Патрик Зюскинд - Kvepalai

Po kelių savaičių žindyvė Žana Biusi stovėjo su pintine rankoje prie Šv. Marijos vienuolyno vartų. Vartus atidarė tėvas Terjė, kokių penkiasdešimties metų, plikas, šiek tiek actu atsiduodantis vienuolis.

— Štai! — tarė žindyvė ir pastatė pintinę ant slenksčio.

— Kas čia? — paklausė Terjė. Jis pasilenkė prie pintinės ir pauostinėjo, nes spėjo ten esant ką valgomą.

— Vaikžudės pavainikis iš Ofero gatvės!

Vienuolis paknebinėjo pirštu pintinėje ir atidengė miegančio kūdikio veidą.

— Gražiai atrodo. Rausvas ir gerai nupenėtas.

— Juk manęs prisipūto. Išsunkė iki kaulų smegenų. Bet dabar jau baigta. Toliau galite patys penėti ožkos pienu, koše, burokų sunka. Jis ėda viską, šitas išvisa.

Tėvas Terjė buvo ramus žmogus. Jis tvarkė vienuolyno labdaros fondą, skirstė pinigus vargšams ir nepasiturintiems. Už tai laukė padėkos ir tikėjosi, kad jo nebevargins kitais reikalais. Visokiomis smulkmenomis Terjė bodėjosi, nes smulkmenos visuomet reiškia sunkumus, o sunkumai drumstė sielos ramybę. To jis visai negalėjo tverti. Jis apmaudavo, kam iš viso atkėlė vartus, ir troško, kad ši moteriškė pasiimtų pintinę, eitų namo ir nesuktų jam galvos su savo kūdikiais ir jų bėdomis. Palengva Terjė atsitiesė ir įkvėpdamas įtraukė pieno ir rūgščios avių vilnos kvapo, sklindančio nuo žindyvės. Kvapas buvo malonus.

— Nesuprantu, ko tu nori. Išties nesuprantu, ko tu sieki. Galiu tik numanyti, kad šitam kūdikiui visai nekenks, jei dar kurį laiką pamaitinsi jį krūtimi.

— Jam tai ne, — suniurzgė žindyvė, — bet man kenkia. Dešimčia svarų sublogau, nors valgiau už tris. Ir dėl ko? Dėl trijų frankų per savaitę!

— Ak, suprantu, — Terjė beveik palengvėjo, — man viskas aišku: vėl pinigai.

— Ne! — atšovė žindyvė.

— O kaipgi! Visuomet visi kalba tik apie pinigus. Tie, kurie beldžiasi į šiuos vartus, kalba tik apie pinigus. Kartais svajoju, kad štai atkelsiu vartus, o ten stovės žmogus, kuriam kas kita rūpi. Tarkim, eidamas pro šalį jis atnešė mažytę dovanėlę. Pavyzdžiui, vaisių ar keletą riešutų. Juk rudenį yra aibė dalykų, kurių galima atnešti einant pro šalį. Na, kad ir gėlių. Arba kad kas ateis ir maloniai pasakys: „Tepadeda Dievas, tėve Terjė, geros jums dienos!“ Bet aš, matyt, to niekada nesulauksiu. Jei beldžia, vadinasi, elgeta, jei ne elgeta, tai prekeivis, jei ne prekeivis, tai amatininkas, ir jei neprašo išmaldos, tuomet pateikia sąskaitą. Jau ir į gatvę nebegaliu išeiti. Vos tik žengiu tris žingsnius, mane apsupa visokie tipai ir duok tu jiems pinigų!

— Aš ne tipas, — pyko žindyvė.

— Štai ką tau pasakysiu: tu ne vienintelė žindyvė parapijoje. Yra šimtai puikių įmočių, kurios draskysis, kad už tris frankus per savaitę gautų prisidėti šį žavų kūdikį prie krūties arba pasotinti koše, sultimis ar dar kokiu maistu...

— Tai ir atiduokit jį vienai iš tų!

— ...Kita vertus, negerai vaiką taip stumdyti. Kas žino, ar nuo kito pieno jis taip tarps kaip nuo tavojo. Jis, žinok, priprato prie tavo krūties kvapo ir prie tavo širdies plakimo.

Jis vėl giliai įtraukė šilto žindyvės tvaiko ir pastebėjęs, kad jo žodžiai nepadarė jai jokio įspūdžio, tarė:

— Dabar imk vaiką ir eik namo. Aš aptarsiu šį reikalą su prioru. Pasiūlysiu, kad tau mokėtų keturis frankus per savaitę.

— Ne, — nukirto žindyvė.

— Na, gerai jau — penkis!

— Ne.

— Tai kiekgi tu nori? — riktelėjo Terjė. — Penki frankai — krūva pinigų už tokį menką nieką kaip vaiko maitinimas!

— Aš visai nenoriu pinigų, — tarė žindyvė. — Aš nenoriu laikyti savo namuose šito išperos.

— Kodėl gi, mieloji moteriške? — paklausė Terjė ir vėl pasiknebinėjo pintinėje. — Juk čia toks mielas vaikas. Rausvutis, nerėkia, gerai miega ir pakrikštytas.

— Jį velnias apsėdęs.

Akimoju Terjė ištraukė pirštus iš pintinės.

— Tai neįmanoma! Absoliučiai neįmanoma, kad kūdikį apsėstų velnias. Kūdikis — ne žmogus, tik žmogaus užuomazga, jo siela dar nesusiformavusi. Todėl velniui jis neįdomus. Gal jis jau kalba? Gal jį tąso traukuliai? O gal jis stumdo daiktus kambaryje? Ar nuo jo sklinda blogas kvapas?

— Jis suvis niekuo nekvepia, — tarė žindyvė.

