Патрик Зюскинд - Kvepalai

Jei neužkasinėdavo ir neatkasinėdavo kailių, tai tampydavo vandenį. Mėnesių mėnesiais vilkdavo iš upės vandenį, vis po du kibirus, šimtus kartų per dieną, nes odininkui reikėdavo galybės vandens odoms plauti, mirkyti, plikyti, dažyti. Mėnesių mėnesiais šis vandens nešėjas būdavo permirkęs iki paskutinio siūlelio, vakarais jo drabužiai varvėte varvėjo, oda buvo šalta, minkšta ir išburkusi kaip zomša.

Po metų šios labiau gyvuliškos nei žmogiškos egzistencijos jis susirgo juodlige, baisia kailiadirbių liga, kuri paprastai baigiasi mirtimi. Grimalis jau nebedėjo jokių vilčių ir dairėsi pamainos — beje, labai apgailestaudamas, nes klusnesnio ir pajėgesnio darbininko už šį dar niekada nebuvo turėjęs. Bet visai netikėtai Grenujis išsitaisė. Liko tik randai už ausų, ant kaklo ir skruostų nuo didelių juodų piktvočių, jie subjaurojo veidą, padarė dar atgrasesnį negu anksčiau. Bet užtat Grenujis įgijo neįkainojamą pranašumą — atsparumą juodligei, taigi nuo šiol galėjo netgi sutrūkinėjusiomis, kruvinomis rankomis kaišti pačius blogiausius kailius nebijodamas vėl apsikrėsti. Tuo jis išsiskyrė ne tik iš mokinių ir pameistrių, bet ir iš galimų savo darbo tęsėjų. Kadangi jau nebebuvo taip lengva kaip anksčiau jį pakeisti kitu, padidėjo jo darbo, o kartu ir gyvenimo vertė. Išsyk nebereikėjo miegoti ant plikos aslos, o buvo leista susikalti stoginėje medinį gultą, pasiklėsti šiaudų ir apsikloti antklode. Nakčiai jo jau nebeužrakindavo. Maistas pasidarė geresnis. Grimalis dabar jį laikė ne kaip šiaip kokį gyvulį, o kaip naudingą naminį gyvulį.

Kai jam sukako dvylika metų, sekmadieniais Grimalis duodavo pusę laisvos dienos, o nuo trylikos buvo leista net ir šiokiadieniais vakare po darbo valandai išeiti ir daryti ką nori. Jis nugalėjo, nes liko gyvas, jis gavo šiek tiek laisvės, kurios užteko, kad būtų galima toliau gyventi. Žiemojimo laikas baigėsi. Erkė Grenujis vėl sukrutėjo. Jis užuodė ryto orą. Jį pagavo medžioklės aistra. Jam atsivėrė didžiausias pasaulyje kvapų medžioklės plotas — Paryžius. 7

Tai buvo tartum pasaka. Vien tik gretutiniai Sen Žak de la Bušri ir Šv. Eustachijaus kvartalai buvo pasakų šalis. Skersgatviuose aplink Sen Deni ir Sen Marteno gatves žmonės gyveno taip tankiai, penkių, šešių aukštų namai stovėjo taip susigrūdę, kad nesimatė dangaus, o oras prie žemės slūgsojo lyg užsistovėjęs vanduo kanale, prisisodrinęs visokių kvapų. Čia maišėsi žmonių ir gyvulių, valgių ir ligų, vandens, akmens, pelenų ir odos, muilo, ką tik iškeptos duonos ir acte virtų kiaušinių, makaronų ir nublizginto žalvario, šalavijų ir alaus, ašarų ir taukų, drėgnų ir sausų šiaudų kvapai. Tūkstančių tūkstančiai kvapų liejosi į nematomą košę, užpildančią skersgatvių griovas. Virš stogų jie išsisklaidydavo tik retkarčiais, o prie žemės — niekada. Ten gyvenantys žmonės buvo seniai pripratę prie šio kvapų mišinio, juk jis buvo susidaręs iš jų pačių ir be paliovos vėl smelkėsi į juos, juk tai buvo oras, kuriuo jie kvėpavo ir gyveno, jis buvo kaip ilgai dėvėtas šiltas drabužis, kurio nebejauti ant kūno ir nebeužuodi jo kvapo. Bet Grenujis viską uodė tarsi pirmąsyk. Ir ne tik juto šio kvapų mišinio visumą, bet skaidė jį analitiškai į smulkiausias ir atskiriausias dalis ir dalelytes. Jautri uoslė narpliojo iš tvaiko ir smarvės raizginio pavienes pagrindinių, jau nebeskaidomų kvapų gijas. Jam buvo nenusakomai malonu jas išpainioti ir gražiai išvynioti.

Jis dažnai sustodavo, atsišliedavo į namo sieną ar įsisprausdavo į kokį tamsų kampą ir stovėdavo ten užsimerkęs, pravėręs burną, išpūtęs šnerves, nejudėdamas, tarsi plėšri žuvis gilioje, tamsioje, lėtoje tėkmėje. Ir kai pagaliau oro dvelktelėjimas pametėdavo jam plonytės kvapo gijos galiuką, jis nerdavo prie jo ir nebepaleisdavo, nebejusdavo daugiau nieko, vien tik tą kvapą, nustverdavo jį, traukdavo savin ir įsimindavo visam laikui. Tai galėjo būti ir seniai žinomas kvapas arba jo atmaina, ir visai naujas, beveik arba visiškai nepanašus į tai, ką iki šiol buvo tekę užuosti, o tuo labiau pamatyti: na, kad ir laidyto šilko, čiobrelių arbatos, sidabru siuvinėto brokato skiautės, kamščio nuo reto vyno butelio ar vėžienos šukų kvapas. Grenujis vaikėsi tokius dar nepatirtus kvapus, gaudė aistringai ir kantriai kaip meškeriotojas žuvį ir kaupė savyje.

