Патрик Зюскинд - Kvepalai

Grenujis jau turbūt keletą minučių stovėjo prie atvirų karietos durelių ir nejudėjo. Šalia jo ant kelių buvo susmukęs liokajus ir smuko dar toliau, kol prisispaudė prie žemės, kaip Rytuose įprasta sukniubti prieš sultoną ir Alachą. Bet net ir tokioje padėtyje jis dar drebėjo ir siūbavo, ir norėjo lenktis dar žemiau, išsitiesti paslikas ant žemės, lįsti į žemę, po žeme. Kiaurai prasmegti iš begalinio atsidavimo. Sargybos karininkas ir policijos leitenantas, du tiesiog neįveikiami vyrai, turėję užvesti nuteistąjį ant ešafoto ir perduoti budeliui, nebegalėjo atlikti jokio koordinuoto veiksmo. Jie pravirko, nusitraukė nuo galvų skrybėles, vėl jas užsidėjo, paskui metė ant žemės, puolė vienas kitam į glėbį ir vėl paleido vienas kitą, be jokios prasmės mostagavo į visas puses, grąžė rankas, mėšlungiškai trūkčiojo ir išdarinėjo grimasas lyg švento Vito šokio tampomi.

Tolėliau sėdėję garbingieji ponai susijaudinimą reiškė nė kiek ne santūriau. Kiekvienas davė valią savo širdies polėkiams. Buvo damų, kurios, išvydusios Grenujį, spendė kumščius įsčiosna ir dūsavo iš pasitenkinimo; o kitos, pagautos aistringo potraukio nuostabiam jaunuoliui, — nes toks jis joms atrodė, — be žado leipo ir alpo. Buvo ponų, kurie be perstojo strykčiojo iš savo vietų, vėl sėsdavosi, vėl pašokdavo, galingai šniokšdami ir spausdami delnuose špagų rankenas, lyg norėdami jas ištraukti, bet vos pradėję traukti, vėl sustumdavo geležtes atgal, kad net makštys džerškėjo ir braškėjo; kiti tylomis kėlė į dangų akis ir meldėsi nevalingai gniaužydami rankas. O monsinjoras vyskupas palinko visu kūnu į priekį, tarsi jį pykintų, ir tol daužė kakta kelius, kol žalia kepuraitė nusirito nuo galvos. Bet jo širdžiai visai nebuvo bloga, tik jis pirmąkart gyvenime aistringai atsidavė religinei ekstazei, nes visų akyse įvyko stebuklas, pats Viešpats Dievas iš dangaus sulaikė budelio ranką parodydamas, jog angelas yra tas, kurį visas pasaulis laikė žmogžudžiu, — štai tokie dalykai dedasi dar ir aštuonioliktame amžiuje! Kokia Viešpaties didybė! Ir koks mažas ir nepatikimas esi pats, ištaręs prakeiksmą angelui, tegu ir netikėdamas, vien tam, kad nuramintum liaudį. Na ir įžūlumas, na ir įtarumas! Bet štai Viešpats padarė stebuklą! Ak, koks kilnus pažeminimas, koks saldus paniekinimas, kokia malonė vyskupui, kai jį baudžia Dievas.

Liaudis anapus barikadų tuo tarpu vis begėdiškiau nėrė į kraupų jausmų svaigulį, kurį sukėlė Grenujo pasirodymas. Tie, kurie jį išvydę pajuto vien užuojautą ir graudulį, dabar pasidavė grynam geidulingumui, kurie iš pat pradžių žavėjosi ir geidė, dabar puolė į ekstazę. Visi laikė tą vyrą mėlynu surdutu pačia gražiausia, patraukliausia ir tobuliausia būtybe, kokią tik galėjo įsivaizduoti: vienuoliams jis atrodė esąs įsikūnijęs Išganytojas, satanistams — spinduliuojantis Tamsybių valdovas, išsilavinusiems — Aukščiausioji būtybė, jaunoms mergaitėms — pasakų princas, vyrams — idealus jų pačių atvaizdas. Ir visi jautė, kad jis surado ir palietė pačią jautriausią jų vietą — užčiuopė jų erotinį centrą. Atrodė, kad tas žmogus turi dešimt tūkstančių neregimų rankų ir kiekvienam iš tų dešimties tūkstančių jį apsupusių žmonių uždėjo ranką ant intymiausios vietos ir glamonėjo ją būtent taip, kaip kiekvienas — vyras ar moteris — labiausiai troško slapčiausiose svajose.

Viskas baigėsi tuo, kad planuota bjauriausio savo laikų nusikaltėlio egzekucija išvirto į didžiausią bakchanaliją, kokią buvo regėjęs pasaulis nuo pat antrojo šimtmečio prieš Kristaus gimimą. Dorovingos moterys prasiplėšė palaidines, isteriškai klykdamos apnuogino krūtis ir su užkeltais sijonais puolė ant žemės. Vyrai paklaikusiais žvilgsniais knapinėjo po gašliai išsikėtriojusių kūnų lauką, drebančiais pirštais traukė iš kelnių nematomų šalnų sustingdytus galus, vaitodami krito nesvarbu kur, jungėsi neįmanomiausiomis padėtimis ir deriniais — seniai su skaisčiom mergelėm, padieniai darbininkai su advokatų žmonomis, jaunučiai pameistriai su vienuolėmis, jėzuitai su masonų ložės narėmis, baisiai susimaišę, kam su kuo pasitaikė. Oras apsunko nuo saldaus geidulių ir prakaito kvapo ir skardėjo nuo dešimties tūkstančių sugyvulėjusių žmonių riksmų, kriuksėjimų ir dejonių. Tarsi tikram pragare.

