Патрик Зюскинд: Kvepalai

Staiga Terjė atsistojo ir pastatė krepšį ant stalo. Jis norėjo atsikratyti šiuo padaru, kuo greičiau, tuoj pat, tučtuojau.

Ir štai kūdikis ėmė rėkti. Jis prisimerkė, išvertė raudoną gerklę ir užklykė taip nepakenčiamai, taip ausį veriančiai, kad Terjė kraujas sustingo gyslose. Jis ėmė purtyti pintinę ištiesta ranka ir šaukti „u tiu tiu“ norėdamas numaldyti vaiką, bet tas rėkė vis garsiau, jo veidas pamėlo ir atrodė, kad jis tuoj plyš nuo riksmo.

Kuo greičiau šalin jį! — smilktelėjo Terjė, kad šią pat akimirką neliktų šito... „velnio“, norėjo pasakyti, bet susigriebė ir prikando liežuvį, šalin šitą pabaisą, šį nepakenčiamą vaiką! Bet kur? Šiame kvartale jis žinojo tuziną žindyvių ir našlaičių namų, bet jie buvo per arti, tiesiog pašonėje, o šį padarą reikia nudanginti taip toli, kad neliktų nė garso, taip toli, kad niekas nebegalėtų kada panorėjęs vėl pastatyti po durimis; jei įmanoma, jį reikia pasiųsti į kitą parapiją, dar geriau — į kitą Senos krantą, o geriausia extra muros 1 , į Sent Antuano priemiestį, va kur! Ten keliaus tas rėksnys, toli į rytus nuo miesto, anapus Bastilijos, kur nakčiai užrakinami vartai.

Terjė pasikaišė sutaną, stvėrė klykiantį krepšį ir leidosi bėgti skersgatvių labirintu į Sent Antuano priemiestį, lėkė palei Seną aukštyn į rytus, užmiestin, vis tolyn iki Šarono gatvės ir šia gatve beveik iki galo, kur netoli Šventosios Magdalietės vienuolyno žinojo tokios ponios Gajar adresą. Ji imdavosi išlaikyti bet kokio amžiaus ir bet kokios kilmės vaikus, jei tik už tai kas nors mokėdavo. Tėvas Terjė atidavė jai teberėkiantį vaiką, sumokėjo už metus į priekį ir spruko atgal į miestą. Parsigavęs vienuolynan, nusimetė drabužius, lyg jie būtų suteršti, nusiprausė nuo galvos iki kojų ir, savo celėje nuslinkęs į lovą, daug kartų persižegnojo, ilgai meldėsi, kol pagaliau palengvėjusia širdimi užmigo. 4

Ponia Gajar, nors neturėjo dar nė trisdešimties metų, savo gyvenimą buvo jau nugyvenusi. Jos išvaizda atitiko tikrąjį amžių, bet tuo pat metu ji atrodė du, tris, šimtąkart senesnė, ji buvo tarsi mergaitės mumija; o viduje buvo seniai mirusi. Vaikystėje tėvas trenkė jai pagaikščiu per kaktą, tiesiai į tarpuakį, ir nuo to karto ji prarado uoslę, nebejuto jokios žmogiškos šilumos nei šalčio, nei apskritai kokių stiprių jausmų. Vienu smūgiu buvo užmuštas ir švelnumas, ir pasibjaurėjimas, ir džiaugsmas, ir neviltis. Vėliau, miegodama su vyru ir gimdydama vaikus, ji taip pat nejautė nieko, visiškai nieko. Ji negedėjo tų, kurie mirdavo, ir nesidžiaugė tais, kurie liko gyvi. Mušama vyro, ji nė nekrūpteldavo ir nepajuto jokio palengvėjimo, kai šis vargšų ligoninėje mirė nuo choleros. Ją paliesdavo tik du jutimai: artėjant kasmėnesinei migrenai siela vos pastebimai apniukdavo ir vos pastebimai prašviesėdavo, kai migrena liaudavosi. Daugiau ši apmirusi moteris nejuto nieko.

Kita vertus... o gal būtent dėl to, kad ponios Gajar nevaldė jokios emocijos, ji turėjo negailestingą tvarkos ir teisingumo jausmą. Nė vienam iš jai patikėtų vaikų ji neteikė pirmenybės ir nė vieno neskriaudė. Valgyti duodavo tris kartus per dieną ir nė mažiausio kąsnelio daugiau. Mažylius vystydavo irgi tris kartus per dieną ir tik iki metų. Jei kuris po to dar darydavo į kelnes, be žodžių gaudavo antausį ir vieną kartą likdavo nevalgęs. Lygiai pusę maistui skirtų pinigų ji išleisdavo augintiniams, lygiai pusę pasilikdavo sau. Ji nemėgindavo lengvesniais laikais pasididinti pajamų, bet ir nepridėdavo nė vieno solio vaikams sunkiais laikais, net jei tai būdavo gyvybės ar mirties klausimas. Kitaip jos verslas būtų buvęs nuostolingas. Pinigų jai reikėjo. Ji buvo viską labai tiksliai apskaičiavusi. Senatvėje ketino nusipirkti rentą ir, be to, turėti dar tiek pinigų, kad galėtų leisti sau numirti namie, o ne nusibaigti vargšų prieglaudoje kaip jos vyras. Jo mirtis jos nesujaudino. Tačiau ji bjaurėjosi tokiu viešu šimtų vienas kitam svetimų žmonių bendru merdėjimu. Mirti ji norėjo viena, o tam reikėjo visų nuo maisto likusių pinigų. Tiesa, būdavo žiemų, kai iš poros tuzinų mažųjų jos gyventojų trys ar keturi numirdavo. Tačiau ir tai buvo kur kas mažiau negu pas daugelį privačių įmočių ir juo labiau didžiosiose valstybinėse ar bažnytinėse prieglaudose.

