Патрик Зюскинд - Kvepalai

Daugeliui šis įvykis atrodė toks šiurpus, toks visiškai nepaaiškinamas ir nesuderinamas su jų pačių moraliniais įsitikinimais, kad jie tiesiog išdildė jį iš atminties dar jam nesibaigus ir dėl to vėliau iš tikrųjų negalėjo nieko prisiminti. Kiti, kurie ne taip laisvai valdė savo jutimus, mėgino nieko nematyti, negirdėti ir negalvoti, — bet tai nebuvo visai paprasta, nes gėda buvo pernelyg akivaizdi ir visuotinė. Kas jau susirankiojo savo mantą ir artimuosius, stengėsi kaip galima greičiau ir nepastebimiau sprukti. Apypiečių aikštė buvo kaip iššluota.

Miesto žmonės iš namų išėjo, jei išvis išėjo, tik pavakariais ir tai tik dėl būtiniausių pirkinių. Susitikę sveikinosi paskubomis, kalbėjo tik apie nereikšmingus dalykus. Apie vakarykštės dienos ir nakties įvykius nepratarė nė žodžio. Kokie nesutramdomi ir guvūs buvo dar vakar, tokie pat drovūs paliko šiandien. Ir visi buvo tokie, nes visi jautėsi kalti. Atrodė, kad niekada Graso piliečiai nesuprato vienas kito geriau kaip dabar. Viskas nutilo ir nurimo.

Tiesą sakant, kai kurie pagal tarnybines pareigas turėjo tiesiogiai užsiimti tuo, kas įvyko. Reikėjo griebtis neatidėliotinų veiksmų, kad nenutrūktų visuomeninis gyvenimas, kad nebūtų pažeista teisė ir tvarka. Jau po pietų į posėdį susirinko miesto taryba. Ponai, tarp jų ir Antrasis konsulas, be žodžių apsikabino, šiuo sąmokslininkišku gestu tarsi iš naujo sudarydami tarybą. Paskui net neužsimenant apie įvykius ir tuo labiau neminint Grenujo vardo una anima 14 nutarta „nedelsiant išardyti tribūną ir ešafotą prie diu Kuro vartų, aikštę ir aplinkinius laukus sutvarkyti taip, kaip buvo“. Tam paskirta šimtas šešiasdešimt livrų.

Tuo pat metu teismo rūmuose posėdžiavo teismas. Magistratas be jokių svarstymų nutarė laikyti „Bylą G.“ baigta, ją nutraukti, neužregistruotą atiduoti į archyvą ir pradėti naują procesą prieš dar nežinomą dvidešimt penkių nekaltų mergaičių žudiką Graso apylinkėse. Policijos leitenantui įsakyta nedelsiant imtis tyrimo.

Nusikaltėlį surado jau kitą dieną. Remiantis nedviprasmiškais įtarimais buvo suimtas Dominikas Driuo, de la Luvo gatvės metras parfumeris. Šiaip ar taip, juk jo lūšnelėje rasti visų aukų drabužiai ir plaukai. Teisėjai nesileido klaidinami, kai jis iš pradžių savo kaltę neigė. Po keturiolika valandų trukusių kankinimų Driuo pagaliau viską prisipažino ir net paprašė kuo greičiau įvykdyti nuosprendį, taigi jau kitą dieną jam buvo paskirta egzekucija. Ryto sambrėškoje jis buvo pakartas be didelio triukšmo, be ešafoto ir tribūnų, dalyvaujant tik budeliui, keliems magistrato nariams, gydytojui ir kunigui. Įvykusi mirtis buvo konstatuota ir užprotokoluota, lavonas nedelsiant palaidotas. Taip istorija ir pasibaigė.

O miestas ją ir be to jau buvo pamiršęs, taip visiškai pamiršęs, kad keliauninkai, atvykę čionai po kelių dienų ir tarp kitko pasiteiravę apie tą pagarsėjusį Graso mergaičių žudiką, nerado nė vieno protingo žmogaus, galėjusio apie jį ką nors papasakoti. Tik pora kvailių iš prieglaudos, visiems žinomų bepročių, dar pliauškė kažin ką apie didelę šventę diu Kuro aikštėje, dėl kurios jie turėję išsikraustyti iš savo kambarių.

Netrukus gyvenimas vėl sugrįžo į įprastas vėžes. Žmonės stropiai dirbo, gerai miegojo, tvarkė reikalus ir elgėsi padoriai. Vanduo kaip ir seniau tryško iš daugybės šaltinių ir šulinių plukdydamas gatvėmis purvą. Nuskaręs miestas vėl išdidžiai dunksojo ant šlaitų virš derlingojo duburio. Švietė kaitri saulė. Netrukus atėjo gegužis. Metas skinti rožes.

KETVIRTOJI DALIS 51

Grenujis ėjo naktį. Kaip ir kelionės pradžioje, lenkė miestus, vengė kelių, dienai austant gulėsi miegoti, vakarop kėlėsi ir ėjo toliau. Rijo, ką rasdavo pakely: žoles, grybus, gėlių žiedus, negyvus paukščius, kirmėles. Perkirto Provansą, pasivogęs valtį persikėlė per Roną piečiau nuo Oranžo ir traukė palei Ardešo tėkmę gilyn į Sevenus, paskui palei Aljė į šiaurę.

