Патрик Зюскинд - Kvepalai

Bet nieko iš to neišėjo. Ir negalėjo išeiti. Tuo labiau šiandien. Juk jis buvo užsimaskavęs geriausiais pasaulyje kvepalais, o po šita kauke neturėjo veido, neturėjo visiškai jokio kvapo. Staiga jam pasidarė bloga, nes pajuto, kad vėl ima kilti rūkas.

Kaip anuomet bemiegant urve, — miegant ir sapnuojant, ką vaizduojasi širdis, — netikėtai pakilo rūkas, šiurpi jo paties kvapo migla, kurios jis negalėjo užuosti, nes buvo bekvapis. Kaip ir anuomet, jam pasidarė baugu, ir jis manė, kad tuoj uždus. Bet kitaip negu anuomet, tai nebuvo sapnas, jis nemiegojo, tai buvo gryna tikrovė. Kitaip negu anuomet jis negulėjo urve, o stovėjo aikštėje prieš dešimttūkstantinę minią. Kitaip negu anuomet dabar nebūtų gelbėjęs nei riksmas, tada pažadinęs ir išlaisvinęs, nei bėgimas atgal į gerą, šiltą, išganingą pasaulį. Nes visa tai čia ir dabar buvo pasaulis, visa tai čia ir dabar buvo jo išsipildęs sapnas. Jis pats šito norėjo.

Pasibaisėtinai slogi migla vis kilo ir kilo virš jo sielos liūno, o aplinkui aikčiojo orgazminė liaudies orgija. Link Grenujo bėgo kažkoks vyriškis. Jis pašoko iš priekinės garbingųjų žiūrovų tribūnos eilės taip veržliai, kad net juoda skrybėlė nukrito jam nuo galvos, ir su plevėsuojančiais juodo surduto skvernais lyg juodas varnas ar kerštaujantis angelas nulėkė per egzekucijos aikštę. Tai buvo Rišisas.

Jis mane užmuš, toptelėjo Grenujui. Jis vienintelis, kurio mano kaukė neapgaus. Jis nesileis apgaunamas. Jo dukters kvapas prilipęs prie manęs, toks išdavikiškai aiškus kaip kraujas. Jis turi atpažinti mane ir nužudyti. Jis turi tai padaryti.

Ir Grenujis išskėtė rankas, kad sugautų atlekiantį angelą. Jau įsivaizdavo juntąs durklo ar špagos kirtį, palaimingai deginantį dūrį į krūtinę, įsivaizdavo ašmenis, smingančius per visus kvapo šarvus, per slogią miglą tiesiai į jo šaltą širdį — pagaliau, pagaliau į kažką jo širdyje, kažką kita negu jis pats! Jis pasijuto jau beveik išgelbėtas.

Bet staiga Rišisas prigludo jam prie krūtinės, ne kerštaujantis angelas, o sukrėstas, gailiai kūkčiojantis Rišisas, ir apglėbė jį rankomis, tiesiog nagais įsikabino, tarsi nerasdamas kitos atramos šioje palaimos jūroje. Nei išlaisvinančio špagos kirčio, nei dūrio į širdį, nei prakeiksmo ar bent jau neapykantos šūksnio. Tik ašarotas Rišiso skruostas prie jo skruosto ir virpančios, unkščiančios lūpos: „Atleisk man, sūnau, mano mielas sūnau, atleisk man!“ Viduje jam pasidarė balta ir tuščia, o aplinkui aptemo kaip juodžiausia naktis. Susitvenkusi migla pavirto į šėlstantį skystį, kylantį ir putojantį lyg verdantis pienas. Ji užtvindė jį, neatlaikomai ėmė spausti iš vidaus jo kūno kiautą, bet nesurado jokios angelės. Jam norėjosi sprukti, dėl Dievo meilės, sprukti, betgi kur... Norėjosi sutrūkti, norėjosi susprogti, kad tik neuždustų pats nuo savęs. Galiausiai jis prarado sąmonę ir susmuko ant žemės. 50

Kai vėl atsipeikėjo, gulėjo Loros Rišis lovoje. Jos relikvijos — drabužiai ir plaukai — buvo paimtos. Ant naktinio stalelio degė žvakė. Pro pravertą langą girdėjosi tolimas švenčiančio miesto džiūgavimas. Antuanas Rišisas sėdėjo ant žemo suolelio šalia lovos ir budėjo. Grenujo ranką laikė savojoje ir glostė.

Dar prieš pramerkdamas akis Grenujis patikrino aplinką. Viduje buvo ramu. Niekas nebekunkuliavo ir niekur nebespaudė. Jo sieloje vėl tvyrojo įprasta tamsi naktis, kurios jam reikėjo, kad sąmonė būtų bejausmė, aiški ir nukreipta į išorę: ten jis užuodė savo kvepalus. Jie buvo pakitę. Pakraščiai šiek tiek nusilpę, todėl dar labiau išryškėjęs išskirtinis Loros kvapas, jis spinduliavo švelnia, prislopusia, žaižaruojančia liepsna. Grenujis jautėsi tvirtai. Žinojo, kad dar daugelį valandų bus nenugalimas, ir atsimerkė.

