Патрик Зюскинд - Kvepalai

Iš vokiečių kalbos vertė

Vilija Gerulaitienė

Turinys

Pirmoji dalis

1

2

3

4

5

6

7

8

9

10

11

12

13

14

15

16

17

18

19

20

21

22

Antroji dalis

23

24

25

26

27

28

29

30

31

32

33

34

Trečioji dalis

35

36

37

38

39

40

41

42

43

44

45

46

47

48

49

50

Ketvirtoji dalis

51

Išnašos

PIRMOJI DALIS 1

Aštuonioliktame šimtmetyje Prancūzijoje gyveno žmogus, vienas genialiausių ir bjauriausių iš daugybės genialių ir bjaurių tos epochos veikėjų. Jo istorija čia ir bus papasakota. Tai buvo Žanas Batistas Grenujis. Jo vardas, priešingai negu vardai kitų genialių pabaisų, nugrimzdo užmarštin anaiptol ne dėl to, kad išpuikimu, panieka žmonėms, amoralumu, trumpai tariant, bedievyste jis neprilygo tokiems garsiems tamsybininkams kaip de Sadas, Sen Žiustas, Fušė, Bonapartas ir kiti, o dėl to, kad jo genialumas ir vienintelė ambicija tenkinosi sritimi, nepaliekančia istorijoje jokio ženklo, — trumpalaike kvapų karalija.

Tais laikais, apie kuriuos pasakosime, miestuose viešpatavo mums, šių dienų žmonėms, sunkiai įsivaizduojama smarvė. Gatvės smirdėjo mėšlu, galukiemiai — šlapimu, laiptinės — sutrūnijusia mediena ir žiurkių išmatomis, virtuvės — sugedusiais kopūstais ir avių lajumi; nevėdinti kambariai trenkė sudususiomis dulkėmis, miegamieji — riebaluotomis paklodėmis, drėgnais patalais ir šleikščiai saldžiu naktipuodžių kvapu. Iš kaminų tvoskė siera, iš kailių raugyklų — ėdžiais šarmais, iš skerdyklų — sukrešėjusiu krauju. Žmonės ir jų neplauti drabužiai smirdėjo prakaitu; iš burnų sklido gendančių dantų kvapas, iš skrandžių — svogūnų tvaikas, o nebe visai jauni kūnai trenkė senu sūriu, rūgusiu pienu ir navikinėmis ligomis. Dvokė upės, dvokė aikštės, dvokė bažnyčios, dvokė po tiltais ir rūmuose. Valstietis smirdėjo kaip ir kunigas, amatininko pameistrys — kaip ir meistrienė, smirdėjo visa diduomenė, ir net patsai karalius — jis dvokė kaip plėšrūnas, o karalienė — kaip sena ožka, ir vasarą, ir žiemą. Mat aštuonioliktame šimtmetyje dar nebuvo pažabota ardančioji bakterijų veikla, taigi nebuvo jokio žmonių darbo — nei kuriančio, anei griaunančio, nebuvo jokio bundančio ar nykstančio gyvenimo reiškinio, kurio nebūtų lydėjusi smarvė.

Savaime suprantama, didžiausia smarvė tvyrojo Paryžiuje, nes Paryžius buvo didžiausias Prancūzijos miestas. O pačiame Paryžiuje savo ruožtu buvo vieta, kur smirdėjo pasiutiškai. Ją vadino Nekaltųjų kapinėmis. Ištisus aštuonis šimtus metų į čia, tarp Ofero ir Feronri gatvių, buvo gabenami numirėliai iš vargšų ligoninės ir gretimų parapijų, ištisus aštuonis šimtmečius diena iš dienos karučiais dešimtimis vežami ir į ilgas duobes verčiami lavonai, ištisus aštuonis šimtmečius į rūsius ir bendrus kapus sluoksniais kraunami kauleliai ant kaulelių. Ir tik vėliau, Prancūzijos revoliucijos išvakarėse, kai keletas kapų grėsmingai įgriuvo, o aplinkiniai gyventojai, nebegalėdami pakęsti perpildytų kapinių smarvės, ėmė ne tik protestuoti, bet ir nejuokais sukilo, jas pagaliau panaikino, milijonus kaulų ir kaukolių sumetė į Monmartro katakombas, o kapinių vietoje įrengė maisto produktų prekyvietę.