Keliaudamas per Overnė, priartėjo prie Plom diu Kantalio. Pamatė jį dūluojant vakaruose, didelį ir mėnesienoje pilkuojantį sidabru, užuodė iš tos pusės pučiantį vėsų vėją. Bet jo ten netraukė. Gyvenimo urve jis nebesiilgėjo. Šitai jau buvo patyręs ir taip gyventi daugiau nebenorėjo. Lygiai taip pat kaip buvo išbandęs gyvenimą tarp žmonių. Ir vienur, ir kitur jį dusino. Jis išvis nebenorėjo gyventi. Norėjo nuvykti į Paryžių ir numirti. Štai ko jis norėjo.

Retkarčiais vis įkišdavo ranką į kišenę ir sugniauždavo mažą stiklinį flakonėlį su savo kvepalais. Buteliukas buvo dar beveik pilnas. Pasirodymui Grasė jis sunaudojo vos vieną lašelį. To, kas liko, būtų užtekę visam pasauliui pakerėti. Jei būtų panorėjęs, Paryžiuje jį būtų ėmę šlovinti ne dešimtys, o šimtai tūkstančių žmonių. Arba būtų galėjęs nueiti į Versalį, — tegu karalius bučiuoja jam kojas. Arba parašyti popiežiui iškvėpintą laišką ir pasiskelbti naujuoju Mesiju. Dievo Motinos katedroje karalių ir imperatorių akivaizdoje patepti save vyriausiuoju imperatoriumi, gal net ir Dievu žemėje, — jei iš viso Dievui reikia patepimo...

Štai ką jis būtų galėjęs padaryti, jei tik būtų panorėjęs. Jis turėjo tiek galios. Laikė ją savo rankose. Stipresnę už pinigų arba teroro, arba mirties galią — neįveikiamą galią įkvėpti žmonėms meilę. Tik vieno ši galia nepajėgė: negalėjo padaryti, kad jis pats turėtų kvapą. Nors ir būtų savo kvepalų dėka pasirodęs pasauliui kaip Dievas, bet negalėdamas pats savęs užuosti, niekada nebūtų sužinojęs, kas jis toksai, taigi spjaut jam į viską: į pasaulį, į save ir į tuos kvepalus.

Ranka, neseniai laikiusi flakoną, kvepėjo labai švelniai, ir jei pakeldavo ją prie nosies ir pauostydavo, jį apimdavo liūdesys, kelias sekundes jis pamiršdavo, kad reikia eiti, sustodavo ir uosdavo. Niekas nežino, kokie iš tikrųjų geri šie kvepalai, galvojo jis. Niekas nežino, kaip gerai jie padaryti. Visi tik paklūsta jų poveikiui ir net neįtaria, kad tai kvepalai juos taip užburia. Vienintelis, kas sugeba įvertinti jų tikrąjį grožį, esu aš, nes aš pats juos sukūriau. Be to, esu vienintelis, kurio jie negali apžavėti. Esu vienintelis, kuriam jie nereikalingi.

O kitą sykį, — jis jau buvo pasiekęs Burgundiją, — dingtelėjo mintis: kai stovėjau už mūro sienos, žemiau sodo, kur žaidė rusvaplaukė mergaitė, o jos kvapas per sieną plazdeno į mane... arba, tikriau, jos kvapo pažadas, nes jos vėlesnis kvapas juk dar visai neegzistavo, — galbūt anie mano pojūčiai panėšėjo į tai, ką juto žmonės diu Kuro aikštėje, kai užtvindžiau juos savo kvepalais?.. Bet paskui jis tą mintį atmetė: ne, tai buvo kažkas kita. Aš juk žinojau, kad geidžiu kvapo, o ne mergaitės. Bet žmonėms atrodė, kad geidžia manęs, o ko iš tikrųjų geidė, liko jiems paslaptis.

Paskui jis apie nieką nebegalvojo, nes nebuvo didelis mąstytojas; tuo tarpu pasiekė Orleaną.

Prie Siuli persikėlė per Luarą. Po dienos jo nosis jau pagavo Paryžiaus kvapą. Ankstyvą 1767 metų birželio 25-osios rytą, apie šešias, Sen Žako gatve jis įžengė į miestą.

Diena pasitaikė karšta, tokios karštos tais metais dar nebuvo buvę. Tūkstančiai visokiausių kvapų ir smarvių veržėsi lyg iš tūkstančio pratrūkusių pūlinių. Nešiureno nė mažiausias vėjelis. Daržovės ant turgaus prekystalių nugeibo dar prieš vidurdienį. Mėsa ir žuvis pašvinko. Skersgatviuose strigo užterštas oras. Atrodė, kad net ir upė nebeteka, o tik stovi ir dvokia. Viskas buvo kaip Grenujo gimimo dieną.

Naujuoju tiltu jis perėjo į dešinįjį krantą, paskui pasuko prie halių ir Nekaltųjų kapinių. Kapinių arkadose išilgai Ofero gatvę atsisėdo ant žemės. Kapinės dryksojo priešais jį lyg išsprogdintas mūšio laukas, išraustas, sujauktas, išvagotas griovių, nusėtas kaukolėmis ir griaučiais, be jokio medelio, krūmelio ar žolės stiebelio, tikras mirties sąvartynas.