Į jį buvo nukreiptas Rišiso žvilgsnis. Kupinas begalinės simpatijos, švelnumo, graudulio ir tuščios, kvailokos mylinčiojo gilumos. Jis nusišypsojo, stipriau suspaudė Grenujo ranką ir tarė:

— Dabar viskas bus gerai. Magistratas panaikino nuosprendį. Visi liudytojai atsisakė savo parodymų. Tu laisvas. Gali daryti, ką nori. Bet aš norėčiau, kad liktum pas mane. Praradau dukterį, noriu, kad būtum man už sūnų. Tu panašus į ją. Gražus kaip ir ji, tavo plaukai, tavo lūpos, tavo ranka... Visą laiką laikiau tavo ranką, tavo ranka tokia kaip ir jos. O kai žvelgiu tau į akis, atrodo, kad tai ji žvelgia į mane. Tu — jos brolis, ir aš noriu, kad būtum man sūnus, mano džiaugsmas, mano pasididžiavimas, mano paveldėtojas. Ar tavo tėvai dar gyvi?

Grenujis papurtė galvą, ir Rišiso veidas iš laimės užkaito raudoniu.

— Tai būsi mano sūnum? — pralemeno jis ir pašokęs nuo suolelio atsisėdo ant lovos krašto, suspaudė kitą Grenujo ranką. — Būsi? Ar būsi? Ar nori, kad būčiau tau tėvu? Nieko nesakyk! Nekalbėk! Tu dar per silpnas, kad kalbėtum. Tik linktelėk!

Grenujis linktelėjo. Laimė raudona liepsna nutvilkė visą Rišiso kūną, jis palinko prie Grenujo ir pabučiavo jį į lūpas.

— Dabar miegok, mielasis sūnau! — pasakė vėl išsitiesęs. — Aš pabudėsiu prie tavęs, kol užmigsi. — Kiek laiko žvelgė į jį nebylus ir laimingas, paskui pridūrė: — Kiek laimės tu man suteiki.

Grenujis išlenkė lūpų kampučius, kaip buvo matęs darant žmones, kai jie šypsosi. Tuomet užsimerkė. Minutėlę lukterėjo, paskui ėmė kvėpuoti ramiau ir giliau, kaip daro miegantys. Ant veido juto mylintį Rišiso žvilgsnį. Vieną kartą pajuto, kaip Rišisas vėl palinko prie jo norėdamas pabučiuoti, bet nepabučiavo — bijojo, kad nepažadintų. Pagaliau užpūtė žvakę ir ant pirštų galiukų išslinko iš kambario.

Grenujis gulėjo tol, kol namuose ir mieste nutilo paskutiniai garsai. Kai atsikėlė, jau švito. Apsirengęs nuslinko koridoriumi, paskui laiptais žemyn ir per svetainę išėjo į terasą.

Iš ten matėsi miesto siena, už jos Graso slėnis, o esant giedram orui, gal būtų matęsi net iki jūros. Dabar virš laukų tvyrojo skystas rūkas, greičiau ūkana, ir iš tolo plūstantys kvapai — žolės, prožirnių ir rožių — buvo lyg išplauti, švarūs, tyri, raminančiai paprasti. Grenujis perėjo sodą ir perlipo per mūro sieną.

Viršuje prie diu Kuro vartų dar kartą teko prasibrauti pro žmonių tvaiką, tik tada prasigavo į laisvą erdvę. Visa aikštė ir kalvos šlaitai priminė milžinišką apleistą karo stovyklą. Čia drybsojo tūkstančiai apsvaigusių, nuo naktinių ištvirkavimų išsekusių kūnų, vieni nuogi, kiti pusiau nusirengę ar pusiau prisidengę drabužiais, palindę po jais lyg po antklodės krašteliu. Dvokė rūgščiu vynu., degtine, prakaitu ir šlapimu, vaikų išmatomis ir pridegusia mėsa. Kur ne kur iš laužaviečių dar kilo dūmai, čia buvo kepta, gerta ir šokta. Šen bei ten pro tūkstantinį knarkimą pasigirsdavo kokia vapalionė ar juokas. Galėjo būti, kad kas nors dar nemiegojo ir svaigino paskutinį smegenyse užsilikusį sąmonės trupinėlį. Bet niekas Grenujo nepastebėjo, jis lipo per išsidraikiusius kūnus, atsargiai, bet kartu ir greitai, žengė lyg per kokį liūną. O kas jį matė — neatpažino. Jis nebekvepėjo. Stebuklas baigėsi.

Pasiekęs aikštės pakraštį, jis pasuko ne į Grenoblį, ne į Kabrį, o patraukė tiesiai per laukus į vakarus, nė karto neatsisukdamas. Kai pakilo saulė, tukli, geltona ir skaudžiai karšta, jo pėdos seniai buvo ataušusios.

Graso gyventojai pabudo baisiai pagiringi. Net ir tų, kurie negėrė, galvos buvo lyg švino pripiltos, jiems raižė skrandį, pykino širdį. Aikštėje, ryškiai šviečiant saulei, garbingi valstiečiai rankiojosi drabužius, kuriuos per orgijos įkarštį buvo nusiplėšę, dorovingos moterys ieškojo savo vyrų ir vaikų, visiškai svetimi žmonės pasibaisėję laisvinosi iš intymiausių glėbių, pažįstami, kaimynai, sutuoktiniai staiga stojo viens prieš kitą begėdiškai viešai apsinuoginę.