Патрик Зюскинд - Kvepalai

Tiktai į klausimą dėl motyvų negalėjo nieko aiškaus atsakyti. Vis kartojo, kad jam mergaičių reikėję, todėl jas ir užmušęs. Kam reikėjo ir ką apskritai reiškė „man jų reikėjo“, — į tai neatsakė nieko. Todėl jį pradėjo kankinti: valandų valandas laikė pakabinę už kojų, supylė į gerklę septynias pintas vandens, uždėjo ant kojų pėdų spaustuvus — viskas veltui. Atrodė, kad tas žmogus nejaučia fizinio skausmo, jis neišleido nė garso ir, vėl iš naujo klausinėjamas, nepasakė nieko daugiau, tik kartojo: „Man jų reikėjo“. Teisėjai nutarė, kad jis psichiškai nesveikas. Jie nutraukė kankinimus ir nutarė baigti bylą daugiau nekvosdami.

Vienintelė gaišatis buvo juridinis ginčas su Draginjano magistratu, kurio fogtystei priklausė La Napulis, ir su Ekso parlamentu, nes jie abu norėjo perimti procesą. Bet Graso teisėjai neleido, kad kas nors paglemžtų iš jų šią bylą. Tai jie sučiupo nusikaltėlį, jų jurisdikcijai priklausančioje srityje buvo įvykdyta daugiausia žmogžudysčių, jiems būtų grėsusi susikaupusi liaudies rūstybė, jei būtų perdavę žudiką kitam teismui. Jo kraujas turėjo būti pralietas Grasė.

1766 metų balandžio 15-ąją nuosprendis buvo priimtas ir perskaitytas kaltinamajam jo kameroje. „Parfumerio pameistrys Žanas Batistas Grenujis, — skelbė nuosprendis, — per keturiasdešimt aštuonias valandas turi būti nuvestas į aikštę prie diu Kuro vartų ir pririštas prie medinio kryžiaus veidu į dangų, dvylika smūgių geležiniu strypu jam gyvam turi būti sutriuškinti rankų, kojų, klubų ir pečių sąnariai, po to su visu kryžiumi jis turi būti iškeltas ir laikomas iki numirs“. Parodyti įprastinę malonę ir nusikaltėlį, sutriuškinus sąnarius, pasmaugti virvele budeliui buvo kategoriškai uždrausta, net jei priešmirtinės kančios truktų keletą dienų. Lavoną įsakyta užkasti naktį kailių tupykloje, o vietos nepažymėti.

Grenujis išklausė nuosprendžio nė nekrustelėdamas. Teismo tarnautojas paklausė, koks jo paskutinis noras. „Neturiu jokio“, — pasakė Grenujis; jis turįs viską, ko jam reikia.

Į kamerą atėjo kunigas išklausyti išpažinties, bet po ketvirčio valandos išėjo nieko nepešęs. Kai paminėjęs Dievo vardą, nuteistasis pažvelgęs į jį tokiomis bereikšmėmis akimis, tarsi ką tik būtų pirmąsyk jį išgirdęs, paskui išsitiesęs ant gulto ir tučtuojau nugrimzdęs į gilų miegą. Bet kokie tolimesni pamokymai buvę beprasmiai.

Per kitas dvi dienas atėjo daug žmonių, norinčių pažvelgti į garsųjį žudiką iš arčiau. Sargybiniai leisdavo jiems žvilgterėti pro langelį kameros duryse ir už vieną žvilgterėjimą reikalaudavo šešių solių. Vario raižytojas, norėjęs pasidaryti eskizą, turėjo sumokėti jiems du frankus. Bet motyvu greitai nusivylė. Kalinys, grandinėmis prirakintas už kojų ir rankų sąnarių, visąlaik gulėjo ant gulto ir miegojo. Nusisukęs į sieną, nereaguodamas nei į stuksenimus, nei į šūksnius. Lankytojams buvo kuo griežčiausiai uždrausta įeiti į kamerą, ir sargybiniai nedrįso pažeisti šio draudimo, kad ir kokių viliojančių pasiūlymų gavo. Baimintasi, kad nuteistąjį gali prieš laiką nužudyti kas nors iš aukų artimųjų. Dėl tos pačios priežasties neleista perduoti ir maisto. Jį galėjo nunuodyti. Per visą kalinimo laiką Grenujis gaudavo maistą iš vyskupo rūmų kumetyno virtuvės, ir viską paragaudavo kalėjimo viršininkas. Tiesa, paskutiniąsias dvi dienas kalinys visiškai nieko nevalgė. Gulėjo ir miegojo. Kartais sužvangėdavo jo grandinės, ir sargybinis, atskubėjęs prie langelio duryse, suspėdavo pamatyti, kaip jis gurkšteli vandens iš butelio, vėl krenta ant gulto ir miega toliau. Atrodė, kad šis žmogus taip pavargo nuo savo gyvenimo, kad nei paskutiniųjų valandų nebenori praleisti nemiegodamas.

