Патрик Зюскинд - Kvepalai

Planas buvo puikiai sumanytas. Mums ir vėl tenka stebėtis Rišiso nuojauta, taip priartinusia jį prie tiesos. Mat iš tiesų, jei barono de Bujono sūnus būtų parsivedęs Lorą Rišis į savo namus, tai būtų reiškę, kad Graso mergaičių žudikas patyrė triuškinantį pralaimėjimą. Bet planas dar nebuvo įgyvendintas. Dar neuždėjo Rišisas savo dukrai išganingo nuotakos šydo. Dar neperkėlė į saugų Šv. Honoratos vienuolyną. Trys raiteliai vis dar skverbėsi per niaurų Tailerono kalnyną. Kartais keliai pasidarydavo tokie blogi, kad tekdavo nulipti nuo arklių. Jie stūmėsi labai lėtai. Vakarop tikėjosi pasiekti jūrą netoli Napulio, mažo miestuko į vakarus nuo Kanų. 44

Tuo metu, kai Lora Rišis su tėvu paliko Grasą, Grenujis kitame miesto pakrašty ponios Arnulfi dirbtuvėje maceravo žonkilius. Jis buvo vienas ir gerai nusiteikęs. Jo laikas Grasė ėjo į pabaigą. Artinosi triumfo diena. Lūšnelėje, vata išklotoje dėželėje, gulėjo dvidešimt keturi mažučiai flakonėliai su dvidešimt keturių nekaltų mergaičių sukrešėjusiomis auromis — brangiausiomis esencijomis, kurias Grenujis praėjusiais metais pagamino šaltu būdu iš kūnų į riebalus ištraukdamas kvapą, darydamas ištraukas ir distiliatus iš plaukų ir drabužių. O dvidešimt penktą, pačią žaviausią ir pačią svarbiausią, jis pasiims šiandien. Šiai paskutinei medžioklei jau buvo pasiruošęs mažą tiglį su kelis kartus išvalytais riebalais, ploniausio lino skepetą ir balioną išgryninto alkoholio, viską išžvalgęs iki smulkmenų. Buvo jaunatis.

Jis žinojo, kad beprasmiška laužtis į gerai saugomus namus Drua gatvėje. Todėl norėjo įsigauti vidun vos tik ims temti, dar prieš uždarant vartus, ir pasinaudodamas tuo, kad neturi kvapo ir lyg su neregimąja kepuraite yra nepastebimas nei žmonių, nei žvėrių, pasislėpti kuriame nors namų kampelyje. O vėliau, kai visi jau miegos, tamsoje vedamas nosies kompaso užlips prie savo brangenybės kambarėlio durų. Ten pat susukęs į riebalais išteptą audinį ją ir apdoros. Tik plaukus ir drabužius kaip visuomet pasiims su savimi, mat juos galima iš karto plauti spiritu, o tai patogiau daryti dirbtuvėje. Galutinai perdirbti pomadą ir išdistiliuoti ją į koncentratą ketino kitą naktį. Jei viskas gerai klosis, — o jam nebuvo pagrindo abejoti tuo, kad viskas klosis gerai, — tai poryt turės visas esencijas, reikalingas geriausiems pasaulyje kvepalams, ir iš Graso iškeliaus kaip puikiausiai visoje žemėje kvepiantis žmogus.

Apie vidurdienį jis baigė doroti žonkilius. Užgesino ugnį, užvožė dangčiu riebalų katilą ir išėjo iš dirbtuvės šiek tiek atsigaivinti. Vėjas pūtė iš vakarų.

Jau su pirmuoju įkvėpimu pajuto, kad kažkas ne taip. Atmosfera buvo ne tokia kaip reikia. Miesto kvapų apdare, tame iš daugelio tūkstančių gijų išaustame šyde, trūko auksinio siūlelio. Per paskutiniąsias kelias savaites ši kvapioji gija buvo taip sustiprėjusi, kad Grenujis net šioj miesto pusėj, prie savo trobelės, ją kuo aiškiausiai jusdavo. Dabar jos nebebuvo, ji pradingo, net stipriai uodžiant buvo nebesugaunama. Iš išgąsčio Grenujis suakmenėjo.

Ji mirė, pagalvojo. Paskui toptelėjo dar siaubingesnė mintis: mane aplenkė kitas. Kitas nuskynė mano gėlelę ir pasisavino jos aromatą! Surikti jis neįstengė, pernelyg stipriai buvo sukrėstas, bet ašaroms jėgų užteko, jos tvenkėsi akių kampučiuose ir ūmai ėmė ristis per skruostus.

Tuo metu iš „Keturių dofinų“ pietauti parėjo Driuo ir tarp kitko papasakojo, kad šįryt Antrasis konsulas su dvylika mulų ir dukra išvyko į Grenoblį. Grenujis nurijo ašaras ir puolė laukan, per visą miestą bėgte prie diu Kuro vartų. Aikštėje priešais vartus sustojo ir ėmė uosti. Ir švariame, miesto kvapų nesudrumstame vakarų vėjyje vėl sugavo savo auksinę giją, tiesa, plonytę ir silpną, bet su niekuo nesupainiojamą. Beje, mielas jam kvapas sklido ne iš šiaurės vakarų, kurlink vedė kelias į Grenoblį, o veikiau iš Kabrio pusės — ten jau buvo bene pietvakariai.

