo netekimą skyriau prie savo dorybių. Jis buvo toks malonus, kad numirė iš savo kaltės: senelė nuolat kartojo, jog jis išsisuko nuo savo pareigų; o senelis, teisėtai didžiavęsis Šveicerių ilgaamžiškumu, negalėjo įsivaizduoti, kad galima numirti trisdešimties metų; ši įtartina mirtis privertė jį suabejoti, ar iš viso jo žentas kada nors gyveno, ir galiausiai jį pamiršo. O man nereikėjo nė pamiršti: tylomis pasprukęs, Žanas Batistas nesiteikė su manim nė susipažinti. Net ir šiandien aš negaliu atsistebėti, jog tiek maža apie jį težinau. O juk jis mylėjo, norėjo gyventi, matė, jog turi mirti, — vadinasi, buvo žmogus. Tiktai niekas iš mūsų šeimos nesužadino manyje susidomėjimo tuo žmogumi. Daugelį metų ties mano lova kabojo portretas: nedidukas tyrų akių karininkas apvaliu pliku kiaušu ir dideliais ūsais; kai motina ištekėjo už antro vyro, portretas dingo. Vėliau man perėjo jam priklausiusios knygos: Le Danteko traktatas apie mokslo ateitį ir Vėberio veikalas, pavadintas „Per absoliutų idealizmą į pozityvizmą“. Žanas Batistas, kaip ir jo amžininkai, skaitė visokį šlamštą. Paraštėse radau prikeverzota neįskaitomų pastabų — negyvą pėdsaką tos trumpai plevenusios liepsnelės, kuri apie tą laiką, kai aš gimiau, buvo gyva ir plazdanti. Knygas aš pardaviau: taip mažai man terūpėjo tas miręs žmogus. Žinau apie jį tiek, kiek teko atsitiktinai nugirsti, ne daugiau kaip apie Geležinę Kaukę ar ševaljė d’Eoną, o ir tos pačios žinios niekad neturėjo ko nors bendra su manim: net jeigu jis ir mylėjo mane, jei mane nešiojo ar žiūrėjo į sūnų savo šviesiomis akimis, kurios šiandien jau išdūlėjusios, — niekam tat neišliko atminty: tai buvo tuščios meilės pastangos. Iš tėvo neliko net šešėlio, net žvilgsnio: kurį laiką mudu abu — jį ir mane — nešiojo ta pati žemė, štai ir viskas. Man buvo įkalta į galvą, kad esu ne numirėlio sūnus, o stebuklo kūdikis. Čia, be jokios abejonės, glūdi mano neapsakomo lengvapėdiškumo šaknys. Aš nesu vadas ir netrokštu juo tapti. Įsakinėti ir klausyti — lygiai tas pat. Pats valdingiausias viršininkas įsakinėja kito vardu, kanonizuoto parazito — savo tėvo — vardu, ir perduoda abstrakčią smurtinę valią, kuri jam pačiam yra primesta. Per visą savo gyvenimą nesu niekam nieko įsakęs, nebent tik juokdamasis ar norėdamas kitiems padaryti juoko; manęs nekamuoja valdžios troškimo piktžaizdė, nes manęs neišmokė klausyti.

Читать дальше