Патрик Зюскинд - Kvepalai

O paskui? Ką darys paskui? Šito jis nežinojo. Galbūt gyvens įprastą gyvenimą, gal ves, gal augins sūnų, o gal ir nieko nedarys, galbūt mirs. Jam buvo vis tiek. Galvoti apie tai atrodė taip pat beprasmiška kaip ir vaizduotis, ką darys numiręs: aišku, kad nieko. Nieko, apie ką galėtų žinoti jau dabar. 49

Egzekucija buvo paskirta penktą valandą po pietų. Jau nuo pat ryto ėmė rinktis pirmieji vėpsotojai ir užsiiminėti vietas. Jie atsinešė kėdes, suolelius pasilypėti, pagalvėles, užkandos, vyno, atsivedė vaikus. Kai apie vidurdienį būriais iš visų pusių į miestą ėmė plaukti kaimiečiai, aikštėje priešais diu Kuro vartus buvo jau tiek žmonių, kad naujai atvykusiems teko įsitaisyti terasomis kylančiuose soduose, laukuose anapus aikštės ir ant kelio į Grenoblį. Prekiautojai jau varė gerą biznį, visi valgė, gėrė, aplink ūžė ir bruzduliavo tarsi kokioje mugėje. Netrukus susirinko mažne dešimt tūkstančių žmonių, daugiau, negu į Jazminų Karalienės šventę, daugiau negu į didžiausią procesiją, daugiau, negu kada nors išvis buvo susirinkę Grasė. Jie stovėjo net aukštai atšlaitėse. Sėdėjo medžiuose, buvo nutūpę mūro sienas ir stogus, dešimtimis, tuzinais grūdosi prie langų angų. Tik diu Kuro aikštės viduryje, atitverta barikadų tvora, tarsi peiliu išpjauta iš žmonių minios kaip iš tešlos, dar liko laisva vieta tribūnai ir ešafotui, kuris staiga pasidarė mažas lyg žaisliukas arba lėlių teatro scena. Į vieną gatvę žmonių taip pat neleido, buvo paliktas siauras takas nuo bausmės vietos iki diu Kuro vartų ir ligi pat Drua gatvės.

Tuoj po trijų pasirodė mesjė Paponas ir jo padėjėjai. Suošė plojimai. Vyrai nunešė iš medžio sijų suleistą Andriejaus kryžių prie ešafoto ir pakėlė į tinkamą darbui aukštį paremdami keturiomis sunkiomis trinkomis. Dailidės pameistrys prikalė jį vinimis. Kiekvieną budelio padėjėjų ir dailidės judesį minia palydėdavo plojimais. O kai prie ešafoto priartėjo Paponas su geležine lazda, iš visų pusių apėjo kryžių, atskaičiavo žingsnius, įsivaizduodamas mostelėjo smūgį tai iš vienos, tai iš kitos pusės, kilo tikras džiūgavimas.

Apie ketvirtą pradėjo pildytis tribūna. Galėjai gėrėtis daugybe kilmingų žmonių, turtingais ponais, jų liokajais ir geromis manieromis, gražiomis poniomis, didelėmis jų skrybėlėmis, blizgančiais apdarais. Susirinko visa miesto ir kaimo diduomenė. Susitelkę į vieną rikiuotę, vedami abiejų konsulų, į savo vietas nuėjo miesto tarybos nariai. Rišisas vilkėjo juodus drabužius, mūvėjo juodas kojines, dėvėjo juodą skrybėlę. Paskui tarybos narius įžygiavo magistratas, vadovaujamas teismo pirmininko. Paskutinis pasirodė vyskupas atvirame palankine, skaisčiai violetiniu arnotu ir su žalia kepuraite. Kas dar iki šiol buvo pridengęs galvą kepure, dabar ją nusitraukė. Artinosi iškilmingas momentas.

Paskui gal dešimt minučių nevyko nieko. Ponai jau buvo susėdę, paprasti žmonės nekantriai lūkuriavo nejudėdami, niekas nebevalgė, visi laukė. Paponas ir jo pagalbininkai stovėjo ant ešafoto scenos tarsi prikalti. Saulė, didelė ir geltona, kabojo virš Estrelio. Iš Graso slėnio pūtė švelnus vėjelis, atnešdamas aukštyn žydinčių apelsinmedžių aromatą. Buvo labai šilta ir tiesiog neįtikėtinai tylu.

Galiausiai, kai jau atrodė, kad dar akimirka, ir įtampa pratrūks tūkstantinės minios riksmu, sumaištimi, nirtuliu ar panašiu masių bruzdesiu, tyloje pasigirdo arklio kanopų bildesys ir ratų girgždesys.

Drua gatve riedėjo dengta dvikinkė karieta, policijos leitenanto karieta. Ji pravažiavo pro miesto vartus ir visiems dabar gerai matoma įsuko į siaurą skersgatvį, vedantį į egzekucijos aikštę. Policijos leitenantas išsireikalavo, kad nusikaltėlis būtų atvesdintas šitokiu būdu, nes manė, kad kitaip negalės garantuoti jo saugumo. Tas būdas anaiptol nebuvo įprastas. Kalėjimas stovėjo vos už penkių minučių kelio nuo egzekucijos aikštės, ir jei nuteistasis šio trumpo atstumo dėl kokios nors priežasties būtų nebeįstengęs nueiti pėsčiomis, tai jį puikiausiai būtų galėjęs atvežti atviras asilo traukiamas vienratis vežimas. Kad kas nors į savo paties egzekuciją būtų atvykęs karieta su vežiku, tarnais su livrėjomis ir lydimas raitelių, niekam nebuvo tekę matyti.