Jose nuostoliai būdavo labai dideli — neretai mirdavo devyni pamestinukai iš dešimties. Betgi pakeisti juos vargo nebuvo. Paryžius kasmet paleisdavo į pasaulį per dešimtį tūkstančių naujų pamestinukų, nesantuokinių ir našlaičių. Taigi į šiokius tokius nuostolius buvo žiūrima atlaidžiai.

Mažajam Grenujui ponios Gajar įstaiga buvo tikra palaima. Tikriausiai niekur kitur jis nebūtų įstengęs išgyventi. O čia, pas šią bejausmę moterį, jis tarpo. Jis buvo tvirtai sudėtas ir ištvermingas. Tas, kuris kaip jis tarp atmatų atlaikė savo gimimą, ne taip jau lengvai leisis išstumiamas iš šio pasaulio. Dienų dienas jis galėdavo šlerpti pavandenijusias sriubas, pasitenkindavo pačiu liesiausiu pienu, suvirškindavo perdėm supuvusias daržoves ir pašvinkusią mėsą. Vaikystėje ištvėrė tymus, dizenteriją, vėjaraupius, cholerą, buvo įkritęs į šešių metrų gylio šulinį ir nusiplikęs krūtinę verdančiu vandeniu. Nors liko randai, rauplėta, nušašusi oda ir šiek tiek suluošinta koja, kuria truputį šlepetavo, bet jis gyveno. Jis buvo atsparus kaip kokia gerai prisitaikiusi bakterija ir nereiklus tarsi erkė, tūnanti ant medžio ir gyvenanti iš menkutėlaičio, kadaise prasimanyto kraujo lašelio. Kūnui jam pakako minimalaus kiekio maisto ir apdarų. Sielai nereikėjo nieko. Globa, atida, švelnumas, meilė ir kiti panašūs dalykai, kurie atseit būtini vaikams, Grenujui buvo visiškai nereikalingi. Dar daugiau, mums rodos, jis pats nuo pat pradžios jų atsisakė, kad išgyventų. Riksmas, kuriuo jis apreiškė gimęs, riksmas iš po stalo žuviai darinėti, pasiuntęs ant ešafoto jo motiną, nebuvo instinktyvus užuojautos ir meilės prašymas. Tai buvo gerai pasvertas, beveik norėtųsi sakyti, gerai apgalvotas riksmas, kuriuo naujagimis ryžtingai pasisakė prieš meilę, bet visgi už gyvenimą. Beje, esamomis sąlygomis pastarasis buvo įmanomas tik be pirmosios, ir jeigu vaikas būtų pareikalavęs abiejų, tai, be jokios abejonės, kaipmat būtų apgailėtinai pražuvęs. Aišku, jis galėjo anuomet pasinaudoti ir antra jam suteikta galimybe — tylėti ir pasirinkti kelią nuo gimimo tiesiai į mirtį, nedarant lanksto per gyvenimą. Taip būtų apsaugojęs pasaulį ir save patį nuo begalės nelaimių. Tačiau kad taip kukliai išeitų į nebūtį, reikėjo nors trupučio įgimto draugiškumo, o jo Grenujis neturėjo.

Nuo pat pradžių jis buvo bjaurus. Jis apsisprendė gyventi iš gryno užsispyrimo ir piktumo.

Savaime suprantama, jis apsisprendė ne taip, kaip apsisprendžia suaugęs žmogus, kuris, rinkdamasis vieną iš skirtingų galimybių, pasitelkia didesnį ar mažesnį protą ir patirtį. Jis pasirinko vegetatyviai, kaip daro išmesta pupa: ji pasirenka, leisti jai daigelį ar geriau likti kaip buvus.

Arba kaip ta erkė ant medžio, kuriai gyvenimas nepasiūlo nieko kito, tik nuolatinį žiemojimą. Maža bjauri erkė susuka savo švino pilkumo kūnelį į kamuoliuką, kad su išoriniu pasauliu liestųsi kuo mažesniu paviršiumi; savo odą ji padaro lygią ir tvirtą, kad nieko neskleistų į aplinką, nė menkiausio nieko neišgarintų. Ji tyčia pasidaro maža ir neišvaizdi, idant niekas jos nepastebėtų ir nesutremptų. Vieniša erkė susitraukusi kiūto ant medžio, akla, kurčia ir nebyli, ir tik uodžia, metai iš metų uodžia kraują atstu per kelias mylias pro šalį vaikštinėjančių gyvūnų, kurių pati viena niekuomet nepasieks. Erkė galėtų imti ir nukristi. Ji galėtų nukristi ant miško žemės ir šešiomis mažutėlėmis kojytėmis nuropoti keletą milimetrų šen ir ten, o paskui palįsti po lapais ir numirti, ir niekam jos nebūtų gaila, Dievas mato, nebūtų. Bet ne, užsispyrusi, atkakli ir šlykšti erkė priglunda, gyvena ir laukia. Laukia, kol koks nors netikėčiausias atsitiktinumas jai tiesiog po medžiu atgins kraujo kokio žvėries pavidalu. Ir tik tuomet ji liaunasi slapsčiusis, krinta, įsikimba ir įsisiurbia į svetimą kūną...