Grenujis paklausė sargybinių, kuriuo keliu išvyko Antrasis konsulas. Vienas iš jų mostelėjo į šiaurę. Ne į Kabrį? O gal kitu keliu, vedančiu į pietus, į Oribo ir į La Napulį? Tikrai ne, pasakė sargybinis, jis matęs savo akimis.

Grenujis parskubėjo atgal, į miestą, įsimetė į kelionmaišį gabalą lininio audinio, pomados indą, mentelę, žirkles ir glotnią alyvmedžio lazdelę ir nė kiek negaišdamas leidosi į kelią, tik ne į Grenoblį, bet tuo keliu, kurį jam rodė nosis, — į pietus.

Šis kelias, tiesus kelias į Napulį, ėjo palei Tanerono prieškalnes per Frajero ir Sianės upių slėnius. Eiti buvo patogu. Grenujis sparčiai žygiavo pirmyn. Kai dešinėje išniro Oribo, pakibęs aukštai ant kalnų viršūnių, jis pajuto, kad jau beveik pasivijo bėglius. Netrukus atsidūrė tame pačiame aukštyje kaip ir jie. Užuodė dabar kiekvieną skyrium, užuodė net jų arklių kvapą. Jie galėjo būti daugių daugiausia per pusę mylios į vakarus, kažkur Tanerono miškuose. Jie traukė į pietus, jūros link. Lygiai taip pat kaip ir jis.

Apie penktą valandą po pietų Grenujis pasiekė La Napulį. Nuėjo į nakvynės namus, pavalgė ir pasiprašė pigios nakvynės. Sakėsi esąs odminio pameistrys iš Nicos ir keliaująs į Marselį. Galįs pernakvoti arklidėje, buvo atsakyta. Ten jis ir atsigulė kamputyje pailsėti. Jo nosis juto artinantis tris raitelius. Jam tereikėjo laukti.

Jie atvyko po dviejų valandų — jau gerokai sutemus. Norėdami išlikti inkognito, visi buvo persirengę. Abi moterys dabar vilkėjo tamsius apdarus ir buvo apsigaubusios šydais, Rišisas dėvėjo juodą surdutą. Jis pasisakė esąs didikas, atvykęs iš Kastelano; rytoj norįs persikelti į Lerenų salas, šeimininkas tepasirūpina valtimi, kad saulei tekant jau būtų paruošta. Ar be jo ir jo žmonių yra dar kitų svečių šiuose namuose? Ne, atsakė šeimininkas, tik odminio pameistrys iš Nicos, jis nakvosiąs arklidėje.

Rišisas pasiuntė moteris į kambarius. O pats nuėjo į arklidę pasiimti dar kai ko iš krovinių, kaip paaiškino. Iš pradžių negalėjo rasti to odminio pameistrio, liepė arklių prižiūrėtojui paduoti žibintą. Tada pamatė jį gulintį kamputyje ant šiaudų po sena gūnia, galvą padėjusį ant kelionmaišio ir kietai miegantį. Jis atrodė taip nereikšmingai, kad Rišisui vieną akimirksnį pasirodė, jog jo net nėra, jog tai tik viena iš chimerų, atgyjančių žibinto žvakėms metant besiplaikstančius šešėlius. Šiaip ar taip, Rišisui bemat tapo aišku, kad iš šios tiesiog jaudinančiai nekaltos būtybės nėra ko tikėtis nė menkiausio pavojaus, jis tyliai išsliūkino, kad netrukdytų jam miegoti, ir grįžo atgal į nakvynės namus.

Vakarieniavo kambaryje kartu su dukra. Dar nebuvo jai sakęs, kokia šios kelionės priežastis ir koks tikslas, nepadarė to ir dabar, nors ji ir prašė. Sakė rytoj viską paaiškinsiąs, o ji galinti būti tikra, kad viskas, ką jis planuojąs ir darąs, skirta jos gerovei ir ateityje atneš jai laimę.

Pavalgę sulošė kelias lomberio partijas, visas jis pralošė, nes užuot žiūrėjęs į savo kortas, nenuleido akių nuo jos veido ir gėrėjosi jos grožiu. Apie devintą valandą palydėjo dukrą į priešais esantį jos kambarį, pabučiavo nakčiai ir iš išorės užrakino duris. Tada ir pats nuėjo miegoti.

Ūmai pasijuto labai pavargęs po sunkios dienos ir praėjusios nakties įtampos, bet kartu labai patenkintas savimi ir įvykių eiga. Užmigo bematant, be menkiausios nerimastingos minties, be slogios nuojautos, dar vakar kankinusios jį ir neleisdavusios užmigti kaskart, kai tik užgesindavo lempą, ir miegojo nesapnuodamas, nedejuodamas, mėšlungiškai netrūkčiodamas ir nervingai nesivartydamas nuo vieno šono ant kito. Pirmąkart po ilgo laiko Rišisas įmigo kietu, ramiu, gaivinančiu miegu.