Патрик Зюскинд - Kvepalai

Keista, bet tos mintys nekrypo į ateitį. Jis galvojo ne apie kvapą, kurį turės po kelių valandų, ne apie kvepalus iš dvidešimt penkių mergaičių aurų, ne apie ateities planus, ne apie laimę ir sėkmę. Ne, jis prisiminė praeitį. Atgaivino savo gyvenimo etapus nuo drėgnos, saulės įšildytos malkų rietuvės priešais ponios Gajar namus iki šiandieninės kelionės į žuvimi prakvipusį Napulio kaimelį. Prisiminė odminį Grimalį, Džiuzepę Baldinį, markizą de la Tejad Espinasą. Prisiminė Paryžių, jo galingą, tūkstančius kartų besimainantį prastą tvaiką, prisiminė rusvaplaukę mergaitę iš Marė gatvės, atvirus laukus, švelnų vėjelį, miškus. Prisiminė ir kalną Overnė, — šio atsiminimo jokiu būdu nepraleido, — savo urvą, bežmogį orą. Prisiminė ir savo sapnus. Ir visus tuos dalykus prisiminė su didžiuliu malonumu. Taip atsigręžus į praeitį ėmė net atrodyti, kad laimė jam itin palanki ir kad likimas veda jį tegu ir painiais, bet visgi galų gale teisingais keliais, — kaipgi kitaip jis būtų atsidūręs čia, šiame tamsiame kambarėlyje, prie pat savo troškimų tikslo? Gerai pagalvojus, jis išties buvo palaimintas!

Jį užplūdo graudulys, nuolankumo ir dėkingumo jausmas.

— Dėkoju tau, — tyliai pratarė, — dėkoju tau, Žanai Batistai Grenuji, kad esi toks, koks esi!

Taip nuoširdžiai jis žavėjosi savimi.

Paskui užmerkė akis — ne tam, kad užmigtų, bet kad visiškai atsiduotų šios Šventosios Nakties palaimai. Ramybė užliejo širdį. Bet jam atrodė, kad ji tvyro ir aplink. Jis užuodė ramų kambarinės miegą gretimame kambaryje, be galo patenkintą Antuano Rišiso miegą anapus koridoriaus, užuodė ramų šeimininko ir tarnų, šunų, gyvulių tvarte, viso kaimo ir jūros snūduriavimą. Vėjas nurimo. Visur buvo tylu. Niekas nedrumstė ramybės.

Vieną kartą jis pasuko kojos pėdą ir labai švelniai palietė Loros pėdą. Tikriau, ne jos pėdą, bet ją gaubusią drobulę, iš vidaus plonai suteptą riebalais, į kuriuos gėrėsi jos aromatas, jos nuostabusis aromatas — jo aromatas. 46

Kai sučiulbo paukščiai, — taigi dar gerokai prieš aušrą, — jis pakilo ir baigė darbą. Atlankstė audeklą ir tarsi pleistrą nutraukė nuo mirusiosios. Riebalai lengvai luposi nuo odos. Tik įdubose buvo šiek tiek prikibę, juos surinko mentele. Nutekėjusius pomados likučius nuvalė Loros baltiniais, su jais galiausiai nutrynė ir visą kūną nuo galvos iki kojų — taip kruopščiai, kad net riebalai iš porų gurinėliais braukėsi nuo odos, o su jais ir paskutiniai aromato brizgeliai. Tik dabar ji buvo jam iš tikrųjų mirusi, nuvytusi, blanki ir suglebusi kaip žiedų atliekos.

Baltinius numetė ant didžiojo, kvapo prisigėrusio audeklo, tik jame ji tebebuvo gyva, padėjo ten naktinius marškinius su plaukais, viską kietai susuko į ryšulį ir pasibruko po pažastimi. Jis nevargino savęs, paliko lavoną ant lovos nepridengtą. Ir nors nakties juoduma jau virto melsvai pilku apyaušriu, o kambaryje ėmė ryškėti daiktų kontūrai, net nežvilgtelėjo į lovą, kad bent kartą gyvenime išvystų ją akimis. Jos išvaizda jo nedomino. Kaip kūnas ji jam neegzistavo, vien tik kaip bekūnis aromatas. O šį laikė po pažastim, šį nešėsi su savimi.

Tyliai užšoko ant lango atbrailos ir nulipo kopėčiomis žemyn. Lauke vėl buvo pakilęs vėjas, dangus išsigiedrijęs ir užliejęs laukus tamsiai melsva šalta šviesa.

Po pusvalandžio tarnaitė susiruošė virtuvėje kurti ugnį. Išėjusi laukan atsinešti malkų, pastebėjo prišlietas kopėčias, bet buvo dar per daug miegūsta, kad sumotų, jog čia kažkas ne taip. Tuoj po šešių patekėjo saulė. Milžiniška, rausvai auksinė kilo iš jūros tarp dviejų Lerenų salų. Danguje nebuvo nė vieno debesėlio. Išaušo spindinti pavasario diena.

Rišisas, kurio kambarys buvo į vakarus, prabudo septintą. Pirmąkart po daugelio mėnesių jis iš tiesų miegojo puikiai ir, priešingai savo papratimui, pagulėjo lovoje dar ketvirtį valandos, rąžydamasis iš pasitenkinimo, dūsaudamas ir klausydamasis iš virtuvės sklindančio malonaus bruzdesio. Galiausiai atsikėlęs ir plačiai atvėręs langą, lauke išvydo gražų rytą, įtraukė gryno gaivaus ryto oro ir išgirdo jūros bangų mūšą, ir jo gera nuotaika ėmė veržtis per kraštus, atkišęs lūpas jis pradėjo švilpauti smagią melodiją.