Tuo tarpu aikštė prie diu Kuro vartų buvo ruošiama egzekucijai. Dailidės sukalė ešafotą — trijų metrų ilgio, trijų metrų pločio ir dviejų metrų aukščio, su turėklais ir tvirtais laiptais, — tokio prašmatnaus Grasė dar niekada nebuvo buvę. Be to, medinę tribūną garbingiems asmenims ir tvorą paprastai liaudžiai, kad būtų galima laikyti ją per tam tikrą atstumą. Vietos prie namų langų į kairę ir į dešinę nuo diu Kuro vartų ir sargybos pastatuose jau kada buvo išnuomotos už pašėlusius pinigus. Net truputį įkypai stovinčioje prieglaudoje budelio padėjėjas išsiderėjo kuriam laikui iš ligonių kambarius ir labai pelningai išnuomojo reginių mėgėjams. Limonado pardavėjai pasiruošė puodynes saldymedžio vandens, vario raižytojas atspaude šimtus egzempliorių kalėjime padaryto ir kūrybiškai padailinto žudiko portreto, keliaujantys prekeiviai dešimtimis plaukė į miestą, kepėjai kepė proginius sausainius.

Budelis, mesjė Paponas, kuriam jau daugelį metų neteko triuškinti nusikaltėliams kaulų, nusikaldino sunkią keturbriaunę geležinę lazdą ir vaikščiojo su ja į skerdyklą, kad pasitreniruotų smūgiuodamas gyvulių dvėseną. Jis turėjo teisę smogti tik dvylika kartų ir tais smūgiais privalėjo patikimai sulaužyti dvylika sąnarių, bet nepažeisti vertingų kūno dalių, tokių kaip krūtinė arba galva, — tai sudėtingas, reikalaujantis didžiausio subtilumo darbas.

Miestiečiai ruošėsi būsimam įvykiui kaip iškilmingai šventei. Buvo savaime suprantama, kad tą dieną niekas nedirbs. Moterys laidė išeiginius drabužius, vyrai purtė dulkes iš surdutų ir iki blizgesio valė pušnis. Tie, kurie turėjo karinį laipsnį ar tarnybą, buvo cechų meistrai, advokatai, notarai, draugijų pirmininkai ar ėjo dar kitokias reikšmingas pareigas, užsivilko uniformas ir oficialią aprangą su ordinais, juostomis, grandinėmis ir užsidėjo balta kreida išpudruotus perukus. Tikintieji ketino post festum 13 susirinkti į pamaldas, satanistai — į pašėlusias liuciferiškas padėkos mišias, išsilavinusi aukštuomenė — į magnetizmo seansus Kabrių, Vilnevų ir Fonmišelių rūmuose. Virtuvėse visur jau kepė ir čirškino, iš rūsių nešė vyną, o iš turgaus — gėlių stalams papuošti, katedroje repetavo vargonininkas ir bažnyčios choras.

Rišiso namai Drua gatvėje skendėjo tyloje. Rišisas uždraudė bet kokius pasiruošimus Išsilaisvinimo dienai, — taip liaudis pavadino žudiko egzekucijos dieną. Jis bjaurėjosi tuo. Bjauri jam buvo staiga žmonėse atgijusi baimė, bjaurus jų karštligiškas išankstinis džiūgavimas. Ir jie patys, visi tie žmonės, jam buvo bjaurūs. Jis nedalyvavo nei aikštėje priešais katedrą, kai buvo demonstruojamas žudikas ir jo aukos, nei procese, nei atgrasioje sensacijų ištroškusių žioplių eisenoje pro nuteistojo kamerą. Kai reikėjo identifikuoti dukters plaukus ir drabužius, pasikvietė teismo atstovus į namus, santūriai davė trumpus parodymus ir paprašė palikti jam tuos daiktus kaip relikvijas, taip ir buvo padaryta. Nunešė juos į Loros kambarį, perkirptus naktinius ir apatinius marškinius padėjo ant lovos, kaštoninius plaukus išskleidė ant pagalvės, atsisėdo priešais ir dieną naktį nebėjo iš kambario, tarsi norėdamas šiuo beprasmiu budėjimu atitaisyti tai, ką praleido tą naktį La Napulyje. Jis buvo apimtas tokio pasibjaurėjimo, pasibjaurėjimo pasauliu ir pačiu savimi, kad negalėjo net verkti.

Žudikas jam irgi kėlė pasibjaurėjimą. Jis nebenorėjo regėti jo kaip žmogaus, o tik kaip auką, kuri bus uždaužyta. Norėjo matyti jį tik per egzekuciją, gulintį ant kryžiaus ir kenčiantį tuos dvylika smūgių, tada tai norėjo jį matyti, matyti visiškai iš arti, buvo užsisakęs vietą pačioje priekinėje eilėje. O kai minia po kelių valandų išsiskirstys, tuomet jis užlips prie jo ant kruvino ešafoto, atsisės šalia ir sergės, jeigu reikės sergės ištisas dienas ir naktis, žvelgs savo dukters žudikui į akis, po lašą lašins jam į akis visą savyje glūdintį pasibjaurėjimą, kaip deginančią rūgštį lies savo pasibjaurėjimą į jo mirties agoniją, kol tasai niekšas nusibaigs...