Vis dėlto minioje nekilo sąmyšis ar pasipiktinimo banga, priešingai. Visi buvo patenkinti, kad išvis kažkas vyksta, ir laikė karietą visai vykusia idėja, panašiai kaip teatre, kur labai vertinamas žinomos pjesės pateikimas netikėtai naujai. Daugeliui netgi atrodė, kad toks atvykimas visai prideramas. Su tokiu ypač šlykščių nusikaltėliu pritinka elgtis išskirtinai. Negalima juk lyg kokį eilinį kelių plėšiką surakintą grandinėmis atvilkti į aikštę ir nudobti. Tuomet nebūtų nieko sensacingo. O nuo ekipažo minkštasuolių atvesti ant Andriejaus kryžiaus — tai nepalyginti išmoningesnis žiaurumas.

Karieta sustojo tarp ešafoto ir tribūnos. Liokajai nušoko ant žemės, atidarė dureles ir atlenkė laiptelius. Išlipo policijos leitenantas, po jo — sargybos karininkas, o galiausiai — Grenujis. Jis vilkėjo mėlyną surdutą, baltus marškinius, mūvėjo baltas šilkines kojines ir avėjo juodus lakuotus batus su sagtimis. Surakintas nebuvo. Niekas nevedė jo už parankių. Iš karietos išlipo kaip laisvas žmogus.

Ir tada įvyko stebuklas. Arba kažkas panašaus į stebuklą, tai yra kažkas taip nesuvokiama, negirdėta ir neįtikėtina, kad visi liudytojai paskui būtų pavadinę tai stebuklu, jei tik apskritai kada nors būtų ryžęsi apie tai prabilti, bet taip nebuvo, nes Vėliau visi lig vieno gėdijosi prisipažinti dalyvavę šioje istorijoje.

O atsitiko taip, kad visi tie dešimt tūkstančių žmonių aikštėje prie diu Kuro vartų ir aplinkiniuose šlaituose akimoju pasijuto besą persmelkti tvirto tikėjimo, kad tas ką tik iš karietos išlipęs žmogelis mėlynu surdutu jokiu būdu negali būti žudikas. Ne, jo identiškumu jie neabejojo! Čia stovėjo tas pats žmogus, kurį jie prieš kelias dienas matė bažnyčios aikštėje teismo pastato lange ir kurį tada, jei tik būtų nutvėrę, būtų nulinčiavę su tūžminga neapykanta. Tas pats, kuris prieš dvi dienas buvo nuteistas pagal įstatymus, remiantis neginčijamais įrodymais ir jo paties prisipažinimu. Tas pats, kurį dar prieš minutę godžiai troško matyti budelio užmušamą. Tai buvo jis, be jokių abejonių, jis!

Ir visgi tuo pat metu ne jis — jis nebuvo, jis negalėjo būti žudikas. Žmogus, stovintis egzekucijų aikštėje, buvo įsikūnijusi nekaltybė. Tą akimirką tai žinojo visi — nuo vyskupo iki limonado pardavėjo, nuo markizės iki paprastos skalbėjos, nuo teismo pirmininko iki gatvės berniūkščio.

Paponas irgi tai žinojo. Ir jo kumščiai, gniaužę geležinę lazdą, ėmė drebėti. Jo stiprios rankos ūmai nusilpo, keliai sulinko, širdis suvirpėjo kaip vaiko. Jis neįstengs pakelti šios lazdos, niekada gyvenime jam neužteks jėgų pakelti ją prieš šį nekaltą žmogelį, ak, jis jau bijojo tos akimirkos, kai jį užves aukštyn, jis tirtėjo ir turėjo pasiremti savo žudikiškos lazdos, kad nesusmuktų apimtas silpnumo, tas didysis, stiprusis Paponas!

Ne kitaip jautėsi ir kiti dešimt tūkstančių čia susirinkusių vyrų, moterų, vaikų ir senių. Jie pasidarė silpni kaip mergytės, nesugebančios atsispirti mylimojo žavesiui. Juos užplūdo begalinės simpatijos jausmas, švelnumas, patrakęs vaikiškas įsimylėjimas, net, dievai žino, meilė mažajam žudikui, ir jie negalėjo, nenorėjo tam pasipriešinti. Tai buvo tarsi verksmas, kurio neįmanoma sulaikyti, tarsi ilgai tramdytas verksmas, kylantis iš paširdžių ir be jokio vargo suardantis viską, kas priešinasi, viską ištirpdantis ir išplukdantis į paviršių. Žmonės tarytum sutirpo, jų protas ir siela išsilydė, virto amorfišku skysčiu, jie jautė vien tik širdį, nerimstantį, viduje besiblaškantį gumulėlį, kurį kiekviena, kiekvienas laimėje ir varge norėjo atiduoti į to žmogelio mėlynu surdutu rankas. Jie mylėjo jį.