Патрик Зюскинд - Kvepalai

Taip Graso gyventojai nieko neveikdami, beveik nekantraudami karštligiškai laukė kito pasikėsinimo. Niekas neabejojo, kad tai įvyks. Kiekvienas slapta troško išgirsti siaubingą žinią vildamasis, kad ji bus ne apie jį, o apie kitą.

Tačiau miesto, apylinkių ir provincijos vyresnybė šį kartą neužsikrėtė isterinėmis liaudies nuotaikomis. Pirmąkart nuo mergaičių žudiko pasirodymo prasidėjo planingas ir vaisingas bendradarbiavimas tarp Graso, Draginjano ir Tulono fogtysčių, tarp magistratų, policijos, intendanto, parlamento ir jūrų laivyno.

Šio solidaraus galingųjų elgesio priežastis buvo ir baiminimasis, kad liaudis gali sukilti, ir ta aplinkybė, kad po Loros Rišis mirties atsirado tam tikras pagrindas, leidęs sistemingai persekioti žudiką. Žudiką matė. Tikriausiai tai buvo tas įtartinas odminio pameistrys, lemtingąją naktį apsistojęs Napulio nakvynės namų arklidėje, o kitą rytą dingęs be pėdsakų. Pagal sutampančius šeimininko, arklininko ir Rišiso parodymus, tai buvo neišvaizdus, kresnas vyriškis, apsivilkęs rusvu surdutu ir su storo lino kelionmaišiu. Nors visų trijų liudytojų prisiminimai buvo keistai blankūs, jie, sakysim, negalėjo nupasakoti, koks to vyriškio veidas, plaukų spalva ar kalbėsena, bet šeimininkas visgi dar sugebėjo pasakyti, kad jei neklysta, tai to priklydėlio laikysena ir eisena pasirodžiusi jam kažkokia nerangi, jis šlubčiojęs, lyg būtų sužeista koja ar suluošinta pėda.

Šiais požymiais apsiginklavę jau žmogžudystės dieną, apypiečių, du raitelių būriai iš Marešosė leidosi ieškoti žudiko Marselio kryptimi — vienas jūros pakrante, kitas keliu per provinciją. Artimiausias Napulio apylinkes šukavo savanoriai. Du Graso žemės teismo įgaliotiniai išvyko į Nicą organizuoti odminio pameistrio paieškų. Frežiu, Kanų ir Antibo uostuose buvo tikrinami visi išplaukiantys laivai, pasienyje užblokuoti visi keliai į Savoją, visi keleiviai turėjo dokumentais patvirtinti savo asmenybę. Nusikaltėlių paieška paskelbta viešai, mokantiems skaityti iškabintas jo aprašymas ant visų Graso, Vanso, Gurdono miestų vartų ir kaimo bažnyčių durų. Triskart per dieną šaukliai garsiai skaitė jį aikštėse. Paminėta galima šleivapėdystė, beje, tik sustiprino įtarimą, kad žudikas — pats šėtonas, ir veikiau kurstė paniką tarp gyventojų nei padėjo gauti vertingų parodymų.

Tik po to, kai Graso teismo pirmininkas, Rišiso pavestas, skyrė ne mažesnį kaip dviejų šimtų livrų apdovanojimą už žinias, kurios padės sučiupti žudiką, Grasė, Opjo ir Gurdone buvo įskųsti ir suimti keli odminių pameistriai, vienas iš jų tikrai buvo toks nelaimėlis, kad šlubavo. Jau buvo rengiamasi jį kankinti, nors jo alibi ir buvo patvirtinę nemažai liudytojų, kai dešimtą dieną po padaryto nusikaltimo vienas iš miesto sargybinių kreipėsi į magistratūrą ir davė teisėjams tokius parodymus: tos dienos apypiečių jį, Gabrielį Taljaską, sargybos kapitoną, einantį kaip paprastai sargybą prie diu Kuro vartų, užkalbino vienas individas, kuris, kaip dabar jam atrodo, atitinka aprašytąjį paieškos lape, ir primygtinai keletą kartų klausė, kuriuo keliu Antrasis konsulas su savo karavanu ryte išvyko iš miesto. Tam nutikimui jis nei tuomet, nei vėliau neteikęs jokios reikšmės ir apie tą individą tikrai nebūtų prisiminęs, — jis buvęs visai neįsidėmėtinas, — jei vakar atsitiktinai nebūtų vėl jo pamatęs, ir būtent čia, Grasė, de la Luvo gatvėje, priešais metro Driuo ir ponios Arnulfi dirbtuvę; tuomet jam kritę į akis, kad žmogus, einantis į dirbtuvę, pastebimai šlubavo.

Po valandos buvo suimtas Grenujis. Nakvynės namų šeimininkas ir arklininkas iš Napulio, pakviesti į Grasą, kad atpažintų kitus įtariamuosius, bemat atpažino jį kaip tą pas juos nakvojusį odminio pameistrį: tai esąs jis ir niekas kitas, jis ir turįs būti tas ieškomas žudikas.