Taigi čia, labiausiai dvokiančioje visos karalystės vietoje, 1738 metų liepos 17-ąją gimė Žanas Batistas Grenujis. Buvo viena karščiausių tais metais dienų. Kaitra lyg švinas gulė ant buvusių kapinių ir stūmė supuvusiais aguročiais ir susvilusiais ragais atsiduodantį tvaiką į kaimyninius skersgatvius. Kai prasidėjo sąrėmiai, Grenujo motina stovėjo prie vienos iš žuvų krautuvėlių Ofero gatvėje ir valė žvynus nuo ką tik išdarinėtų baltųjų žuvų. Žuvys, neva tik ryte ištrauktos iš Senos, dvokė taip stipriai, kad jų kvapas stelbė lavonų tvaiką. Tačiau Grenujo motina nejuto nei žuvų, nei lavonų, nes jos uoslė buvo visiškai nejautri, be to, jai skaudėjo pilvą, ir tas skausmas slopino bet kokius išorinius dirgiklius. Ji tik norėjo, kad skausmas atlėgtų ir kad kuo greičiau baigtųsi tas atgrasus gimdymas. Gimdė ji penktą kartą. Visus ankstesnius kartus čia pat, prie žuvų krautuvėlės, visi kūdikiai gimė negyvi arba leisgyviai, nes tie kruvini kūneliai, kurie pasirodydavo, nedaug kuo skyrėsi nuo besimėtančių žuvų vidurių ir gyveno ne kažin kiek ilgiau. Vakare viską kartu kastuvu susemdavo į karučius ir nuveždavo į kapines arba žemyn prie upės. Taip turėjo būti ir šiandien. Grenujo motina, dar jauna moteris, — kaip tik įpusėjusi trečią dešimtį, — atrodė dar visai daili, burnoje turėjo beveik visus dantis, o ant galvos šiek tiek plaukų, išskyrus podagrą, sifilį ir lengvą plaučių tuberkuliozę, nesirgo jokia rimta liga ir tikėjosi dar ilgai gyventi, — kokius penkerius ar dešimt metų, galbūt ir ištekėti kada nors, o tapusi garbinga kokio našlio amatininko žmona, pagimdyti ir tikrų vaikų... Grenujo motina tetroško, kad viskas kuo greičiau pasibaigtų. Kai ją kaip reikiant surėmė, atsitūpė po staleliu, ant kurio darinėjo žuvis, ir ten pagimdė, kaip ir ketvertą kartų iki šiol. Žuvų peiliu perpjovė ką tik gimusiam padarui virkštelę. Bet paskui nuo karščio ir smarvės, kurios ji kaip smarvės neįsisąmonino, tik kaip kaži ką nepakeliamą, kvaitinantį — tarsi lelijų lauką arba ankštą kambarėlį, kuriame sumerkta pernelyg daug narcizų, — ji apalpo, nuvirto ant šono, išsirito iš po stalo į gatvės vidurį ir išsitiesė su peiliu rankoje.

Riksmai, sumaištis, ją apsupa žioplių minia, pakviečia policiją. Moteris su peiliu rankoje vis dar guli gatvėje, pamažu ji atsigauna.

Kas jai nutikę?

— Nieko.

Ką veikianti su peiliu?

— Nieko.

Iš kur ant sijonų kraujas?

— Nuo žuvų.

Ji atsikelia, numeta peilį ir eina nusiprausti.

Bet visai netikėtai po stalu pasigirsta kūdikio riksmas. Gerai pažiūrėję, po musių spiečiumi tarp žuvų vidurių ir nupjautų galvų žmonės randa naujagimį ir ištraukia jį į dienos šviesą. Kaip ir dera, vaiką policija atiduoda žindyvei, o motiną suima. Kadangi ji nieko neneigia ir be užuolankų sakosi tikrai būtų palikusi jį nusibaigti, kaip, beje, jau padariusi su kitais keturiais, ją atiduoda teismui. Tas pripažįsta ją kalta dėl daugkartinio vaikų žudymo, ir po kelių savaičių Grevo aikštėje jai nukerta galvą.

Tuo tarpu vaikas jau tris kartus pakeitė žindyvę. Nė viena nenorėjo laikyti jo ilgiau nei porą dienų. Jis esąs perdėm godus, žindąs už du, atimąs iš kitų žinduklių pieną, o kartu ir jų, žindyvių, pragyvenimo šaltinį, nes vieną vienintelį kūdikį pelningai žindyti neįmanoma. Šiuos reikalus tvarkantis policijos karininkas, toksai La Fosas, greit ėmė gailėtis įsivėlęs į šią istoriją ir jau buvo beliepiąs nunešti vaiką į rastinukų ir našlaičių surinkimo punktą nuošalioje Sent Antuano gatvėje. Iš ten vaikai kasdien buvo siunčiami į valstybinius Rueno vaikų namus. Nešikai nešdavo juos plėšų pintinėse, į kurias, kad būtų greičiau, vienu kartu sukišdavo net ir keturis kūdikius. Pakeliui daug jų numirdavo, todėl nešikai privalėjo gabenti tik pakrikštytus kūdikius ir tik turinčius prideramai sutvarkytus transportavimo pažymėjimus, kuriuos reikėjo antspauduoti Ruene. Bet mažasis Grenujis nebuvo nei krikštytas, nei turėjo kokį nors vardą, kurį, kaip dera, būtų buvę galima įrašyti į transportavimo pažymėjimą, be to, pamesti vaiką surinkimo punkto pavartėj policijai būtų tiesiog neleistina, nors dėl to atkristų visi kiti formalumai... — taigi norint atsikratyti kūdikiu, reikėjo įveikti aibę biurokratinių bei administracinių techninių sunkumų, o laikas, beje, nelaukė, tad policijos karininkas La Fosas atsisakė savo pirmykščio ketinimo ir nurodė atiduoti berniuką į kurią nors bažnytinę įstaigą, kad ši, išrašiusi kvitą, pakrikštytų vaiką ir nuspręstų tolesnį jo likimą. Jį paliko Šv. Marijos vienuolyne Sen Marteno gavėję. Čia kūdikį pakrikštijo ir davė Žano Batisto vardą. Kadangi prioras tądien buvo gero ūpo, ir jo labdaros fondai dar nebuvo išsisėmę, tai vaiko į Rueną neišsiuntė, o nurodė maitinti vienuolyno lėšomis. Šiam tikslui jį atidavė žindyvei Žanai Biusi iš Sen Deni gatvės. Ši už pastangas pradžiai gavo po tris frankus per savaitę. 2