— Na matai! Tai aiškus ženklas. Jei būtų apsėstas velnio, tai smirdėtų.

Kad nuramintų žindyvę ir įrodytų esąs narsus, Terjė pakėlė pintinę ir prisikišo sau prie nosies.

— Neužuodžiu nieko keisto, — tarė kiek pauostinėjęs. — Išties nieko keisto... Bet, man regis, kaži kas smirda vystykluose.

Jis kyštelėjo pintinę moteriškei, kad toji patvirtintų jo spėjimą.

— Ne tai turiu galvoje, — šiurkščiai atrėžė žindyvė ir atstūmė krepšį. — Kalbu ne apie tai, kas vystykluose. Aišku, kad jo išmatos smirda. Tik jis pats, tas mergvaikis, neturi kvapo.

— Nes yra sveikas, — sušuko Terjė, — sveikas, todėl ir nesmirda! Tik ligoti vaikai turi kvapą, kas to nežino. Sakykim, jei vaikas serga raupais, tai atsiduoda arklio mėšlu, jei skarlatina — tai senais obuoliais, džiovininkas trenkia svogūnais. Šitas sveikas, ir nieko jam netrūksta. Ko gi jam smirdėti? Argi tavo pačios vaikai smirda?

— Ne, — atsakė žindyvė. — Mano vaikai kvepia taip, kaip ir turi kvepėti žmonių vaikai.

Terjė atsargiai pastatė pintinę ant žemės, nes pajuto, kad šios moteriškės užsispyrimas pradeda vesti jį iš kantrybės. Jei ginčas plėtosis toliau, gali nutikti, kad jam reikės laisviau gestikulitioti abiem rankomis, ir jis nenorėjo, kad dėl to nukentėtų kūdikis. Bet kol kas Terjė sunėrė rankas už nugaros, atkišo žindyvei savo drūtą pilvą ir griežtai paklausė:

— Tai tu tvirtini žinanti, kaip turi kvepėti žmogaus kūdikis, kuris visgi — tą noriu priminti — yra ir Dievo kūdikis, tuo labiau, jei jis pakrikštytas?

— Taip, — tarė žindyvė.

— Ir dar tvirtini, kad jei jis nekvepia kaip tu manai jį turint kvepėti, — tu, žindyve Žana Biusi iš Sen Deni gatvės, — kad tuomet jis esąs velnio išpera?

Išmojęs kairę ranką iš už nugaros, jis grasinamai lyg klaustuką surietė jai panosėje pirštą. Žindyvė svarstė. Jai buvo neparanku, kad pokalbis ūmai išvirto į teologinę apklausą, kurioje ji tikrai pralaimės.

— To visai nesakiau, — atsakė ji išsisukinėdama. — Ar čia yra kas bendro su velniu, ar ne, spręskite patys, tėve Terjė, šito aš neišmanau. Žinau viena: šis kūdikis kelia man siaubą, nes nekvepia taip, kaip turi kvepėti vaikai.

— Aha, — Terjė patenkintas vėl švystelėjo ranką už nugaros. — Taigi žodžius apie velnią atsiimame. Gerai. Tada malonėk man pasakyti: kaipgi kvepia žindomi kūdikiai, kai kvepia taip, kaip tu manai juos turint kvepėti?

— Gerai kvepia, — tarė žindyvė.

— Ką reiškia „gerai“? — užriaumojo Terjė. — Daug kas kvepia gerai. Kuokštelis levandų kvepia gerai. Mėsa sriuboje kvepia gerai. Arabiški sodai kvepia gerai. Aš noriu žinoti, kaip kvepia kūdikiai.

Žindyvė delsė. Ji, aišku, žinojo, kaip kvepia žindomi kūdikiai, kuo puikiausiai žinojo, juk jau dešimtis jų buvo maitinusi, globojusi, sūpavusi, bučiavusi... naktį galėdavo juos rasti iš kvapo, tą kvapą ir dabar kuo aiškiausiai jautė, bet dar niekada nebandė nusakyti žodžiais.

— Nagi? — vamptelėjo Terjė nekantriai spragsėdamas pirštais.

— Tai... — pradėjo žindyvė, — tai ne taip lengva pasakyti, nes... nes jie ne visur kvepia vienodai, bet užtat visur kvepia gerai. Dvasiškas tėve, supraskite, jų kojytės, pavyzdžiui, kvepia kaip glotnūs šilti akmenukai, ne, veikiau kaip varškė... arba kaip sviestas, taip, jos kvepia kaip šviežias sviestas. O kūnas... kaip džiūvėsėlis, pamirkytas piene. O viršugalvis, ties pakaušiu, kur plaukai vejasi į sūkurį, pažvelkite, šventasis tėve, va štai čia, kur jūsų jau nieko nebelikę... — ir ji pabaksnojo per plikę Terjė, kuris nuo tokių kvailų smulkmenų antplūdžio akimirksnį neteko amo ir klusniai palenkė galvą, — ...čia, būtent čia, jie kvepia skaniausiai. Čia jie kvepia karamele, taip saldžiai kvepia, taip nuostabiai, dvasiškas tėve, kad jūs net įsivaizduoti negalite! Kai tik čia pauostai, tai ir pamilsti, vis tiek, savas ar svetimas. Taip ir ne kitaip turi kvepėti maži vaikai. O jei nekvepia, jei čia, viršuje, nekvepia visai, dar mažiau nei šaltas oras, kaip šis mergvaikis, tai... Galite aiškinti kaip norite, dvasiškas tėve, bet aš, — ji ryžtingai sukryžiavo rankas ant krūtinės ir metė tokį pasibjaurėjimo kupiną žvilgsnį į krepšį sau po kojomis, tarsi jame lindėtų rupūžės, — aš, Žana Biusi, daugiau nebeimsiu štai šito!