Патрик Зюскинд - Kvepalai

Aplink nebuvo nė gyvos dvasios. Lavonų smarvė buvo tokia slegianti, kad neatlaikė nė duobkasiai. Jie grįžo tik saulei nusileidus ir pasišviesdami deglais iki vėlios nakties kasė duobes kitos dienos numirėliams.

Tik po vidurnakčio — duobkasiai jau buvo išėję — čia sujudo rinktis visokiausi padugnės: vagys, žudikai, peštukai, kekšės, dezertyrai, mažamečiai nusikaltėliai. Susikūrė lauželį — kad ko nors išsivirtų ir nustelbtų smarvę.

Kai Grenujis išėjo iš arkadų ir įsimaišė tarp šitų žmonių, iš pradžių jie jo net nepastebėjo. Niekieno netrukdomas jis galėjo prieiti prie laužo, tarsi būtų buvęs vienas iš jų. Vėliau jie dėl to tik dar labiau įtikėjo, kad tai, matyt, buvusi kokia dvasia ar angelas, ar šiaip kas antgamtiška. Mat paprastai pastebėję artinantis pašaliečius jie reaguodavo itin jautriai.

O šitas žmogelis mėlynu surdutu netikėtai atsirado tiesiog tarp jų, lyg iš po žemių išdygo laikydamas rankoje mažą buteliuką, iš kurio ištraukė kamštuką. Tai buvo pirmas dalykas, kurį visi prisiminė: jis stovėjo čia ir atkimšo buteliuką. O paskui skysčiu iš to buteliuko apsišlakstė nuo galvos iki kojų ir ūmai nušvito grožiu lyg spindinti ugnis.

Pirmą akimirksnį iš pagarbos ir didžiulės nuostabos jie šastelėjo atgal. Bet tuo pat metu pajuto, kad atsitraukė greičiau norėdami įsibėgėti, kad pagarba virto geismu, o nuostaba — susižavėjimu. Jie jautė, kad juos traukia prie to angeliško žmogaus. Nuo jo sklido įnirtinga trauka, srauni atoslūgio srovė, prieš kurią negalėjo atsilaikyti nė vienas žmogus, tuo labiau kad nė vienas žmogus ir nenorėjo jai priešintis, nes ši srovė paplovė valią ir nusinešė su savimi — nusinešė prie jo.

Jie apsupo jį ratu, dvidešimt, trisdešimt žmonių, ratas vis siaurėjo ir siaurėjo. Greitai visi nebetilpo tame rate, ėmė spaustis, stumdytis ir grūstis, visi norėjo būti kuo arčiau centro.

Bet paskui staiga subyrėjo paskutinis juos stabdęs kliuvinys, ir ratas suiro. Jie puolė prie angelo, užvirto ant jo, parbloškė ant žemės. Kiekvienas norėjo paliesti, kiekvienas norėjo turėti jo dalelę, plunksnelę, sparnelį, jo nuostabios ugnies kibirkštėlę. Jie nudraskė nuo jo drabužius, plaukus, odą nuo kūno, nupešiojo jį, suleido nagus ir dantis į mėsą, užpuolė jį kaip hienos.

Bet žmogaus kūnas yra tvirtas, ne taip lengva jį sudraskyti, net arkliams būtų didelis vargas. Todėl netrukus sužvilgo peiliai, susmigo į raumenis ir juos supjaustė, sušvilpė kirviai ir kirstukai, nukirto sąnarius, traškindami sukapojo kaulus. Per trumpiausią laiką angelas buvo padalintas į trisdešimt dalių, kiekvienas gaujos narys pasičiupo po gabalėlį ir nuslinkęs į pašalį, apimtas geidulingo godulio, jį surijo. Po pusvalandžio paskutinė Žano Batisto Grenujo skaidulėlė buvo pradingusi nuo žemės paviršiaus.

Kai pasisotinę kanibalai vėl susirinko prie laužo, nė vienas neištarė nė žodžio. Tai vienas, tai kitas atsirūgdavo, išspjaudavo kokį kaulelį, tyliai pliaukšteldavo liežuviu, koja stumteldavo į ugnį kokią užsilikusią mėlyno surduto draiskaną. Visi buvo truputį sutrikę ir nedrįso vienas į kitą pažvelgti. Kiekvienas iš jų, ar vyras, ar moteris, jau buvo ką nors nužudęs arba padaręs kokį kitą niekingą nusikaltimą. Bet suėsti žmogų? Tokios baisybės, manė jie, kaip gyvi nebūtų įstengę padaryti. Ir stebėjosi, kad taip lengvai pasisekė, ir, kad ir kaip buvo nesmagu, nejuto nė menkiausio sąžinės priekaišto. Priešingai! Nors skrandis ir buvo kiek apsunkęs, bet širdyje buvo lengva. Tamsiose jų sielose staiga kažkas maloniai suspurdėjo. O veidus nutvieskė mergaitiškas, švelnus laimės spindesys. Matyt, todėl ir varžėsi pakelti žvilgsnį ir pažiūrėti vienas kitam į akis.

O kai pagaliau išdrįso, iš pradžių slapčiomis, o paskui visai atvirai, tai negalėjo sulaikyti šypsenos. Jie buvo be galo išdidūs. Pirmąkart padarė kažką iš meilės.

Išnašos

Už miesto ribų (lot.; čia ir toliau — vert. past.).

Niekas neįpareigojamas daryti tai, ko negalima (lot.).

Ir taip toliau (lot.).

Urmu (pranc.).

Paskutinėj e stadijoje (lot.).

Kvapo išgavimas karščiu, kvapo išgavimas šalčiu ir kvapo išgavimas aliejumi (pranc.).

Kalbėjimo būdas (pranc.).

N amus (pranc.).

Letalinio fluido bendruoju požiūriu (lot.).

Masės vienetas, 1/32 svaro dalis.

Su kruopele druskos, su prieskoniu (lot.).

Su reikiamais pakeitimais (lot.).

Po šventės (lot.).

Vienbalsiai (lot.).