Grenujis stovėjo ir šypsojosi. Tikriau sakant, jį matantiems žmonėms atrodė, kad jis šypsosi pačia nekalčiausia, pačia maloniausia, labiausiai kerinčia ir kartu labiausiai gundančia visame pasaulyje šypsena. Bet iš tikrųjų tai buvo ne šypsena, o bjaurus, ciniškas vypsnys, iškreipęs jo lūpas ir atspindintis visą jo triumfą ir visą panieką. Jis, Žanas Batistas Grenujis, gimęs be kvapo dvokiausioje pasaulio vietoje, kilęs iš atmatų, purvo ir puvėsių, augęs be meilės, gyvenąs be šiltos žmogiškos sielos, vien iš užsispyrimo, iš savo bjaurumo, mažas, kuprotas, šlubas, atgrasus, visų vengiamas, šlykštus vidumi ir išore, — jis pasiekė, kad pasaulis jį pamėgtų. Ką ten pamėgtų! Pamiltų! Garbintų! Dievintų! Jis atliko prometėjišką žygdarbį. Dieviškąją kibirkštį, kuri kitiems kaip niekur nieko būna įdėta į lopšį ir tik nuo jo vieno vienintelio buvo nuslėpta, jis įsigijo atkaklumu ir begaliniu gudrumu. Dar daugiau! Pats ją įskėlė savyje. Jis buvo dar didesnis negu Prometėjas. Susikūrė aurą, skaistesnę ir įtaigesnę, negu iki jo kas nors buvo turėjęs. Ir niekam už ją nereikėjo dėkoti — jokiam tėvui, jokiai motinai, o visų mažiausia kažkokiam maloningam Dievui, — vien tik sau pačiam. Iš tikrųjų jis buvo pats sau Dievas, daug puikesnis už tą smilkalais prasmirdusį Dievą, tūnantį bažnyčiose. Prieš jį ant kelių iš pasitenkinimo inkščia gyvas vyskupas. Turtingieji ir galingieji, išdidūs ponai ir ponios geibsta iš susižavėjimo, o plačiu ratu apstojusi liaudis — ir jo aukų tėvai, motinos, broliai, seserys — jo garbei ir jo vardan kelia orgijas. Vienas jo mostas, ir visi atsižadėję savojo Dievo ims garbinti jį, Didįjį Grenujį.

Taip, jis buvo Didysis Grenujis! Dabar tai paaiškėjo. Jis buvo toks — kaip kadaise savimyliškose svajonėse, taip dabar jau realybėje. Šią akimirką jis patyrė didžiausią triumfą savo gyvenime. Ir jam pasidarė baisu.

Jam pasidarė baisu, nes nė sekundės negalėjo juo pasimėgauti. Tą akimirką, kai žengė iš karietos į saulėtą aikštę pasišlakstęs kvepalais, kuriais pelnomas žmonių palankumas, kvepalais, kuriems jis paskyrė dvejus metus, kvepalais, kuriuos turėti troško visą gyvenimą... tą akimirką, kai pamatė ir užuodė, kad neįmanoma atsispirti jų poveikiui ir kad žaibiškai sklisdami jie užkeri visus aplinkui, — tą akimirką vėl sukilo pasibjaurėjimas žmonėmis ir taip užnuodijo jo triumfą, kad jis nebejautė ne tik jokio džiaugsmo, bet net ir menkiausio pasitenkinimo. Tai, ko iki šiol visąlaik troško, būtent, kad visi žmonės jį mylėtų, sėkmės akimirką tapo nebepakeliama, nes pats nemylėjo jų, jis jų nekentė. Ir staiga suprato, kad pasitenkinimą patiria ne iš meilės, bet iš neapykantos, nekęsdamas ir būdamas nekenčiamas.

Bet neapykanta, kurią jautė žmonėms, liko be atgarsio. Kuo stipriau šį akimirksnį jis jų nekentė, tuo labiau jie jį dievino, nes nieko daugiau nebejuto, tik jo pasisavintą aurą, jo aromatinę kaukę, jo pasiglemžtus kvepalus, — o šie iš tikrųjų buvo dieviškai geri.

Su didžiausiu malonumu dabar būtų nušlavęs juos nuo žemės paviršiaus, tuos bukagalvius, dvokiančius, geismingus žmogėnus, lygiai taip pat, kaip kadaise savo juodoje tarytum naktis sieloje sunaikino svetimus kvapus. Jis geidė, kad jie pastebėtų, kaip stipriai jis jų nekenčia, kad į šį, šį vienintelį jo kada nors turėtą jausmą irgi atsakytų neapykanta, kad imtų ir sunaikintų jį, kaip iš pradžių ir ketino padaryti. Vieną kartą gyvenime norėjo parodyti save. Vieną kartą gyvenime norėjo būti kaip visi žmonės ir išversti išorėn savo vidų: kaip jie apnuogino savo meilę ir kvailą pagarbą, taip jis norėjo apnuoginti savo neapykantą. Vieną kartą, tik vieną vienintelį kartą norėjo būti pamatytas toks, koks yra iš tikrųjų, ir gauti iš kitų žmonių atsaką į savo vienintelį tikiu jausmą — neapykantą.