Švilpiniavo rengdamasis, vis dar švilpavo eidamas iš kambario ir skersai koridorių energingai žengdamas prie dukters kambario tyliai tyliai, kad neišgąsdintų. Jokio atsako. Jis nusišypsojo. Nieko nuostabaus, kad ji dar miega.

Atsargiai įkišo į skylutę raktą ir pasuko skląstį, tyliai, visiškai tyliai, atsargiai, kad nepažadintų, geiste geisdamas raštiją dar miegančią ir prikelti bučiniu — dar vieną, paskutinį kartą prieš atiduodamas kitam.

Durys staiga atsivėrė, jis žengė vidun, saulės šviesa nutvieskė veidą. Kambarys buvo tarsi užlietas žėrinčiu sidabru, viskas spinduliavo, iš skausmo jis akimirkai net užsimerkė.

Kai vėl atmerkė akis, pamatė ant lovos gulinčią Lorą — nuogą, negyvą, plikai nukirpta galva ir akinamai baltą. Visai kaip košmariškame sapne, kurį buvo sapnavęs praeitą naktį Grasė ir jau pamiršęs, — dabar jis lyg žaibas perskrodė atmintį. Viskas buvo tiksliai kaip tame sapne, tik daug daug aiškiau. 47

Žinia apie Loros Rišis mirtį Graso apylinkėse pasklido taip greitai, tarsi būtų buvę paskelbta: „Karalius mirė!“ arba „Karas prasidėjo!“, arba „Piratai išlipo į krantą!“, ir sukėlė panašų ar dar didesnį siaubą. Susyk grįžo taip nelengvai pamiršta baimė, plito lyg užkratas kaip ir praėjusį rudenį, o kartu su ja ir panika, pasipiktinimas, įtūžis, isteriški įtarinėjimai, neviltis. Žmonės nėjo naktimis iš namų, rakino savo dukteris, barikadavosi, nebepasitikėjo vienas kitu ir nebemiegojo. Galvojo, kad viskas kartosis kaip anuomet, kas savaitę bus po žmogžudystę. Atrodė, kad laikas atsisuko pusę metų atgal.

Baimė buvo dar slogesnė negu prieš pusmetį, nes netikėtai sugrįžęs pavojus, kurį visi manė esant seniai nugalėtą, kėlė žmonėms bejėgiškumo jausmą. Jei net ir vyskupo prakeikimas nebeturi galios! Jei Antuanas Rišisas, didysis Rišisas, turtingiausias miesto pilietis, Antrasis konsulas, įtakingas, protingas žmogus, kurio žinioje buvo visos apsaugos priemonės, negalėjo apsaugoti savo paties vaiko! Jei žudiko ranka nesudrebėjo net dangiško Loros grožio akivaizdoje, — juk iš tiesų visiems ją pažinojusiems ji atrodė tarsi šventoji, o ypač dabar, po visko, kai buvo nebegyva. Ar bebuvo dar kokios vilties išvengti žudiko? Jis buvo žiauresnis ir už marą — nuo maro galėjai pabėgti, o nuo šito žudiko ne, tai įrodė Rišiso pavyzdys. Be jokios abejonės, jis turėjo antgamtinių sugebėjimų. Kuo tikriausiai buvo susidėjęs su šėtonu, jei tik pats nebuvo šėtonas. Taigi daugelis, visų pirma nedidelio proto žmoneliai, nebeišmanė nieko kito, kaip tik eiti į bažnyčią ir melstis, kiekvienas amatininkų luomas savo globėjui: šaltkalviai — šventajam Aloyzui, audėjai — šventajam Krispinijui, sodininkai — šventajam Antanui, parfumeriai — šventajam Juozapui. Pasiimdavo drauge ir žmonas su dukromis, melsdavosi kartu, bažnyčioje valgydavo ir miegodavo, net ir dienomis nebeišeidavo įsitikinę, kad nustojusių vilties bendrystė ir Madonos akivaizda — vienintelė galimybė apsisaugoti nuo to pabaisos, jei išvis dar galima apsisaugoti.

Kiti, sumanesni, jungėsi į okultines grupes, mat bažnyčia jau kartą pasirodė nepajėgi, už didelius pinigus iš Gurdono nusisamdę praktikuojančią raganą, susispietė vienoje iš daugelio kalkakmenio grotų Graso požemiuose ir laikė ten šėtoniškas mišias, kad įgytų piktųjų dvasių palankumą. Dar kiti, visų pirma miestelėnai ir išsimokslinę didikai, dėjo viltis į moderniausius mokslinius metodus: magnetino namus, hipnotizavo dukras, salonuose kūrė slaptus fluidinius būrelius ir mėgino bendrai skleidžiamomis mintimis telepatiškai paveikti žudiko dvasią. Korporacijos surengė atgailos procesiją iš Graso į Napulį ir atgal. Penkių miesto vienuolynų vienuoliai laikė ištisines malonės prašymo mišias su nepaliaujamais psalmių giedojimais, taigi tai viename, tai kitame miesto kampe girdėjosi nenutrūkstamos lamentacijos — dieną ir naktį. Mažai kas bedirbo.