Į valias prisiuostęs tiršto skersgatvių tvaiko, leisdavosi į erdvesnes vietas, kur kvapai būdavo skystesni, maišydavosi su vėju ir sklaidydavosi beveik kaip kvepalai: kad ir į turgaus aikštę, kur vakarais tebedvoluodavo diena, nematoma, bet tokia aiški, tarsi spūstyje dar vis tebešmaižiotų prekiautojai, tebestovėtų pintinės, pilnos daržovių ir kiaušinių, statinės, pilnos vyno ir acto, maišai su prieskoniais, bulvėmis ir miltais, dėžės su vinimis ir varžtais, mėsininkų stalai, prekystaliai, nukrauti medžiagomis, indais ir puspadžiais bei šimtais kitų daiktų, kuriais būdavo prekiaujama dieną... kur visas tas bruzduliavimas iki menkiausios smulkmenos tebešiulendavo vakaro ore. Uosdamas Grenujis, galima sakyti, matydavo visą turgų. Ir užuosdavo tiksliau, negu kitas būtų galėjęs regėti akimis, kadangi jusdavo jį tarsi pavymui, taigi daug iškilniau — kaip esenciją, kaip kažko buvusio dvasią, netrikdomą įprastų dabarties atributų, tokių kaip triukšmas, per didelis ryškumas, grasus gyvų žmonių stumdymasis.

Arba eidavo ten, kur buvo giljotinuota jo motina, į Grevo aikštę, tartum didžiulis liežuvis įsikišusią į upę. Čia, ištraukti ant kranto arba pririšti prie stulpų, anglimi, grūdais, šienu ir šlapiais lynais kvepėjo laivai ir valtys.

O iš vakarų, per tą vienintelę prorėžą, kurią per miestą darė upė, plūdo platūs vėjo gūsiai nešdami kvapus iš kaimo nuo pievų palei Neji, iš miškų tarp Sen Žermeno ir Versalio, iš tokių tolimų miestų kaip Ruanas arba Kanas, o kartais net ir nuo jūros. Jūra kvepėjo tarsi išpūsta burė, prisisiurbusi vandens, druskos ir šaltų saulės spindulių. Tas kvapas buvo paprastas, bet kartu ir toks didelis, toks nepakartojamas, kad Grenujis neskubėjo skaidyti jo į žuvies, druskos, vandens, jūros dumblių, gaivumos ir kitokius kvapus. Jam buvo geriau pasilikti jūros kvapą neišskirstytą, saugoti atminty vientisą ir mėgautis juo iškart visu. Jūros kvapas jam taip patiko, kad jis panoro kada nors įkvėpti jo gryno, be priemaišų, įkvėpti tiek, kad apsvaigtų. O vėliau, kai iš pasakojimų sužinojo, kokia jūra didelė ir kad joje ištisomis dienomis galima plaukioti laivais neišvystant kranto, jis dažnai įsivaizduodavo sėdįs tokiame laive, aukštai krepšyje ant priešakinio stiebo, sklendžiąs per nesibaigiantį jūros kvapą, kuris visai ir ne kvapas, o kvėpavimas, atodūsis, visų kvapų pabaiga, ir iš pasitenkinimo tame kvėpavime tarsi ištirpstąs. Bet tam nebuvo lemta išsipildyti, nes Grenujui, stovinčiam Grevo aikštėje ant Senos kranto ir nosimi gaudančiam mažyčius jūros vėjo šuorus, niekada gyvenime neteko pamatyti jūros, tikros jūros, didžiulio vandenyno, tyvuliavusio vakaruose, niekada neteko susilieti su tuo kvapu.

Netrukus jis taip gerai išuostinėjo kvartalą tarp Šv. Eustachijaus bažnyčios ir miesto rotušės, kad nebūtų čia pasiklydęs net ir tamsiausią naktį. Tada išplėtė savo medžioklės plotą, pirmiausia į vakarus iki Sent Onorė priemiesčio, paskui aukštyn Sent Antuano gatve iki Bastilijos ir pagaliau net ligi Sorbonos kvartalo ir Sen Žermeno priemiesčio kitame upės krante, kur gyveno turtingi žmonės. Pro geležinius vartų pinučius kvepėjo karietų oda ir pažų perukų pudra, o per aukštus mūrus iš sodų veržėsi prožirnių ir rožių, ir ką tik apkarpytų ligustrų krūmų aromatas. Kaip tik čia Grenujis pirmąsyk užuodė kvepalus tikrąja žodžio prasme: paprastą levandų ar rožių vandenį, kurio per iškilmes įpildavo į sodų fontanus, ir sudėtingesnius, brangesnius muskuso tinktūros, sumaišytos su narcizų ir tuberozų, žonkilių, jazminų arba cinamono aliejais, kvapus, vakarais kaip sunkus šleifas besivelkančius paskui ekipažus. Jis įsimindavo šiuos kvapus kaip ir kasdieniškus, smalsiai, bet ne itin žavėdamasis. Beje, jis pastebėjo, kad kvepalų tikslas — apkvaitinti ir pavergti, ir pripažino, jog visos juos sudarančios esencijos yra savaip geros. Bet kaip visuma jie visgi atrodė jam prasti ir niekam tikę, kažkokie suplakti, o ne suderinti, jis jautė, kad turėdamas tas pačias sudėtines medžiagas galėtų padaryti visai kitokius aromatus.