Buvo apžiūrėta dirbtuvė ir lūšnelė alyvų giraitėje už pranciškonų vienuolyno. Viename kampe, beveik atvirai, gulėjo perkirpti Loros Rišis naktiniai marškiniai, baltiniai ir kaštoniniai plaukai. O kai prakasė aslą, vieną po kitos ištraukė ir visų kitų dvidešimt keturių mergaičių sukneles ir plaukus. Aptikta medinė kuoka, kuria užmuštos aukos, ir lininis kelionmaišis. Šie įkalčiai visus sukrėtė. Buvo įsakyta skambinti bažnyčių varpais. Teismo pirmininkas liepė šaukliams paskelbti žodžiu ir iškabinti pranešimus, kad piktavalis mergaičių žudikas po beveik metus trukusių paieškų galiausiai sučiuptas ir griežtai saugomas. 48

Iš pradžių žmonės šituo pranešimu nepatikėjo. Manė, kad tai gudrybė, kuria valdžia nori pridengti savo nesugebėjimą ir numaldyti pavojingai susierzinusią liaudį. Pernelyg gerai visi atsiminė, kaip buvo paskelbta, kad žudikas išsidangino į Grenoblį. Pernelyg giliai šįkart baimė buvo įsigraužusi į žmonių sielas.

Tik kai kitą dieną bažnyčios aikštėje prieš teismo pastatą buvo viešai išstatyti daiktiniai įrodymai, — vaizdas buvo šiurpus: dvidešimt penki apdarai ir dvidešimt penki plaukų kuokštai kaip kaliausės iškelti ant karčių ir išrikiuoti pačiame aikštės priekyje priešais katedrą, — tuomet žmonės ėmė galvoti kitaip.

Šimtais jie plaukė pro tą makabrišką galeriją. Aukų artimieji, atpažinę drabužius, klykdami susmukdavo ant žemės. Sensacijų ištroškusi minia, norėdama galutinai įsitikinti, pageidavo pamatyti žudiką. Šūksniai, reikalaujantys jo, netrukus taip sustiprėjo, mažoje, žmonių priplūdusioje aikštėje pasidarė taip grėsmingai neramu, kad teismo pirmininkas pasiryžo išvesdinti Grenujį iš kameros ir parodyti žmonėms pro vieną iš teismo pastato antrojo aukšto langų.

Kai Grenujis priėjo prie lango, riksmai nutilo. Staiga pasidarė visiškai tylu, kaip karštą vasaros vidurdienį, kai visi darbuojasi laukuose arba slepiasi namų šešėliuose. Nebuvo girdėti nei trepsėjimo, nei krenkšimo, nei kvėpavimo. Minia keletą minučių stovėjo subedusi akis ir išsižiojusi. Niekas negalėjo suvokti, kad tas nupiepęs, mažas, susigūžęs žmogelis štai ten aukštai prie lango, tas snarglius, tas apgailėtinas padaras, tas niekas įvykdė per du tuzinus žmogžudysčių. Jis paprasčiausiai nepanėšėjo į žudiką. Tiesa, niekas nebūtų galėjęs pasakyti, kokį iš tikrųjų įsivaizdavo tą žudiką, tą šėtoną, bet visų nuomonė buvo viena: ne tokį! Ir vis dėlto — nors žudikas visiškai neatitiko žmonių susikurto vaizdo ir todėl jo pasirodymas, kaip ir reikėjo tikėtis, negalėjo būti labai įtikinantis, bet paradoksalu, — vien šio žmogaus prie lango realumas ir ta aplinkybė, kad jis, o ne kas nors kitas buvo parodytas kaip žudikas, turėjo didžiulį poveikį. Visi galvojo: negali būti! — bet kartu suprato, kad tai tiesa.

Tik tada, kai sargybiniai tą žmogelį vėl nutempė į kambario gilumą, taigi kai jo nebebuvo ir nebesimatė, o liko, tegu ir trumpam, tik jo prisiminimas, beveik sakytume, tik sąvoka žmonių smegenyse, nelyginant šlykštaus žudiko simbolis, — tik tada apstulbusi minia atitoko ir susivokė: burnos užsičiaupė, tūkstančiai akių vėl atgijo. Ir tuomet nugriaudėjo vientisas įtūžio ir keršto kupinas riksmas: „Atiduokite jį mums!“ Ir jie puolė teismo pastatą norėdami pasmaugti žudiką savo rankomis, sudraskyti, suplėšyti į gabalus. Sargybiniams teko gerokai pasidarbuoti, kol užbarikadavo vartus ir atrėmė minios puolimą. Grenujį kuo skubiausiai nuvedė į tamsiąją. Lange pasirodė pirmininkas ir pažadėjo, kad teismas įvyks greitai, procesas bus viešas ir griežtas. Vis dėlto praėjo dar daug valandų, kol minia išsiskirstė, ir daug dienų, kol miestas šiek tiek aprimo.

Iš tiesų procesas prieš Grenujį vyko be galo greitai, nes turėti neginčijami įkalčiai, be to, ir pats kaltinamasis per kvotas neišsisukinėdamas prisipažino įvykdęs žmogžudystes, kuriomis buvo kaltinamas.